BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Algimantas Čekuolis TEISUOLIŲ VAKARIENĖ

Bijome ieškoti. Nes pats ieškojimas jau yra atradimas.

Čekuolis vis dar rašo. Tai reikia dar yra šiame pasaulyje tęstinumas ir pastovumas. Pirmą kartą skaitau jo parašytą grožinę literatūrą. Bet nepasakyčiau, kad ji labai skiriasi nuo tos, kurią esu įpratusi skaityti. Ypač kai įkvėpimas atėjo iš gyvenimo.

Puolė kniūbsčias ir taip gulėjo paslikas, uždusęs, žolės paslėptas nuo pasaulio. Net be pareigos likti gyvam. Tai irgi laisvės forma.

Rodyk draugams

Fiodoras Dostojevskis APSAKYMAI

…kuri absoliučiai nieko neveikia, kuri absoliučiai nieko nenori veikti ir kuri dėl amžino tingėjimo ir nieko neveikimo vietoj širdies turi riebalų gniutulą.

Jei kas paprašytų išvardinti mėgstamiausius rašytojus, Dostojevskio aš tikriausiai nepaminėčiau. Bet štai jau skaitau kelintą knygą ir ateityje ruošiuosi skaityti dar. Tik bėda - ankščiau apsakymai buvo vienas iš mano mėgstamiausių literatūros žanrų, o dabar jau kelintą kartą nusiviliu. Prieš tai Haruki Murakami (kurio irgi į mėgstamiausius neįtraukiu, bet kažkodėl viską skaitau), o dabar Dostojevskis.

Žmogaus sandara kitokia: pavyzdžiui, kuo žmogaus galva tuštesnė, tuo mažiau ji jaučia poreikį prisipildyti, ir tai yra vienintelė bendros taisyklės išimtis.

O gal tiesiog reikia pasakyti - vieni apsakymai patiko labiau, kiti mažiau. Kadangi surinkti viso gyvenimo kūriniai, iš įvairių šaltinių, jie skirtingi, nėra vientisumo, bet skaityti buvo malonu. O juk laisvalaikiu dėl to ir skaitome, ar ne?

Mūsų žemėje mes galime tikrai mylėti tiktai kentėdami ir tiktai per kančią! Kitaip mes nemokam mylėti ir nepažįstam kitokios meilės.

Rodyk draugams

Anais Nin PAUKŠTELIAI

Tos moters plaukai… tai buvo jautulingiausi plaukai, kokius kada nors esu matęs. Matyt, Medūzos buvo tokie patys plaukai, jais ji prisiviliodavo vyrus, kurie nebegalėdavo atsispirti jos kerams. Jie buvo sklidini gyvybės, sunkūs ir tokie aitrūs, lyg išplauti spermoje. Man vis atrodydavo, kad jie buvo užvynioti ant varpos ir permirkę išskyrose. Tai buvo plaukai, kuriuos norėdavau užsivynioti ant savo varpos. Jie buvo šilti ir muskusiniai, riebūs ir stiprūs. Tai buvo žvėries plaukai. Pasišiaušdavo, kai juos paliesdavai. Užtekdavo perbraukti ranka jai per plaukus, ir man jau atsistodavo. Būčiau galėjęs pasitenkinti vien liesdamas jos plaukus.

Rodyk draugams

Kurt Vonnegut SVEIKI ATVYKĘ Į BEŽDŽIONYNĄ

Voneguto apsakymų rinkinys. Kadangi tai rinkinys raštų, rašytų įvairiems žurnalams, rašytojas kai kuriuose nusileidžia ant Žemės. Bet daugelyje lieka ištikimas sau - keliasi į ateitį, fantazuoja, kas būtų jeigu būtų, bando spręsti žmonių pertekliaus ar senėjimo problemas.

Patiko.

Rodyk draugams

John Fowles JUODMEDŽIO BOKŠTAS

…jam būtina pasiekti žvaigždes, bet tik šiandien, o jeigu rytoj - tai nebereikia.

