BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Fiodoras Dostojevskis BROLIAI KARAMAZOVAI

1. Aš jau buvau pamiršusi, koks tai jausmas - baigti skaityti knygą. Šiąją pradėjau pernai, baigiau šiemet.

2. Tai didis kūrinys. Aišku gali patikti, gali nelabai patikti, galima net nepajėgti perskaityti iki galo, bet kad ne veltui skaitomas iki šiol, neneigs niekas.

3. Kaip manėte, kas yra žudikas, kol dar nežinojote, kas yra iš tikrųjų?

4. Mano atsakymas - aš tikėjau Alioša. Tik labai bijojau, kad rašytojas nepaliktų šio klausimo iki galo neatsakyto. Tik skaitytojos vaizduotei.

5. Man labai patinka Dostojevskio sukurti vyrų personažai, bet aš niekaip negaliu suprasti moteriškų. Pats aiškiausias tikriausiai buvo Grušenka. Nemėgau jos, bet galėjau pateisinti ir suprasti. Ponia Chochlakova - smalsi ir plepi provincijos ponia. Keista - jai metų tiek, kiek man, bet pristatoma kaip pagyvenusi, našlaujanti, peržengusi į antrąją gyvenimo pusę moteris. Lisa - paauglė. O pati nesuprantamiausia ir nemėgiamiausia - tai Katerina Ivanovna. Aš jos nekenčiau.

6. Knygoje pasakojama istorija apie labai piktą ir blogą moteriškę, po mirties patekusią į pragarą. Angelas sargas maldauja Dievo jos pasigailėti. Dievas liepia sužinoti, ar toji moteris per savo gyvenimą yra padariusi nors vieną gerą darbą? Pasirodo, kartą savo darže išrovė svogūną ir atidavė elgetai. Tai Dievas liepia moteriškei įsikibti į tą svogūną, o angelas traukia iš pragaro. Tik prie jos kojų prisikabina kitos nelaimingos sielos, bobelė pradeda jas keikti ir spardyti, svogūnas neatlaiko, ir ji nugarma atgal į pragarą. Tai dabar aš, kai darau kažką, ko nelabai noriu, bet tai lyg ir yra gera - sakau - duodu svogūną.

7. Haruki Murakami knygos “Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas” herojus svarsto, kiek žmonių žino brolių Karamazovų vardus. Dabar aš prie žinančių ir tuo didžiuojuosi.

8. Mama paklausė - tai apie ką ta knyga? Apie brolius Karamazovus. Čia tas variantas, kai knygos pavadinimas ypač tiksliai nusako turinį.

Rodyk draugams

Jean-Claude Carriere & Umberto Eco NESITIKĖKITE ATSIKRATYTI KNYGŲ

…knyga, kaip ir ratas - tai savotiškai nepralenkiama tobulybė įsivaizduojamoje pasaulio tvarkoje.

Umberto Eco yra mano mėgstamiausias rašytojas. Arba ne. Pirmą vietą dalinasi kartu su John Fowles. Todėl negalėjau ramiai praeiti pro šitą knygą.

Nors ji baugino! … Nes ši knyga - tai dviejų intelektualų pokalbis, ir atvertus bet kurioje vietoje matyti daugybė išnašų. Ar esu pakankamai protinga bei apsišvietusi, kad galėčiau jei ne dalyvauti, tai bent sekti dviejų eruditų pokalbį? Ar nebus taip, kad nieko nesuprasiu, ir todėl man bus nuobodu? Ir išnašos mažai tepagelbės, nes supratimui, apie ką eina kalba, bus svarbi ne kokio tai prancūzų poeto kūryba (kurio anei vieno eilėraščio aš vis tiek neskaičiau), o jo pažiūros ar gyvenimo būdas (kas pastabose tikrai nenurodyta).

Bet perskaičiusi manau, kad net jei ne viską supratau ar buvo įdomu, knyga dėl likusios dalies vis tiek verta buvo skaityti.

Ir buvo labai smagu sužinoti, kad nei vienas iš jų neskaitė Tekerėjaus “Tuštybės mugės”, nes sunku buvo skaityti. Aš gi perskaičiau su didžiausiu malonumu, kaip laisvalaikio romaną.

“Anksčiau ateitis irgi buvo geresnė.”

“Viskas jau buvo pasakyta, bet ne visų”.

…nesuprantu, kurių galų reikėtų laukti, kol koks nors amerikietis genijus vėl iš naujo atras kokią seną idėją, jau žinomą bet kuriam idiotui europiečiui.

J.-C. C.: Išlieka viena rūšis raštų, rašomų ranka, nors ir ne visada, - tai gydytojo receptai.

U. E.: Visuomenė tam ir išrado vaistininkus, kad tuos receptus iššifruotų.

Kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio tokio, koks yra. Neturėdami galios jį perkurti trūks plyš siekia  perrašyti.

Sau visada sakau, kad fundamentalizmas, integrizmas, religinis fanatizmas būtų rimti, net labai rimti, jei Dievas egzistuotų, jei Dievas staiga stotų savo pašėlusių garbintojų pusėn. Bet iki šiol negalima sakyti, kad jis remtų vienus ar kitus.

