mano knygos

O kurstyti nepasitikėjimą savimi lygiai taip pat nereikalinga kaip kurstyti nepasitikėjimą geriausiu draugu: būk pats sau geriausias draugas ir užsitikrinsi rinktinę draugiją.

Prieš kelis metus mačiau filmą “Moters portretas”, ir tai buvo didžiulis paskatinimas perskaityti šią knygą. Daugiau jokių rekomendacijų, jokių žinių, daugiau nieko. Filmas labai patiko, patiko ir knyga. Kodėl? Atsakymas paprastas ir aiškus - dėl pagrindinės herojės. Jaunos, protingos, laisvos, nesuvaržytos, siekiančios pažinimo ir patirties, gražios. Ir Nicole Kidman labai tiko vaidinti Izabelę Arčer - tobulas jos atvaizdas.

- Man žadą gniaužia, kokia lengva ranka tu patari mesti vyrą. Iškart matyti, jog nebuvai ištekėjusi.

- Matai, - tarė Henrieta, lyg kažką norėdama įrodyti, - mūsų vakariniuose miestuose tai seniai įprasta, o šiaip ar taip, ateityje į juos teks lygiuotis.

Knyga stora, bet skaitosi lengvai. Žavi ne tik turinys, bet ir pateikimo forma - tiek dialogai (tikri ir grakštūs), tiek proza (įtraukianti ir nenuobodi).

Visi mes giliai širdy turime užtektinai stiprybės, kuri ūmai pasireiškia, kai mus užgriūva gyvenimo išbandymai.

Ar aš kažkada sakiau, kad Isabel Allende neparašė knygos, geresnės už “Dvasių namus”? Tai jau nebetiesa. “Sala po vandenynu” nuostabi - lengvai besiskaitanti, įtraukianti, įdomi, nei per stora, nei per plona. Tobula. Patiko, patiko, patiko.

Patarimų niekam neduodavo, nes iš patirties žinojo, kad tai tuščias laiko gaišinimas: visi mes mokomės iš savo klaidų.

Bet kodėl moterims rašytojoms atrodo, kad kraujomaišiška meilė - tai tinkama romantiška linija? Aš sutinku, kad Arundhati Roy “Mažmožių dieve” neturėjo pasirinkimo, o anglų rašytojos iš prigimties patvirkusios, bet iš Isabel Allende to tikrai nesitikėjau. Bet ji puikiai susuko ir išsisuko. Tai mano klausimas tik šiaip, nereikalaujantis atsakymo…