Mano mylimo rašytojo apysakų rinkinys, bet pati nemylimiausia knyga. Gal tiksliau - nesuprantamiausia. Nes skaičiau apsakymus vieną po kito, ir kad nors kokį velnią būčiau supratus…

“Juodmedžio bokštas”. Pati pagrindinė mintis man pasirodė panaši į “Magą”. Nuošalioje Pietų Prancūzijos sodyboje gyvena senis dailininkas su dviem jaunomis merginomis, o pas juos atvažiuoja žurnalistas rašyti senio biografijos. Kol ten jis vieši, lyg ir viskas aišku, bet jam išvykus, rašytojas pateikia keletą puslapių apmąstymų, kad neduok tu, Dieve, kad man kas nors būtų buvę suprantama.

“Elidukas”. Tai atpasakota viduramžių pasaka. Malonu, kad bent jau yra aiškūs pradžia, dėstymas ir pabaiga. Autoriaus įžanginės pastabos nuobodžios.

“Vargšas Koko”. Vargšui senukui ieškant vienatvės draugų sodyboje, nutinka nemalonus nuotykis. Čia galėjo ir baigti. Aiškios pabaigos nėra, bet skaitytoja būtų susikūrusi savo. Dabar gi pateikiama antra tiek įvairių ieškojimų, svarstymų, spėlionių. Ir vistiek viskas lieka neaišku.

“Mįslė”. Beveik detektyvinė istorija - ir jūs jau žinote - pabaigos nėra.

Na, aš suprantu, kad rašytojas neturėjo tikslo papasakoti istorijas su aiškia, suprantama, tikslia pabaiga. Jis norėjo, kad skaitytojas surauktų savo smegenis. Bet tenka prisipažinti - mano smegeninės raukšlės nebuvo pakankamai gilios tam.

… jei taikstaisi spjauti į pasaulį, kuriame gyveni, tai spjauk bent atsikrenkštęs.

Rodyk draugams

Renata Šerelytė BALZAMUOTOJAS

Odetė pasileido bėgte, nenorėdama, kad valkata kosėdamas apspjautų ja chrizantemų žiedlapiais. Chrizantemos baltos kaip sniegas, nuodingos, niekas neišgyventų, pervertas aštrios jų strėlės.

Dar viena puiki lietuvių rašytoja. Moka rašyti, ir tai įvertinta premijomis, bet man buvo graudu. Aš vos nešaukiau garsiai - nenoriu to skaityti! Nes kad ir kaip puikiai, netgi žaviai ir patraukliai parašyta, pasirinktos temos - kaimas ir alkoholikai - man atgrasios.

Tikrai daugiau neskaitysiu.

Rodyk draugams

Jorge Luis Borges SMĖLIO KNYGA

Prisiminiau, kad etiopai tiki, jog beždžionės nekalba tyčia, bijodamos, jog bus verčiamos dirbti…

Sunku, labai sunku buvo. Dar net nespėjus perskaityti nors kelių puslapių, aš pradėjau nekęsti pačios knygos struktūros. Trumpas apsakymas ir po jo einantis tokio pat ilgio išnašų ir paaiškinimų sąrašas. Ir kad tai būtų nors kiek naudinga! Bet nei kiek. Paaiškinimai, kurie nieko nepaaiškina arba sako visai ne tai, ką aš norėjau sužinoti. O pasitaikę neaiškūs žodžiai ar pavadinimai lyg tyčia praleidžiami. Jau buvau padėjusi kaip neskaitomą.

Bet kodėl turiu skaityti vertėjo interpretaciją, kuri, kaip paaiškėjo, visai man netinkama? Todėl ėmiausi tik Borges teksto, ir situacija tapo daug daug geresnė.

Nors negaliu pasakyti, kad tai mano knyga. Nenoriu daugiau to skaityti.

Nejau manai, kad dievybė gali sukurti ką nors kita, o ne Rojų? Ar nemanai, kad Nuopuolis - tai nežinojimas, jog esame Rojuje?

Rodyk draugams

PRANCŪZŲ NOVELĖS

Pastaruoju metu skaitau keturias knygas iš karto. Viena - tai pagrindinė. Skaitoma ryte, kai man nereikia anksti į darbą, savaitgaliais, tada, kai turiu laisvo laiko. Antroji - vakare, vonioje. Žiemą tai nuostabus įprotis prieš miegą - kol į vonią teka vanduo, aš išsivalau dantis, pažaidžiu su tekančiu vandeniu - tai labai ramina, ir kol jis atvėsta, gulėdama vandenyje paskaitau knygą. Knyga į vonią dažniausiai būna paimta iš bibliotekos - kažkaip dėl savų truputį baisu - o jei įkris į vandenį? Dar vieną knygą skaitau darbe. Žinau - čia reikia dirbti. Bet kai pasidaro sunku, nuobodu, prailgsta, paskaitau dešimt minučių ir būna geriau. Ir pagaliau ketvirtoji - tai Julio Cortazar “Žaidžiame klases”. Bet apie ją daugiau parašysiu, kai galiausiai ją perskaitysiu.

