BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Charles Bukowski ARKLIENOS KUMPIS

Ir kodėl Rasės Grynumu visąlaik puola rūpintis vien dvasiniai ir fiziniai invalidai?

Na, 2015-ieji tikrai nebuvo geriausi metai mano gyvenime. Greičiau jau vieni iš blogesnių. Bet kai paskaitau Bukovskį - mano gyvenimas man pradeda atrodyti gerokai geresnis, negu kad iki šiol apie jį maniau.

- Niekad netapsi rašytoju, jei slėpsies nuo tikrovės.
- Na ir pasakei! Juk rašytojai kaip tik tai ir daro!

Gal ir šiek tiek hiperbolizuotai pasakysiu, bet pastaroji citata - tai durklas man į širdį. Nes iki šiol gyvenau besislėpdama nuo tikrovės. Ir vadinau tai pozityviu mąstymu. Paskui viskas užkniso, užmiršau visas geras mintis ir pradėjau matyti tik juodas spalvas. Pastarąjį pusmetį tikriausiai galima suskaičiuoti dienas ant pirštų, kada aš neverkiau. Ir dar teisinau save - tiek metų kažkuo tikėjau, siekiau, laukiau, o rezultatas toks pat, kai mąstau negatyviai, visus keikiu ir gailiu savęs. Taip lengviau. Man nieko gero nebeskirta. Stebuklų nebūna. Todėl visa, ką galiu padaryti, tai kaip nors ištverti likusį gyvenimą.

Bet vis dėlto nesu sutverta taip gyventi. Šiandien pradėjau mąstyti apie ateinančius metus. Ta proga užsirašiau kelias mintis, kurias galima pavadinti realistiniais norais arba tikslais kitiems metams - ir nuotaika jau pakilesnė.

Viltis vėl gyva.

Panašu, kad bičas vien šūdą ir rijo, valgiaraštį paįvairindamas nebent vienu kitu naujagimiu.

Rodyk draugams

Catherine Sanderson MAŽOJI ANGLĖ PARYŽIUJE

Knygą iš bibliotekos pasiėmiau tikėdamasi, kad tai bus lengvas skaitalas atpalaiduoti smegenims. Ir gavau tai, ko norėjau. Kita vertus, aš kone kiekvieną perskaitytą puslapį lyginau su savo potyriais ir lūkesčiais.

Romanas parašytas remiantis autorės patirtimi - beveik autobiografija. Kaip kuriamas tinklaraštis, ir ką tai duoda ar keičia. Turėjau ką prisiminti ir ką palyginti.

Savo pirmąjį internetinį dienoraštį pradėjau rašyti prieš daugiau, kaip septynerius metus, spalio pirmą dieną. Tai tebuvo eksperimentas, noras išbandyti kažką naujo. Rašiau niekus, nemanau, kad išvis kada rašiau tam, kad kažką sudominčiau, patraukčiau dėmesį. Dariau, nes man pačiai tai buvo įdomu. O jei tai dar kažką sudomino ar patiko, man labai dėl to malonu.

Stažas ilgas - bet ar buvo jis kuo nors ypatingas? Ne, man atrodo, kad ne. Aš niekada nesiekiau populiarumo, nesireklamavau, saugojau savo anonimiškumą. Gal šiek tiek keista, bet nei vienas gyvai mane pažįstantis žmogus nežino, kokį tinklaraštį aš rašau. Tai iškalbinga, ar ne?

Kažkada minėjau, kad apie knygas pradėjau rašyti todėl, kad man prireikė sąrašo. O gal ir ne. Pradėjau, nes supratau, kad apie save rašyti nebenoriu - išsėmiau galimas temas, ir kažko naujo ir genialaus nebesukursiu. O šis tinklaraštis turi daug privalumų - perskaitytos knygos įpareigoja laikytis disciplinos, jų turinys ir pavadinimai - lyg duota tema parašyti nors keliems sakiniams, galiausiai nors retas, bet dažniausiai malonus grįžtamasis atsakas.

Todėl vis dar tęsiu…

Rodyk draugams

Honoré de Balzac TRISDEŠIMTIES METŲ MOTERIS

Ar gali būti tinkamesnis laikas, nei dabar, skaityti knygas tokiu pavadinimu? (Aš irgi trisdešimties metų moteris, jei ką.) Bet bendras tik pavadinimas. Nes manau, kad tokių moterų kaip iš romano šiais laikais jau nebėra. Gal vertybės ir išlieka tos pačios, bet normos gerokai pasikeitusios.

- Mes vergės.

- Jūs karalienės.

Rodyk draugams

Algimantas Čekuolis STAIGMENOS IR KITI ŽINOMI DALYKAI

Kašmyro maharadža 1984 metais pakvietė grupę Ženevos juvelyrų suskaičiuoti ir įvertinti jo turtus. Juvelyrai pluša kasdien, bet darbo iki šiol nebaigė.

Aš neturiu televizoriaus. Nežadu įsigyti. Neskaitau laikraščių nei žurnalų. Esu labai apolitiška. (Nors teko girdėti mintį, kuri man visai patiko, kad nesidomėti politika, tai nesidomėti gyvenimu).

Todėl Čekuolis man - tai viso to kompensacija. Visai nebloga.

O kas yra viltis? Tai pasitikėjimas ateitimi nežiūrint pralaimėjimų ir neišsipildančių norų. Viltis gimsta, kai pradedama svajoti. Nuo sunkios realybės kartais pabėgame į svajones, į fantazijas, ir ten surandame stiprybę.

