BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ray Bradbury VIENIŠASIS PRIŠAUKIA MIRTĮ

- Jėzau vidurnaktį, - sušnibždėjo užsimerkdama Konstansė, - Marija auštant.

Kažkada jau skaičiau “Pienių vyną”. Iš pradžių nepatiko. Paskui patiko. Dabar noriu perskaityti dar kartą.

Su šia knyga taip pat. Iš pradžių nepatiko. Paskui patiko. Bet keistai jaučiuosi, kad baigusi skaityti daug galiu papasakoti apie įspūdį, kurį paliko knyga, bet jei klausiate, apie ką ji - aš nelabai žinau.

Knyga - kaip ežeras, žėrintis saulės šviesoje, per kurį aš praskriejau vandens slidėmis.

...ji sėdėjo virtuvėje, vilkėdama tik tušą, kuriuo prieš akimirką pasidažė akis.

Tai detektyvas. Bet jei vertinčiau tik šiuo atžvilgiu, tai būtų labai neįdomu. Nes visos nuorodos pastebimos tik tada, kai rašytojas pagrindinio veikėjo pagalba pabaksnoja pirštu. Bet laikas, aplinka ir žmonės sukuria nelabai realų pasaulį, kuris įtraukia, ir netgi pradedi bijoti - gal ir tu esi sąraše?

Tikriausiai pernelyg daug prodiuserių pirštų antspaudų yra ant mano odos.

Vis dėlto nerealiausias dalykas, su kuriuo sunkiausia buvo susitaikyti, buvo pagrindinio herojaus merginos vardas. Pegė. Ar gali būti vardas netinkantis mylimajai? Aš sakau, kad gali.

Rodyk draugams

John Irving CIRKO SŪNUS

O taip, tai jau tikriausiai visas trečias kartas, kai aš skaitau šią knygą. Nes vis atsiranda priežasčių perskaityti dar kartą. Ir vis dar patinka.

Kitos leidyklos kitas vertimas buvo sukritikuotas kaip netikęs. Bet tai nesutrukdė man įtraukti šią knygą į mėgstamiausių savo knygų dešimtuką. Dabar buvo smalsu, kuo gi jau šis leidimas yra geresnis. Na, nelyginau pasidėjusi šalia dviejų knygų. Kai kurie vardai transkribuoti kitaip. Neūžaugos čia mažaūgiai. (O man neūžaugos patiko labiau). Ir gal viskas? Daugiau skirtumų nepastebėjau.

Bet dar kartą atkreipiau dėmesį į tai, kas mano nuomone yra tiek ir didelis knygos privalumas, tiek ir trūkumas. Tik po kokių pusantro šimto puslapių (naujame leidime) pradeda truputį aiškėti, kas yra kas. Didelė priežastis mesti dėl kantrybės trūkumo. Bet kartu tie puslapiai įveda tave į tokį keistą, įdomų, nepaprastą, daugiasluoksnį, nerealų pasaulį ir panardina taip giliai ir stipriai (vis dėlto knygoje 829 puslapiai), kad paskui sunku ir atsipeikėti.

O man knygos daugiasluoksniškumas yra viena iš didžiausių jos žavesio dalių. Tik paklausykit - mes su daktaru Daruvala esame jo miegamajame Bombėjuje, paskui kartu prieš dvidešimt metų atostogaujame Goa su šeima, čia į daktaro istoriją įsiterpia Nensės istorija, o į jos Rahulo. Tikras ketursluoksnis sumuštinis! Nepamirškit - mes dabar su daktaru Daruvala jo miegamajame Bombėjuje klausomės telefoninių pranešimų.

Nuostabu.

Dar laimė, kad toji baltapūkė dičkė susiprato paslėpti savo kailiniuotą bambą, nutarė ponas Setna.

Rodyk draugams

Thommie Bayer PAVOJINGA MOTERIS

Tiesą sakant, esu katė. Man viskas tegu būna taip kaip visada, niekas neturi keistis. Jeigu man šilta, galiu miegoti, klausytis muzikos, skaityti ir valgyti, ką noriu, tada tai gyvenu gerai.

Knygos autorė - moteris. Pagrindinė herojė, pasakojanti pirmuoju asmeniu - irgi. Bet paskutinis laiškas leidžia suprasti, kad knyga parašyta vyro. Priėmiau tai kaip trūkumą. Nes kas gi gali apie save taip gerai rašyti?

Pradėjusi skaityti turėjau vilčių, kurios nepasiteisino. Maniau, dar vienas meilės romanas, kuriame nusivylusiai, be vilties, nemylinčiai moteriai įrodoma, kad yra visai kitaip. Kad būtų išvengta panašių priekaištų, sugalvojama neįprasta profesija, gyvenimo būdas bei praeitis.

Na, kas čia per profesija - žmonų pageidavimu padaryti jų vyrus joms neištikimus. Aš suprantu tą atvejį, kai ketini skirtis, ir kad geresnės sąlygos būtų tavo, neištikimas vyras yra geriau nei ištikimas (tai nereiškia, kad pateisinu). Bet nesupratau tų ašarojančių moterų, norinčių įsitikinti, atseit sužinoti tiesą. Tada jau geriau samdyk seklį. Nes dabar jis tikrai bus neištikimas.