Visi žmonės kvailiai, išskyrus jus ir mane. Bet jūs, mano nuomone, iš esmės taip pat… man taip atrodo…

…kiekvienas japonas savo gyvenimo kelyje kažkuriuo metu visada labai rimtai susimąsto apie savižudybę ir jos aktą.

Biblioteką nebūtinai sudaro knygos, kurias perskaitėme ir net kurias perskaitysime ateityje. Tai būtina patikslinti. Ji - tai galimos perskaityti knygos. Arba galėsimos. Net jeigu neperskaitysime niekada.

Kai Teksaso mokyklose XIX amžiuje buvo sumanyta įvesti užsienio kalbų mokymo kursus, vienas senatorius tam griežtai pasipriešino visiškai nuoširdžiai įrodinėdamas: “Jei Jėzui pakako anglų kalbos, tai ir mums kitų kalbų nereikia”.

“Tikrai žinau, skaičiau knygoje”.

Rodyk draugams

Dan Brown DA VINČIO KODAS

Rašytojai, pagalvojo jis. Net ir neturintys bėdų su sveiku protu yra kvaištelėję.

Knygoje, kurią dabar skaitau, sakoma - kai kurių knygų nereikia skaityti iš karto. Kartais geriau palaukti kurį laiką, ir tada bus aišku, ar verta skaityti. Ir man sunku būtų rasti geresnį pavyzdį šiai frazei, nei “Da Vinčio kodas”.

Prieš keletą metų, kai šis pavadinimas skambėjo visur, aš labai griežtai nuo jo atsiribojau. Jaučiau tokį priešiškumą, kad net jei būtų privaloma perskaityti, būčiau nuo to išsisukinėjusi.

Bet dabar buvo visai smagu tai padaryti. Tik labai juokiausi, užtikusi knygos aprašymą, kur jos pagrindiniu privalumu įvardijama atskleista tiesa. Aš manau, kad romanas įtaigus (ir tai jo privalumas) todėl, kad rašytojas paėmė tikrai egzistuojančias organizacijas bei asmenis ir atleido savo fantazijos vadžias. Ir štai, kas gavosi.

Nors tikrai, netikiu, kad Jėzus sulaukęs trisdešimt trijų mirė nekaltas.

Ar mums reikėtų imti plevėsuoti vėliavomis ir aiškinti budistams, jog turime įrodymų, kad Buda gimė ne iš lotoso žiedo? Arba kad Jėzus gimė ne iš nekalto prasidėjimo? Tie, kurie tiki nuoširdžiai ir supranta tikėjimą, žino, kad visos tokios istorijos yra metaforiškos.

Rodyk draugams

Mark Twain PRINCAS IR ELGETA

Pradėjus skaityti pagalvojau, kad gal vertėjo tai padaryti prieš dvidešimt metų. Bet paskui supratau, kad ir dabar dar ne vėlu.

Dar pagalvojau, kad Tomui Kenčiui visai gerai baigėsi - prancūzai tokiu atveju sukūrė Geležinę Kaukę.

Ir dar galvojau (daug minčių prigaminau pastaruoju metu) apie žmones neigiančius knygos vertę. Ne, ne apie tuos, kurie neskaito, nes nemėgsta, nemoka, nenori, bet apie teigiančius, kad “visos knygos, išskyrus kai kurias filosofijas originalų kalbom, – promechaniškos. Ir ką jose sužinosime naujo? Kaip DAR kitokiu kampu, tačiau vis tomis pačiomis priemonėmis suvokiant, paanalizuoti tuos pačius reiškinius? Ir dar įsigudrinti iššaukti vieną-kitą emociją?“. Ką tokie veikia laisvalaikiu? Gal ne taip pasakiau - atliekamu laiku? Žiūri televizorių? Smakso prie kompiuterio? Žaidžia žaidimus? Nusipelno daugiau mano pagarbos, jei bent dirba sode, kažką meistrauja ar siuvinėja kryželiu.

Graži mergina, gero, padoraus elgesio - niekas nėra matęs jos girtos dažniau kaip keturis kartus per savaitę.

Rodyk draugams

Oscar Wilde LAIMINGASIS PRINCAS

Nuo romanų ir apsakymų perėjau prie pasakų. Tik nemanau, kad tai yra nuosmukis ar bent jau ne mano amžiui tinkamas veiksmas. Kaip ir labai daug kas šiame gyvenime, taip ir pasakos būna visokios. Pasakos vaikams ir pasakos suaugėliams, pasakos vaikinams ir pasakos merginoms, pasakos vyrams ir pasakos moterims, pasakos be amžiaus cenzo ir cenzūruotos pasakos. Pasakos, pasakos, pasakos.

Nors nepasakyčiau, kad labai jau daug kas man jų sekė.

