BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Isabel Allende ŽAIDIMAS SU MIRTIMI

Aš detektyvus skaitau labai retai. Bet šiuo atveju rinkausi ne pagal žanrą, o pagal rašytoją. Esu I. Allende gerbėja, tai tikra tiesa. Ir nors tai kriminalinis romanas, nebūdingas žanras šiai rašytojai, kas jį parašė tikriausiai butų lengva atspėti paskaičius tik kokią ištrauką.

Labai svarbūs veikėjai. Netgi galima pamanyti, kad visa knyga - tai segtuvas su herojų charakteristikomis, kurias jungia kelios žmogžudystės. Dar pridėkime puikų pasakojimo būdą ir pabaigą, taip būdingą Isabel - perskaičius niekaip nesuprasi - gera ji ar bloga?…

Dar skaitant smagu buvo, kad romane paminėtos kai kurios šių dienų aktualijos - smagu, kai atpažįsti knygą, kurią irgi skaitei, ar filmą, kurį irgi matei, ar įvykį, apie kurį irgi girdėjai.

Gyvenimas dažnai pasityčioja iš žmogaus, geriau dabar juo mėgautis negalvojant, kas gali atsitikti vėliau.

Rodyk draugams

Raymond Chandler SUDIE, MANO GRAŽUTE

Šypsojosi katiniškai, bet katinai man patinka.

Aš gal jau persisotinau. Nes po kiekvienos perskaitytos knygos man vis mažiau patinka šis rašytojas ir jo stilius. Vėl gi atrodo viskas taip pat, kaip ir kituose romanuose, bet jau nebesmagu ir nebeįdomu. Gal iš inercijos kada dar perskaitysiu kokią knygą, bet rimtai manau - laikas baigti.

- Prašau, nesisukiokit, - pasakė man pastabą. - Judesiai laužo bangas ir mažina mano koncentracijos lygį.

- Judesiai tirpdo ledą, nuo jų susimuša šviestas ir klykia vaidinga boba, - pridūriau aš.

Rodyk draugams

Raymond Chandler MAŽOJI SESUTĖ

Stovėjau atsirėmęs į vonios sieną ir rūšiavau savo pirštus.

Viena iš mažiausiai patikusių R. Chandler knygų. Lyg ir viskas taip pat, bet kartu kažkas ne taip. Kratinys iš šeimos, paslapties, žmogžudystės, mafijos, fatališkų moterų, Holivudo ir neprilygstamojo seklio. Visko daug, bet truko to, kas visa tai rištų tarpusavyje.

Žengiau į nakties orą - niekas dar nesugalvojo, kaip jį pardavinėti porcijomis. Bet daugybė žmonių tikriausiai bandė. Žingsnis po žingsnio prieis ir prie to.

Ir dar melancholijos prieskonis, kurio kitose knygose nebuvo, o ar buvo mažiau. Čia jis toks ryškus - kaip melisos kvapas - kad net šleikštu.

…nužingsniavo toliau, išgaudama klubų judesiais muziką.

Rodyk draugams

Arturo Perez-Reverte PIETŲ KARALIENĖ

Knygos - tai durys į pasaulį, - kartodavo Patricija. - Jos moko, auklėja, su jomis keliauji, svajoji, gyveni kitų gyvenimus, o tavo gyvenimas tampa tūkstančius kartų turiningesnis. Kažin ar kas nors galėtų pasiūlyti daugiau už mažesnę kainą, mano mieloji Meksikiete. Taip pat jos padeda susidoroti su daugeliu visokiausių blogybių: vaiduokliais, vienatve ir kitokiu mėšlu.

Man sunku įsivaizduoti žmogų, kuriam galėčiau rekomenduoti šią knygą. Ir vis dėlto esu tikra, kad daugeliui ji patiktų. Nors paremta tikra istorija, tai ne biografija, tai romanas. Pilnas nepaprastai gerų įžvalgų apie gyvenimo sunkumus, meilę, draugystę, knygas, taisykles, muziką, pasitikėjimą, drabužius, jūrą, papročius ir pasirinkimus. Apie moters gyvenimą, kurį tam tikros aplinkybės pavertė nepaprastu.

