BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Victor Hugo ŽMOGUS, KURIS JUOKIASI

Laimė, žmoguje yra kažkas gyvuliška: tai jį grąžina tikrovėn.

Nykštukas turi puikią galimybę būti didesniu už patį milžiną - tereikia užsikeberioti jam ant pečių. Keista, kad milžinas tai leidžia, bet kvaila, kad jis gėrisi nykštuko didybe.

Aš jau buvau pamiršusi, koks malonumas skaityti Hugo. Tikrai nežinau kito tokio rašytojo, kuris audrą gali aprašinėti daugiau, kaip per penkiasdešimt puslapių, ir tai būtų taip įdomu. Tiesa, kartais atrodo, kad tam kartui visko užteks, bet iš tikrųjų tai tereiškia, kad skaityti tam kartui užteks. O kitą kartą paėmus knygą vėl viskas būna nuostabu.

Senuose penkiolikto amžiaus žemėlapiuose, kampe, dideliame bevardžiame, neištirtame žemės plote būdavo parašyti trys žodžiai: Hic sunt leones. Toks neištirtas kampas yra ir žmoguje. Kažkur viduj daužosi ir šėlsta aistros, ir apie tamsiąją mūsų sielos pusę taip pat būtų galima pasakyti: “Čia gyvena liūtai”.

Pats siužetas primena “Paryžiaus katedrą”, tik ten gražuolę mylėjo pabaisa. Čia gi pabaisą myli akla gražuolė. Na, ir bent kiek pažįstant Hugo stilių viskas lyg ir aišku - siužetas paprastas, galimas atpasakoti keliais sakiniais, netgi, jei išmesime visus pasvarstymus ir lyrinius nukrypimus, veiksmo teksto teliks gal kelios dešimtys puslapių. Mažoji dalis knygos.

Tokia jau yra meilė. Minčių sūkurys gali kuriam laikui užvaldyti mus, bet įeina mylima moteris, ir staiga dingsta visa, kas nesusiję su ja, o ji nė nepagalvoja, kad galbūt sunaikino mumyse ištisą pasaulį.

Bet skaitymo malonumas neatsakomas!…

Beje, geriausias būdas tarti angliškus vardus - tai iš viso jų netarti. Pavyzdžiui Southampton tarkite Stpntn.

Šuo - keistas gyvulys! - prakaituoja liežuviu ir šypsosi uodega.

Rodyk draugams

John Fowles PRANCŪZŲ LEITENANTO MOTERIS

Gyvenimas - nepriekaištingai veikiantis mechanizmas, ir manyti kitaip - erezija, tačiau kartais tenka panėšėti savo kryžių.

Mes visi rašom eilėraščius, tik tiek, kad poetai juos rašo žodžiais.

Kai rašytojas Anapilyje, ir žinai, kad deja, deja, naujų knygų nebebus, nieko kito nelieka, kaip skaityti senas. John Fowles yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų jau daug metų - apie trečdalį mano gyvenimo, nuo tada, kai perskaičiau “Magą”. Paskui perskaičiau visa kita. Kiekviena knyga skirtinga, bet kiekviena gera, kiekviena įsimintina.

O pastaroji apie karalienės Viktorijos epochą, tai meilės istorija, kuri galbūt galėjo būti išgyventa tais laikais. Su rašytojo paaiškinimais, svarstymais, netgi abejonėmis. (Labai patiko scena, kur barzdotas vyriškis (aišku, kad pats rašytojas) įlipa į traukinį kartu su vienu iš pagrindiniu herojų ir svarsto žiūrėdamas į jį - ką man su tavimi daryti?)

Kitą akimirką ji jau klūpėjo prie lovos ir tyliai verkė įsikniaubusi į seną užtiesalą.

Sakot, kodėl nesimeldė? Bet jai atrodė, kad meldžiasi.

Taigi, kūrinys patiko, aiškus ir suprantamas, išskyrus vieną didelę išimtį - Sarą Vudraf. Ji sukėlė sumaištį ir mano mintyse, ir mano jausmuose. Rašytojas to tikriausiai siekė, kita vertus, romane jis aiškinasi, kad kūrėjas ne visada gali įtakoti savo personažus, ne visada gali paaiškinti jų veiksmus. Kas iš tikrųjų buvo Sara? Nelaiminga moteris? Moteris, gerokai pralenkusi savo laikmetį? Įsimylėjusi moteris? Intrigantė? Ateivė iš ateities? Ligonė? Melagė? Ko ji siekė? Ką ji mąstė? Ko ji norėjo? Man liko klausimų ir paslapčių. Bet visa tai priimu kaip rašytojo planą.