Rodyk draugams

Anna Gavalda TIESIOG DRAUGE

Manau, kad didžiausias šios knygos privalumas yra dialogai. Jie daro šią knygą tokią nuostabią. Rašytoja sugeba rašyti ilgiausius dialogus nepridėdama jis pasakė ji nusistebėjo jis paklausė ji atsakė jis suriko ji supyko ir taip toliau…

Ir vis tiek viskas aišku. Justi nuotaika ir lengva skaityti. Nors pabaiga truputį per graži. Jie patyrė daug vargo, rūpesčių, nelaimių, bet galiausiai visi ilgai ir laimingai gyveno. O tai paskui nieko nebenutiko?

Labai aukšta, daug aukštesnė už savo vyrą, labai liekna, labai linksma, labai išsilavinusi. Mūsų mažąją planetą ji mindžiojo nerūpestingai, viskuo domėjosi, stebėjosi kiekvienu menkniekiu, smaginosi, vangiai piktinosi, kartais dėdavo delną jums ant rankos, visada kalbėjo tyliai, puikiai mokėjo ketvertą ar penketą kalbų ir slėpė savo žaidimą paperkančia šypsena.

Štai tokia aš siekiu tapti.

Rodyk draugams

Joanne Harris ŠOKOLADAS

Ji šyptelėjo, vėl buvau apstulbinta jos jauno veido - ši savybė priklauso ne tiek nuo spalvos ar kaulų struktūros, kiek nuo vidinės šviesos ir ateities lūkesčių.

Aš labai mėgstu šokoladą. Iš manęs juokiamasi, kad esu nuo jo priklausoma. Aš atsikertu, kad šokoladą valgyti sveika. Tikriausiai ne tą, kokį mėgstu aš, bet argi tai labai svarbu? Nes pati sau visai sąžiningai prisipažįstu, kad taip, esu priklausoma. Ir visai nenoriu atsisakyti šios priklausomybės. Nes man ir taip gerai.

Teko girdėti mintį, kad devyni žmonės iš dešimties mėgsta šokoladą, o kiti meluoja. Manau, kad tai tiesa.

Man šokoladas asocijuojasi su šiluma, energija, malonumu, lengvu ištvirkimu (ar toks gali būti?), goslumu, turtu, nuodėme, paslaptimi, gerumu, švelnumu, laisve…

Noriu valgyti. Bet žinau, kad šaldytuve daugiau nieko nerasiu, apart kelių šokolado plytelių. Bet to užtenks…

Rodyk draugams

Gustav Meyrink GOLEMAS

Tik perskaičius kokius 79 puslapius iš 254 pradėjau susigaudyti, kas ir kaip. Iki tol maniau, kad knyga tikrai neverta tų pagyrų, esančių priešlapyje. Greičiau lankė šventvagiškos mintys, kad imi ir rašai - paslaptingai, miglotai, nežinia apie ką ir nežinia kaip. Nežinia kam, ir nežinia, kokie veikėjai. Kas jie tokie ir kiek jų? Aš irgi taip galiu, tik suprantu, kad tai niekam nebus įdomu, todėl delsiu ir savo didžiosios knygos dar net nepradėjau.

Bet visgi aštuoniasdešimtajame puslapyje pamažu pradedu gaudytis, kas ir kaip. Ir pasidaro visai įdomu. Taip įdomu, kad perskaičiau iki galo. 72-ajam puslapyje tuo dar abejojau.

Pripažinkim, nesu tokios literatūros gerbėja. Jei rašyčiau kokį straipsnį ar interpretaciją, prirašyčiau daug ir gerai. Aš manau. Mokykloje taip būdavo, kad kuo didesnis mano akimis šūdas, tuo geresnis grūdas išeidavo. Bet jei jau kalbu nuoširdžiai ir sau, tai tesu dėkinga už pabaigą.

Nes ji gera.

Bet ir tai tikriausiai šiuo metu per daug glaudžiai susiję su asmeniniu gyvenimu.

Paslaptinga aš šį kartą. Ar ne?

Rodyk draugams

Isabel Allende PAULA

Kad namai taptų tikru šeimos židiniu, juose turi gimti ir mirti jų gyventojai.

Kai pagalvoji, kiekvieno iš mūsų istorija yra verta, kad pagal ją būtų galima parašyti knygą. Pagalvokim apie save, savo tėvus, savo senelius, savo giminaičius ir vėl apie save. Argi mūsų istorija nėra ypatinga? Be abejo, kad taip.

Kodėl man taip patinka Isabel Allende? Manau, kad ji yra rašytoja, puikiai eksploatuojanti savo gyvenimą. O kai puikiai dirbi savo darbą, sulauki atsako.

Dar manau, kad ir aš kada nors parašysiu knygą.

… ir po kompiuteriu pasikišu Pablo Nerudos raštus, vildamasi, kad jie man sureiks įkvėpimo: tos mašinos lengvai užkrečiamos virusais, kodėl jų negalėtų atgaivinti poezijos dvelksmas!

Ir dar. Šios rašytojos knygas galiu skaityti vien dėl rašymo stiliaus. Puslapis po puslapio anei jokio pasikalbėjimo, netgi nei vieno sakinio iš kitos eilutės. Tik puslapiai, pilni juodų raidžių nuo pradžios iki galo. Bet kaip tai lengva ir gera skaityti!

Rodyk draugams