BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gabriel Garcia Marquez PATRIARCHO RUDUO

mėnulio dulkėmis apsnigtos rožės

Pirmą kartą apie knygą sužinojau prieš septynerius metus - ji paminėta Isabel Allende “Afroditėje”. Patriarchas mokinukių intymias vietas šlakstantis salotų užpilu.

Kiekvienas, kuris bent jau laikė knygą rankose, žino, kad vien jos išvaizda gali atgrasyti nuo knygos skaitymo. Vientisas tekstas be jokių dialogų, pastraipų, netgi sakinių. Tik jau skaitydama pastebėjau, kad skyriai vis dėlto yra. Šeši skyriai - šeši sakiniai. Ir viskas.

Man tokios knygos - tai kaip išbandymas, savotiška patirtis, valios ugdymas. Nes skaitau ne tik todėl, kad įdomu, bet ir todėl, kad perskaičiusi jau nebeesu tokia, kokia buvau prieš pradėdama skaityti.

Ir man žavu, kai knyga žavi ne tik savo turiniu, bet ir forma. (Romanas iš šešių sakinių - mano mokyklos laikų svajonė…)

Rodyk draugams

POKALBIAI SU ALGIMANTU ČEKUOLIU

Protingas žmogus Čekuolis. O pokalbiai su protingu žmogumi visada pravartūs. Tik keista, kad perskaičius knygą aš tokia tyli ir nieko neturinti ką pasakyti.

Knyga - tai kratinys visko apie viską. Lengva skaityti, žiūrėk, kai ką ir naujo sužinojau. O kai ką ir žinojau. Nes ir aš protinga.

Bet kad būtų paskatinęs kažkuo pasidomėti plačiau ar daugiau, kad būtų labai sudominęs, tai jau ne. Panašiai aš skaitau žurnalus. Vadinu tai paveiksliukų skaitymu. Tik čia be paveiksliukų.

Rodyk draugams

Anna Gavalda TIESIOG DRAUGE

Manau, kad didžiausias šios knygos privalumas yra dialogai. Jie daro šią knygą tokią nuostabią. Rašytoja sugeba rašyti ilgiausius dialogus nepridėdama jis pasakė ji nusistebėjo jis paklausė ji atsakė jis suriko ji supyko ir taip toliau…

Ir vis tiek viskas aišku. Justi nuotaika ir lengva skaityti. Nors pabaiga truputį per graži. Jie patyrė daug vargo, rūpesčių, nelaimių, bet galiausiai visi ilgai ir laimingai gyveno. O tai paskui nieko nebenutiko?

Labai aukšta, daug aukštesnė už savo vyrą, labai liekna, labai linksma, labai išsilavinusi. Mūsų mažąją planetą ji mindžiojo nerūpestingai, viskuo domėjosi, stebėjosi kiekvienu menkniekiu, smaginosi, vangiai piktinosi, kartais dėdavo delną jums ant rankos, visada kalbėjo tyliai, puikiai mokėjo ketvertą ar penketą kalbų ir slėpė savo žaidimą paperkančia šypsena.

Štai tokia aš siekiu tapti.

Rodyk draugams

John Irving NAUJOJO HAMPŠYRO VIEŠBUTIS

Taigi, mūsų šeima laikėsi nuostatos, kad nelaiminga pabaiga neturėtų trukdyti žmogui gyventi įdomiai ir turiningai.

Kažkada, prieš kelis metus, ruošdamasi ilgai kelionei autobusu užėjau į knygyną. Ieškojau kažkokios knygos. Išsirinktoji buvo stora, bet minkštais viršeliais, daug teksto gana smulkiu šriftu, netrūko ir dialogų (bus lengva skaityti, pašnibždėjo į ausį Alisa), ir galiausiai knyga buvo apie Indiją (tuo metu jau buvau Arundhati Roy “Mažmožių dievo” ir Salman Rushdie “Paskutinio mauro atodūsio” gerbėja). Ir dar nukainuota.

Vėliau labai džiaugiausi, kad taip pasisekė. O aš atradau dar vieną mėgstamiausią savo rašytoją.

Jonh Irving “Cirko sūnus”. Ta daugybė herojų, tai, kaip jie vienas su kitu susiję, neįtikėtini įvykiai - visa tai mane užbūrė.

Vėliau perskaičiau “Pasaulį pagal Garpą”, “Ketvirtąją ranką”, “Sidro namų taisykles”, “Našlę vieneriems metams”, “Maldą už Oveną Minį”, “Kol tave rasiu”. Prisipažinsiu, kartais apimdavo abejonės. Per daug blevyzgų, per daug lėkšta, o “Kol tave rasiu” žodis penis tikrai pavartotas per daug kartų. Bet vis tiek tai yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Nes po blevyzgomis yra tikri dalykai, nes tai, kas lėkšta, paliečia širdį.

… ir radikalai, ir prostitutės su mumis elgėsi labai maloniai. Ir nors atrodė, kad jie vieni nuo kitų skiriasi kaip diena nuo nakties, ir tikrųjų panašumų tarp jų buvo daug daugiau, negu jie patys manė.

Ir vieni, ir kiti verteiviškai stengėsi išspausti naudos iš paprasto idealo: ir vieni, ir kiti tikėjo, kad kada nors bus “laisvi”. Į savo kūnus ir radikalai, ir prostitutės žiūrėjo kaip į tai, ką galima daug negalvojant paaukoti dėl galutinio tikslo (ir ką paskui, po visų aukojimosi kančių, bus nesunku susigrąžinti arba pakeisti). Net jų pravardės buvo panašios - nors jie jas gavo dėl skirtingų priežasčių.