Pasakojimas dvejopas - kiekvienas skyrius prasideda rašytoju pokalbiu su šaltiniu, ir kaip matyti iš padėkų knygos gale, daugelis šių žmonių yra tikri. O paskui pokalbis perauga į pasakojimą, kur rašytojo išmonė paremiama prieš tai sužinotais faktais. Išmonė, nes juk tikrai niekas negalėjo pasakyti, kad būtent tą rytą Teresai prasidėjo mėnesinės.

Kiekviena perskaityta knyga, kaip ir bet kuris žmogus, yra nepakartojama ir vienintelė: tai atskiras pasaulis ir savita istorija.

O aš, užvertusi paskutinį puslapį, džiaugiuosi, kad perskaičiau. Atsitiktinai, bet labai gerai.

Rodyk draugams

Dan Brown DA VINČIO KODAS

Rašytojai, pagalvojo jis. Net ir neturintys bėdų su sveiku protu yra kvaištelėję.

Knygoje, kurią dabar skaitau, sakoma - kai kurių knygų nereikia skaityti iš karto. Kartais geriau palaukti kurį laiką, ir tada bus aišku, ar verta skaityti. Ir man sunku būtų rasti geresnį pavyzdį šiai frazei, nei “Da Vinčio kodas”.

Prieš keletą metų, kai šis pavadinimas skambėjo visur, aš labai griežtai nuo jo atsiribojau. Jaučiau tokį priešiškumą, kad net jei būtų privaloma perskaityti, būčiau nuo to išsisukinėjusi.

Bet dabar buvo visai smagu tai padaryti. Tik labai juokiausi, užtikusi knygos aprašymą, kur jos pagrindiniu privalumu įvardijama atskleista tiesa. Aš manau, kad romanas įtaigus (ir tai jo privalumas) todėl, kad rašytojas paėmė tikrai egzistuojančias organizacijas bei asmenis ir atleido savo fantazijos vadžias. Ir štai, kas gavosi.

Nors tikrai, netikiu, kad Jėzus sulaukęs trisdešimt trijų mirė nekaltas.

Ar mums reikėtų imti plevėsuoti vėliavomis ir aiškinti budistams, jog turime įrodymų, kad Buda gimė ne iš lotoso žiedo? Arba kad Jėzus gimė ne iš nekalto prasidėjimo? Tie, kurie tiki nuoširdžiai ir supranta tikėjimą, žino, kad visos tokios istorijos yra metaforiškos.

Rodyk draugams

Raymond Chandler DIDYSIS MIEGAS

Kitą rytą lijo įžambus pilkas lietus - kaip pakabinta virš miesto užuolaida iš stiklinių rutuliukų.

Įdomu, kiek procentų skaitomų knygų pasirinkimą įtakoja teksto grožis? Ne žymus rašytojas, ne patraukli istorija, ne pripažintas šedevras ar bestseleris. Skaitai ir gražu. Kaip čia.

Manau, kad pačios istorijos ilgai neatsiminsiu, ir pavadinimas kvailas, ir tas būdas, kuriuo pagrindinis herojus detektyvas narplioja mįslę, man visai nepriimtinas, bet tas būdas, kuriuo rašytojas dėlioja žodžius, toks gražus, na toks gražus!

Tai buvo juodas koltas, 38-ojo kalibro. Tuo metu neturėjau prieš jį jokio argumento.

Skaitysiu dar.

Rodyk draugams

Raymond Chandler LEDI EŽERO DUGNE

Pro šalį ant pirštų galų tipeno minutės, priglaudusios pirštus prie lūpų.

Viena iš tų knygų, kurias skaitai ne dėl įspūdingų siužeto vingių, įdomių herojų, istorinių aplinkybių ar vien dėl žinomo rašytojo vardo, o todėl, kad vos pradėjus negali atsitraukti dėl nuostabaus rašymo stiliaus.

Nes čia - herojai neryškūs, siužetas nestebinantis, istorinių aplinkybių nėra, apie rašytoją nieko nežinau. Bet skaičiau ir labai patiko.

Gal tik nelabai tai, kad pagrindinis herojus - detektyvas - daugiau remiasi savo vaizduote, o ne faktais. Bet gal tai tik tam tikrų serialų žiūrėjimo rezultatas…

Mėgstu maktelėt, bet ne tada, kai žmonės naudoja mane vietoj dienoraščio.