Ji atėjo nuimti jo nuo kryžiaus! Netikėtą praskaidrėjimo akimirką jis išvydo tikrąją krikščionybės esmę: ne šlovinti šį barbarišką paveikslą, ne savanaudiškai jam lenktis dėl naudos - nuodėmių atleidimo, bet sukurti tokį pasaulį, kuriame Išganytojas galėtų nužengti nuo kryžiaus ir stoti prieš visus žemės vyrus ir moteris ne agonijos iškreiptu veidu, bet su giedra šypsena, džiaugdamasis jų laimėta pergale, pakeitusia juos pačius.

Rodyk draugams

Daniel Defoe MOLĖ FLANDERS

Pamenu, kaip dar labai ankstyvoje vaikystėje prieš miegą tėtis arba mama skaitydavo “Robinzoną Kruzą”. Paskui, sulaukusi brandesnio amžiaus, dar kartą tą pačią knygą perskaičiau pati. Ir kai visai netikėtai bibliotekoje radau D. Defoe kitą romaną - tiesiog negalėjau nepaimti. Nes kai rašytojas taip tampriai susijęs su viena knyga, suvokimui praplėsti būtina paskaityti dar ką nors.

Iš pradžių nepatiko. Nes viskas prasideda nuo autoriaus įžangos, kur jis prisiekinėja, kad perrašė visas vietas, kurias kaip tik skaitytoja mieliausiai skaitytų. Ir dar tie pamokslavimai, kaip galima ir iš blogo pavyzdžio pasimokyti, man nieko gero nežada. Ir teksto pradžia monotoniška bei nuobodi. Ir dar - nėra jokių skyrių ar dalių - kas galėjo pamanyti, kad tai gali būti didelis trūkumas?

Bet kuo toliau, tuo labiau kabino. Ir visai gera knyga. Tik pabaigoje liko klausimas - ar taip yra todėl, kad moters istoriją pasakoja vyras, ar tada laikai kiti buvo - bet kaip vaikai? Aš suskaičiavai aštuonis gyvus vaikus ir dar keli mirė. Bet tokiame detaliame gyvenimo aprašyme jie paminėti tik kaip statistiniai duomenys. Tai man buvo šiek tiek keista.

Rodyk draugams

Jane Austen NORTANGERIO ABATIJA

Dar viena knyga iš tos pačios moteriškai blogos serijos. Pirmą pusę knygos aš nuolat klausiau savęs - kodėl skaitai? Liaukis! Yra tiek daug puikių neperskaitytų knygų, bet skaitai tai, kas ne tik kad neįdomu, bet ir nuobodu… Graudu, bet aš kartais mėgstu kankinti save. Ir baigti tai, ką pradėjau. O ir perskaičius pusę knygos pasidarė įdomiau ir lengviau. Pabaiga persiskaitė visai smagiai.

Vyro niekuomet nežeis kito vyro žavėjimasis jo mylima moterimi, - tik moteris tai gali paversti kankyne.

Tai kito laikotarpio knyga. Todėl geriau neskaitykit.

Rodyk draugams

Carolyn Slaughter JUODASIS ANGLAS

Iki tol, kol parsinešiau knygą iš bibliotekos, buvau įsitikinusi, kad tai “Anglas ligonis”. Todėl, kai pastebėjau klaidą, pajutau nusivylimą. Savimi, žinoma. Jei jau galiu supainioti tokius dalykus, tai? …

“Jei pamatai kenčiantį žmogų ir gali jam padėti, padaryk tai naudodamasis tuo, kas yra po ranka.”

Skaitant galvoje sukosi kitos labai panašios knygos siužetas, tik ten jauna knygos herojė išvyksta ne į Indiją, bet į Haitį. Deja, neprisimenu nei rašytojo, nei knygos pavadinimo. Gal kas primins?

O perskaičiusi jaučiuosi sutrikusi. Knygos pradžioje yra autorės pastaba, kad romanas parašytas remiantis jos senelės istorija. Sulaukusi trisdešimties ji atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje Ranči Indijoje, paskui buvo perkelta į ligoninę Anglijoje. Gi pačioje istorijoje herojei pavyksta išvengti šito, ir pabaiga, jei ne laiminga, tai yra bent jau teikianti viltį. Ar rašytojos epigrafą - senelei, kad pabaiga nebūtų liūdna - reikia suprasti tiesiogiai?