Rodyk draugams

Isabel Allende PAULA

Kad namai taptų tikru šeimos židiniu, juose turi gimti ir mirti jų gyventojai.

Kai pagalvoji, kiekvieno iš mūsų istorija yra verta, kad pagal ją būtų galima parašyti knygą. Pagalvokim apie save, savo tėvus, savo senelius, savo giminaičius ir vėl apie save. Argi mūsų istorija nėra ypatinga? Be abejo, kad taip.

Kodėl man taip patinka Isabel Allende? Manau, kad ji yra rašytoja, puikiai eksploatuojanti savo gyvenimą. O kai puikiai dirbi savo darbą, sulauki atsako.

Dar manau, kad ir aš kada nors parašysiu knygą.

… ir po kompiuteriu pasikišu Pablo Nerudos raštus, vildamasi, kad jie man sureiks įkvėpimo: tos mašinos lengvai užkrečiamos virusais, kodėl jų negalėtų atgaivinti poezijos dvelksmas!

Ir dar. Šios rašytojos knygas galiu skaityti vien dėl rašymo stiliaus. Puslapis po puslapio anei jokio pasikalbėjimo, netgi nei vieno sakinio iš kitos eilutės. Tik puslapiai, pilni juodų raidžių nuo pradžios iki galo. Bet kaip tai lengva ir gera skaityti!

Rodyk draugams

Henry Miller OŽIARAGIO ATOGRĄŽA

Sumaištis - žodis, mūsų išgalvotas pavadinti nesuprantamai tvarkai.

Pasiėmiau šią knygą važiuodama atostogauti, todėl pasirinkau senesnį leidimą, kadangi jis kompaktiškesnis. Priešlapyje pabrėžiama, kad knyga buvo uždrausta už pornografiją. Manau, 1994 metais taip bandyta privilioti skaitytojus. Vis dėlto, ieškantiems tokio tipo skaitinių šios knygos nerekomenduočiau.

O negalėjo jis pakęsti tamsios mėsytės. Stebėdavosi ir piktindavosi pamatęs mane bastantis su Valeska. Sykį paklausė mane, ar ji ne per aštraus kvapo. Atsakiau, jog man tokia ir patinka, - aštraus kvapo, su gausybe padažo.

Kadangi knyga be paveikslėlių ir pasikalbėjimų (Ak, ta Alisa…), skaityti gali būti nelengva. Kai kurie puslapiai susiskaito labai greitai, o kai kada ne visai.  Pradedi juos skaičiuoti, - kiek dar liko? Praleisti būtų ne lygis - tokia knyga, kad tada kiltų klausimas, kam iš viso skaitai. Perskaičiau, praplėčiau akiratį, bet daugiau - arba po kelių metų arba niekada.

Bet visuomet ką nors kaldavo, visad stengėsi lavinti savo protą. Pavyzdžiui, paimdavo didįjį žodyną ir, kiekvieną dieną išplėšdamas iš jo po puslapį, pamaldžiai skaitydavo pakeliui į įstaigą ir į namus.

Čia apie mane.

Rodyk draugams

Isabel Allende PORTRETAS SEPIJA

- Senelis mano, kad kilmingiesiems netinka verslas.
- Pasakyk savo seneliui, kad iš kilmės duonos nevalgysi, tegu įsikiša ją sau į subinę.
Berniukas buvo girdėjęs tą nepadorų žodį tik iš šeimos vežėjo, iš Tenerifės kalėjimo pasprukusio madridiečio, kuris nežinia kodėl taipgi dėjo skersą ir išilgą ant Dievo ir pieno.
-Liaukis maivęsis, vaikeli, juk žinai, kad kiekvienas turi subinę! - vos nemirdama iš juoko, sušuko Paulina, išvydusi sūnėno veido išraišką.
Kažkada toks dalykas, kaip pastraipos, man atrodė visiškai nereikalingas dalykas. Mano mokykliniai rašiniai turėdavo tris pastraipas: įvadas, dėstymas, pabaiga. Kai rašydavau juodraštyje, tai nesivargindavau netgi šias dalis atskirti. Man gražiausias ir labiausiai patinkantis mano rašto darbas buvo prirašyti puslapiai nuo vieno iki kito krašto nepaliekant nei vienos tuščios eilutės. Tiesa, aš paskui tų savo darbų niekada neskaitydavau. Dabar žinau, kad net nuobodžiausias tekstas skaitosi visai kitaip, kai kiekvienas sakinys prasideda iš naujos eilutės.
Bet  šie mano pamąstymai čia visai netinka. Daugybė puslapių, kur nėra nei paveikslėlių, nei pasikalbėjimų (taip sakė Alisa), bet visai nenuobodu skaityti. Manau, kad kai rašiau kažkada savo raštus, užpildydama lapus nuo krašto iki krašto, irgi maniau, kad tai taip pat lengva ir įdomu skaityti. Dabar turiu pripažinti, kad nelemta man sukurti tokį grožį, kokį kuria ši rašytoja…
Meilė - tai nevaržomas jausmas, kuris užsidega ir išblėsta kaip kibirkštis. Jai gresia tūkstančiai pavojų, ir jeigu sutuoktinių pora ją puoselėja ir stengiasi išsaugoti, ji išlieka, veši kaip medis, teikia pavėsį ir duoda vaisių, tačiau taip esti tik tada, kai stengiasi abu.

Rodyk draugams