Rodyk draugams

Astrid Lindgren KALIO BLIUMKVISTO NUOTYKIAI

Jeigu tu daug metų iš eilės buvai Baltosios Rožės kareivis, jeigu tu esi ne kartą dalyvavęs kruvinose indėnų ir baltaveidžių kautynėse, jeigu tu pagaliau buvai sąjungininkų žvalgu pasauliniame kare, tai tu išmokai dviejų dalykų: niekuo nesistebėti ir mokėti tylėti, kai reikia. Štai sėdi medyje tavo draugas, perspėjamai prispaudęs prie lūpų pirštą, ir jo veidas tau tesako: “Tylėk!”

Eva Lota eina toliau su dėde Einaru.

- “Jos visas turtas buvo siuvimo mašina, šina-šina-šina-šina-šina-na.”

Kad tokia knyga egzistuoja, sužinojau iš knygos, aprašytos laipteliu žemiau. Paskui bibliotekoje ją susiradau -  kad žinočiau, kas tai per daiktas. Knygoje trys istorijos. Pirmoji istorija vaikiška, bet užtat joje puikiai atsiskleidžia Kalio detektyviniai sugebėjimai. Antroji su mįsle, bet jos sprendimas ateina pats. Trečioji panaši į trilerį, bet jau be mįslės.

Patiko, bet mažėjančia tvarka.

Rodyk draugams

Marguerite Duras MĖTA IŠ ANGLIJOS

Pamenat, ne taip seniai pareiškiau norą skaityti poeziją (08 14)? Ne, neperskaičiau ne tik kad kokios poezijos rinktinės, netgi nei kelių eilėraščių. Nei vieno eilėraščio. Nors bandymų buvo! Bibliotekoje einu prie poezijos lentynų. Taip neįprasta, kad net keista. Nors reikia išbandyti ne tik prozos šiurkštumą, bet ir poezijos švelnumą. Ir … viskas. Pavarčiau kelias knygas ir vėl pastačiau jas į vietą. Negaliu, ne, negaliu skaityti knygos ieškodama kelių eilučių, kurios galbūt man patiks.

Nors, kita vertus, kiek esu perskaičiusi knygų, kuriose nebuvo nei kelių eilučių, kurios man patiktų…

Kaip pakaitalą paėmiau Marguerite Duras knygą. Beveik kaip poezija.

Rodyk draugams

Ray Bradbury VIENIŠASIS PRIŠAUKIA MIRTĮ

- Jėzau vidurnaktį, - sušnibždėjo užsimerkdama Konstansė, - Marija auštant.

Kažkada jau skaičiau “Pienių vyną”. Iš pradžių nepatiko. Paskui patiko. Dabar noriu perskaityti dar kartą.

Su šia knyga taip pat. Iš pradžių nepatiko. Paskui patiko. Bet keistai jaučiuosi, kad baigusi skaityti daug galiu papasakoti apie įspūdį, kurį paliko knyga, bet jei klausiate, apie ką ji - aš nelabai žinau.

Knyga - kaip ežeras, žėrintis saulės šviesoje, per kurį aš praskriejau vandens slidėmis.

...ji sėdėjo virtuvėje, vilkėdama tik tušą, kuriuo prieš akimirką pasidažė akis.

Tai detektyvas. Bet jei vertinčiau tik šiuo atžvilgiu, tai būtų labai neįdomu. Nes visos nuorodos pastebimos tik tada, kai rašytojas pagrindinio veikėjo pagalba pabaksnoja pirštu. Bet laikas, aplinka ir žmonės sukuria nelabai realų pasaulį, kuris įtraukia, ir netgi pradedi bijoti - gal ir tu esi sąraše?

Tikriausiai pernelyg daug prodiuserių pirštų antspaudų yra ant mano odos.

Vis dėlto nerealiausias dalykas, su kuriuo sunkiausia buvo susitaikyti, buvo pagrindinio herojaus merginos vardas. Pegė. Ar gali būti vardas netinkantis mylimajai? Aš sakau, kad gali.

Rodyk draugams