Tokia skaitymo tvarka patogi vien tuo, kad nereikia visur tampytis vienos knygos, ir jei ji dar būtų stora ir sunki, tai tikrai tai sukeltų nepatogumų. Kita vertus, kaip seniai aš skaičiau knygą, nuo kurios negalėčiau atsitraukti…

Rodyk draugams

Karen Bliksen LEMTIES ANEKDOTAI *Naras *Babetės puota *Audros *Nemari istorija *Žiedas

Pamenu, kitoje Karen Bliksen knygoje “Iš Afrikos” ji aprašo savo bandymus rašyti. Ji rašo, o jos juodaodis tarnas klausia - ką tu darai? - Bandau parašyti knygą. - Aš manau, kad tau, ponia, nepavyks to padaryti. - Kodėl? Tarnas paima iš lentynos Šekspyro raštų tomą ir sako - čia tai knyga, o tavo tik paskiri lapai.

Tai va ir skaitant jausmas buvo, kad rankose laikau ne knygą, o paskirus lapus. Bet patiko.

…kad ir koks iškvaišęs būtų individas, pasaulis visada bus dar beviltiškiau kvailas.

Arba  filme ‘Iš Afrikos” su Meryl Streep yra scena, kur rašytoja pasakoja istoriją. Mes neišgirtame, kokia ji, bet labai vaizdžiai ir įtaigiai parodomas pats procesas. Tai skaitant šiuos apsakymus apima panašus jausmas. Istorijos, papasakotos specialiai man.

Rodyk draugams

Kristina Sabaliauskaitė DANIELIUS DALBA & KITOS ISTORIJOS

Perskaičiau. Knygos laukia kiti skaitytojai, ir žinau - perduodant neišsisuksiu nuo klausimo - ir kaip? Patiko. Labai patiko. Žinau, toks atsakymas labai subjektyvus, ir skirtingi žmonės vertins skirtingai, bet man tai buvo 10 iš 10.

Aš niekada negyvenau Vilniuje, bet vis tiek man tai toks savas ir pažįstamas miestas. Gal net esu pasakiusi kaip Ernesta iš “Vilnerio sugrįžimo” - tai kaimas. Bet po K. Sabaliauskaitės tekstų taip nebemanau. Pasirodo, kiek daug nežinau, ar žinau tik labai paviršutiniškai. O dabar gi jaučiu pasididžiavimą.

Knygoje aštuoni apsakymai. Kiti skaitytojai išskiria labiausiai patikusius, bet man tai padaryti neišeina. Man patiko visi. Ir nepritariu minčiai, kai kai kuriuos būtų galima išplėtoti, iš apsakymo parašyti romaną. Įsivaizduokite - prieš jus lėkštė skanios sriubos, kurios mielai suvalgytumėte ir dvi, ir tris lėkštes. Bet gi dabar gauti daugiau sriubos galima tik esamą praskiedus vandeniu.

Ir dar nepritariu, kad “Danielius Dalba” - tai nepagarbus apsakymas lietuvių literatūrai. Šiek tiek tiesmukas (už tiesą bent jau viešai pykti negalima), bet kartu parašytas su meile. Ir smagu buvo aiškintis, kas tie kiti rašytojų prieglobsčio gyventojai. Viena iš raganų - tai Šatrijos Ragana (o gal Salomėja Neris?), kita - Jurga Ivanauskaitė, Padegėlis Kasmatė - Balys Sruoga, o tipas iš bažnyčios - tai Ričardas Gavelis. O kaip jūs manote?

Po “Silva rerum’ buvo smalsu, ką dar rašytoja gali parašyti. Lūkesčiai pateisinti su kaupu. Tikėjau, kad bus gerai, bet kad taip gerai - tai ne.

Rodyk draugams