Tai gal pavėluotas poreikis? Ne. Tai susidomėjimas Oskaru. Rašytojas, kuris traukia. Kuriuo žaviuosi. Kurį aš kartais cituoju. Pvz., meilė sau - tai romanas trunkantis visą gyvenimą. Ir kurio dar neskaičiau.

Atėjo laikas ištaisyti šią klaidą. Bibliotekoje radau dvi varganas knygiūkštes, tai jas ir pasiėmiau. Bet išvaizda dar ne viskas. Ypač kalbant apie knygas.

Penkios pasakos per vieną vakarą.

Rodyk draugams

Robert Louis Stevenson LOBIŲ SALA

Pinigai verčia pasaulį suktis.

Pildau spragas.

Rodyk draugams

Truman Capote KITI BALSAI, KITI KAMBARIAI

Bet kokia žmogaus prigimtyje tūnanti meilė yra tikra ir graži, tik veidmainiai laiko žmogų atsakingu už tai, ką jis myli, - emociniai beraščiai ir pavydūs teisuoliai, kurie per savo nervingą susirūpinimą dangun nukreiptą strėlę dažnai laiko keliu pragaran.

Aukso žodžiai. Kaip ir kažkada girdėta mintis, kad kai tikrai myli, neklausi kodėl. Myli ir viskas.

Nors tikriausiai geriau yra ne rinkti citatas apie meilę, o tikrai ir nuoširdžiai mylėti. Nesvarbu, ar visam gyvenimui ar penkiolikai minučių.

Man liūdna, kad šiuo metu dažniau pagaunu save jaučiančią negatyvius jausmus. Kai turėčiau mylėti, aš nekenčiu. Kartais taip nuoširdžiai, kad net pasidaro baisu.

Guodžiuosi irgi labai protinga mintimi, kad ir pačioje didžiausioje juodumoje yra taškelis šviesos. Ir šalia didžiausio blogio prasideda ruoželis gėrio. Žinoma, jei žiūrėsim atvirkščiai, irgi taip pat, bet geriau šį kartą apie tai nekalbėkim.

Rodyk draugams

Astrid Lindgren RONJA PLĖŠIKO DUKTĖ

Kai kurias knygas reikia perskaityti iki tam tikro amžiaus.

Na, kad ir Karlsonas, gyvenantis ant stogo. Iki kokių keturiolikos metų su juo smagu. Paskui jis pasidaro gėjus, nes gyvena vienas, nekenčia moterų ir mėgsta lankyti jaunus vyriškius. O lietuvių liaudies pasakos tampa žiaurios (nors visada maniau, kad žiauriausios yra anglų liaudies pasakos).

Tikrai, kai kurias knygas skaityti aš jau per sena.

Rodyk draugams

Jane Austen EMA

Sėdžiu parke ir skaitau. Prieina vyriškis tiesdamas prieš save knygą:

- Panele, siūlau jums pavartyti šitai.

Pavadinimas “Deivė ir moteris” ar panašiai, rašytojo pavardės neįsidėmėjau. Tas pats vyriškis prisistatė ir kaip knygos autorius.

- Ne.

- O tai ką jūs skaitote?

- Aš nenoriu su jumis kalbėti.

- Meilės romanus? Kažin, ką jau iš jų gaunate…

Aišku, galėjau pasakyti, kad šiam romanui daugiau kaip du šimtai metų. O laikas geriausias vertintojas. Taigi, verta perskaityti bent jau dėl to, kad suprasčiau, kuo knyga vertinga. Jei mums, brangusis pone, teks laimė susitikti po dviejų šimtmečių, mielai pavartysiu ir jūsų knygą.

- Nesiįjaudink, Harieta, aš nebūsiu neturtinga senmergė; juk visuomenės akyse viengungystė atrodo smerktina vien tik dėl skurdo! Vieniša moteris su menkomis pajamomis - kokia pajuokos verta, kokia atstumianti senmergė ji turi visiems atrodyti! Tokia tik vaikams pasišaipyti; tačiau vieniša moteris, kuri pakankamai turtinga, visuomet yra gerbiama ir gali būti laikoma tokia pat protinga ir malonia kaip ir visos kitos.

Ne veltui sakoma, kad tai ir detektyvas. Beveik nuo pirmųjų puslapių imama spėlioti, kas gi tas, kuriam teks pagrindinės herojės ranka ir širdis. Aišku, kad jokia kita pabaiga neįmanoma. Aš iškenčiau iki 182 puslapio (knygoje yra 412). Nenoriu girtis, kad atspėjau, bet ir tokia mintelė man buvo dingtelėjusi.

O perskaičius knygą nelieka abejonės, kodėl ši knyga skaitoma daugiau kaip du šimtmečius, ir neabejoju, kad ir toliau nebus užmiršta. Rašytoja neskiria daug dėmesio aprašydama savo herojus. Bet juk sutikus naują žmogų ir negali visko apie jį žinoti. Reikia laiko, kad jį pažintum. Lygiai taip pat ir su herojais. Kuo daugiau puslapių perskaityta, tuo daugiau apie juos galiu pasakyti. Ir toks rašymo būdas man žavi.

Rodyk draugams