Pirmą kartą gyvenime pasijutau nepriklausanti nei baltiesiems, nei juodiesiems, paprasčiausiai buvau vienos bendros bandos dalis. Tas jausmas buvo nuostabus, išvaduojantis iš vergovės ir teikiantis laimę. Juk, kad ir kaip ten būtų buvę, aš padariau tai, ką puikiausiai daro visos pasaulio moterys: nuėjau į turgų ir apsipirkau.

Kas patiko? Pagrindinė herojė. Kuri nori mylėti nevaržoma rasinių ir socialinių prietarų, kuri supranta, kaip svarbu būti moteriai nepriklausomai finansiškai, kuri nenori būti tik mylimo vyro dalis, bet siekia išsilavinimo, įgyja profesiją, geba gyventi viena ir būti nepriklausoma nuo kitų. Todėl dar labiau žavi pagrindinės herojės motina, suprantanti ir skatinanti savo dukrą, kas sutikime, tais laikais nebuvo labai įprasta (XX a. pradžia). Nors ir šiais laikais ne visada…

Mano nugara išsilenkė ir tapo mano kūdikiui lopšiu, o klubai - saugančia siena, veidas - veidrodžiu, į kurį žiūrėdamas jis gimęs šypsosis.

Rodyk draugams

Salman Rushdie ŠĖTONIŠKOS EILĖS

Daugiau kaip pusantro dešimtmečio šalies, kurios gyventojų skaičius iki šios dienos tik tris kartus didesnis už dievybių, šimtams milijonų tikinčiųjų jis reiškė mieliausią, iškart atpažįstamą Aukščiausiojo veidą.

Manau, kad beveik kiekvienas žmogus, perskaitęs nors penkias knygas, tarp kurių bent dvi to paties rašytojo, jau turi ką pasakyti paklaustas, kokie rašytojai patinka. Bet kodėl būtent tokie, ir ne kitokie? Suprantama, kad perskaičius patinkančią knygą imamasi skaityti kitą. Bet juk nebūtinai ji turi patikti!  Ir rašytojas nebus įtrauktas į mėgstamiausiųjų tarpą. O kodėl nepatinka? Nes ne tokia, kokios tikėjomės. O tikėjomės panašios į pirmą.

Išvada - jei rašytojas nori būti kažkieno mėgstamiausių tarpe, turi kartotis. Bent jau man tai svarbu. Bet kartotis jokiu būdu čia neturi neigiamos prasmės - tai savo stiliaus turėjimas, meistriškumo įrodymas.

Ledkalnis - tai vanduo, trokštantis tapti žeme; kalnas, ypač Himalajai, ypač Džomolungma, yra žemės bandymas virsti dangumi; tai skrydis neatsiplėšiant nuo žemės, žemė, bemaž atsimainiusi į orą, pakili tikrąja žodžio prasme.

Ir štai vienas mano mėgstamiausių rašytojų, kurio knygas vieną po kitos vis traukia skaityti. Pradėjau maždaug prieš aštuonis metus nuo “Paskutinio mauro atodūsio” ir nebegalėjau sustoti. Tiesa, Rushdie ne toks rašytojas, kurį galima skaityti visą iš karto. Man reikėjo pertraukų. Bet atrodo, kad pagaliau aš perskaičiau viską, kas yra išleista lietuviškai. Dabar laukiu daugiau.

Vargas dėl anglų, nes jie anglai: šalti kaip žuvys! - Beveik visus metus gyvena po vandeniu, o jų dienos - nakties spalvos!

Rodyk draugams

Jerome K. Jerome TRISE VALTIMI (NESKAITANT ŠUNS)

Haris visada taip daro, - pats mielai sutinka atlikti visus darbus, tik užkrauna juos ant kitų pečių.

Įsigijau naują maniją - domėtis knygų pavadinimais originalo kalba. Žinoma, jei tik ta kalba man yra bent kiek žinoma. Ir vertinant šių laikų požiūriu originalus knygos pavadinimas - tai geriausia romano dalis. Angliškai skamba žymiai geriau negu lietuviškai!

Three Men in a Boat

To Say Nothing of the Dog!

Taip, yra vietų, kurios smagios ir dabar, bet skaitant negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad užuodžiu naftalino kvapą. Pati akimirkai susimąsčiau - kada sena reiškia vertinga, o kada sena yra sena? …

Rodyk draugams

Iris Murdoch JUODASIS PRINCAS

- Braškės! - Jaunystės iliuzijų ir trumpo ugningo džiaugsmo kvapas.

Turiu kelis kelis klausimus. Ir dabar man labai trūksta vyriškio, irgi perskaičiusio knygą, kuris galėtų į juos atsakyti. Nes romanas parašytas rašytojos moters, bet pagrindinis herojus - vyras, pasakojantis pirmuoju asmeniu. Man smalsu, man reikia atsakymo į klausimą apie jo jausmus. Kad kitas vyras pasakytų - taip, iš tikrųjų tai vyrai jaučia, ir taip galėjo nutikti. Arba - ne, taip vyrams nebūna. Tai išsigalvojimas. Įtikinantis  - pridurčiau aš.

O ir kas čia blogo, jei esi turtinga? Tai patrauklus dalykas. Turtingi žmonės būna malonesni, ramesni, santūresni.

Knygos pabaigoje visi veikėjai taria savo pabaigos žodį. Bet lieku ištikima pagrindiniam herojui ir tikiu jo tiesa. Ir nors dažniausiai esu moterų pusėje, šį kartą aš sakau - kokia bjauri boba yra ta Reičel.

Rodyk draugams

Daphne du Maurier “JAMAIKOS” SMUKLĖ

Dar viena man labai patikusi Daphne du Maurier knyga. Nors abejonių buvo! Ypač knygos viduryje. Jau atrodo kaip ir viskas aišku, pabaiga aiški, jaunikis aiškus, blogi aiškūs. Tai kam dar skaityti toliau? Jau rašiau mintyse apie tai, kad rašydama pirmąjį romaną rašytoja tik mokėsi rašyti. Bet jos nemokėjimas rašyti - tai tik ta abejonė knygos viduryje, paskui niekas nebelieka aišku, ir skaitytojai tenka viską aiškintis iš naujo.

Kodėl man taip patinka ši rašytoja? Tikriausiai todėl, kad jos herojės labai panašios į mane. Jos - tai aš. Nes aš - tai “Rebekos” herojė - jauna, nepatyrusi, drovi, įsimylėjusi gerokai vyresnį vyrą, aš - tai pusseserė Reičel - kerinti jaunąjį sūnėną, galiausiai aš - tai Meri Jelan - drąsi, smalsi, protinga ir nuotykių ieškotoja.

Tik galutinis Meri pasirinkimas man ne visai prie širdies. Pirma, ir jos teta susižavėjo jaunu, gražiu, patraukliu vaikinu, bet kuo tai baigėsi! Gali taip baigtis ir Meri. Antra - man labiau patiko pastorius. Čia jau mano nuotykių troškulys kaltas. Sunku atsispirti proto, blogio ir meilės junginiui. Bet kad tai prie gero neprivestų, irgi aišku.

Taigi - didžiausias trūkumas - tinkamo jaunikio Meri nebūvimas.

Rodyk draugams

Mark Twain PRINCAS IR ELGETA

Pradėjus skaityti pagalvojau, kad gal vertėjo tai padaryti prieš dvidešimt metų. Bet paskui supratau, kad ir dabar dar ne vėlu.

Dar pagalvojau, kad Tomui Kenčiui visai gerai baigėsi - prancūzai tokiu atveju sukūrė Geležinę Kaukę.

Ir dar galvojau (daug minčių prigaminau pastaruoju metu) apie žmones neigiančius knygos vertę. Ne, ne apie tuos, kurie neskaito, nes nemėgsta, nemoka, nenori, bet apie teigiančius, kad “visos knygos, išskyrus kai kurias filosofijas originalų kalbom, – promechaniškos. Ir ką jose sužinosime naujo? Kaip DAR kitokiu kampu, tačiau vis tomis pačiomis priemonėmis suvokiant, paanalizuoti tuos pačius reiškinius? Ir dar įsigudrinti iššaukti vieną-kitą emociją?“. Ką tokie veikia laisvalaikiu? Gal ne taip pasakiau - atliekamu laiku? Žiūri televizorių? Smakso prie kompiuterio? Žaidžia žaidimus? Nusipelno daugiau mano pagarbos, jei bent dirba sode, kažką meistrauja ar siuvinėja kryželiu.

Graži mergina, gero, padoraus elgesio - niekas nėra matęs jos girtos dažniau kaip keturis kartus per savaitę.

Rodyk draugams