Bet knyga ne visai tokia. Ne apie tokią meilę. Kai tik buvo paminėta sesuo, aš viską supratau.

Bet vis tiek skaitalas ir tiek.

Rodyk draugams

Øystein Lønn BŪTINI MAREN GRIPĖS RITUALAI

Pievos kažkokios. Pievos, ievos, plačios lankos, plačių plačiausios.

Lyg ir detektyvinė istorija, kurioje visi aiškinasi, kas gi atsitiko, kai Maren Gripė sutiko olandą jūreivį. Keistas paradoksas, nes moterų rašytojų romanuose, kai vyras pameta galvą dėl moters, minima meilė, bet vyrų rašytojų knygose, kai moteris pameta galvą dėl vyro tėra geismas, kažkoks pirmykštis potraukis, neišvengiamumas. Kažin, o kaip yra iš tikrųjų?

O pavadinimas priminė mano pačios kartais naudojamą principą sugalvojant pavadinimus. Kaip panaudoji žodžius, kurių tikroji reikšmė šiuo atveju aiški tik tau pačiai, arba konkrečiam veiksmui ar įvykiui išreikšti paimi tuos žodžius, kurie lyg ir sinonimai, bet pasistengus galima rasti ir tikslesnį apibūdinimą. Pvz., Man atrodo, kad pavadinime žodis būtini visai nebūtinas, arba gali būti pakeistas keisti, privalomi, primesti, esami.

Tai kodėl Maren Gripei šeštadieniais reikėjo atsisakyti mėsos bei druskos ir miegoti ne viename kambaryje su savo vyru?

Rodyk draugams

Sally Beauman MEILUŽIAI IR MELAGIAI

Jau seniai skaičiau tokią storą knygą. Ne šiaip storą - tokią dabar padaro ir iš kelių sakinių - bet tikrai storą. Šeši šimtai puslapių - tai ne juokas. Bet čia tikrai ne tas atvejis, kai visokių yra, visokių reikia. Čia reikia dietos. Knygai, žinoma. Nes viskas pasirodė per daug ištęsta. Kokius du šimtus puslapių tikrai reikia išmesti. Nes aš dėl tokio ilgumo kankinausi.

Dvi istorijos. Jis myli ją, ji myli jį. Bet prieš tai reikia daug ką išsiaiškinti, ir aiškinimaisi, tęsiasi per pirmus du šimtus puslapių, buvo nuobodūs, seilėti ir užgožė antrąją istoriją.

O antroji gija - tai ambasadoriaus sekso skandalas. Vėliau paaiškėja, kad čia tik ledkalnio viršūnė. Bet pabaiga gera - “blogiečiai” išsižudo tarpusavyje ir triumfuoja meilė.

Ir tai dar viena knyga patvirtinanti mano teoriją apie tobulus moterų rašytojų sukurtus herojus. Nes Paskalis man labai patiko. Tiesa, jis rūko. Bet ir tai jam tinka.

Rodyk draugams

Andrea Camilleri VANDENS FORMA

Aš tikrai tikiu, kad būna ir taip, kad pradėjus rašyti romaną, jo veikėjai tampa savarankiški. Jie gyvena savo gyvenimą, o rašytojas tėra tik stenografistas.

Bet ar tokia taisyklė gali galioti, kai knyga - tai detektyvas?

Iki šiol įsivaizdavau, kad bent jau kas yra žudikas, reikia žinoti dar prieš pradedant rašyti. Dar geriau - pasirašyti detalų planą. Sugalvoti aplinkybes bei pačią aplinką, kur vyksta veiksmas. Teko skaityti, kad Umberto Eco prieš pradėdamas rašyti “Rožės vardą” dvejus metus kūrė aplinką, kurioje vyksta veiksmas, o rašydavo prieš akis pasidėjęs planą, kad tarkim, dialogas, kol veikėjai nueina nuo koplyčios iki Buveinės, ir truktų tiek, kiek turi trukti.

O ši ironiška, pikantiška, tikrai itališka istorija (nurašiau nuo viršelio) tokio plano tikrai neturėjo…

- Parodyk leidimą gyventi.

Lyg išsigandusi moteris paleido rankšluostį, užsidengdama veidą delnais. Ilgos kojos, siauras liemuo, plokščias pilvas, stangrios didelės krūtys - tikra moteris, kokias rodo televizijos reklamose.

Rodyk draugams

Joanne Harris DŽENTELMENAI IR ŽAIDĖJAI

Ta vasara buvo graži, viena tokių vasarų, kurios būna tik atsiminimuose ar kai kuriose knygose: karšta, žydrai žalia, pilna bičių ir paslaptingo šnarėjimo…

Lyg ir detektyvas, bet be tos bjaurios įtampos, kurią paprastai man jie sukelia. Nes aš labai greitai atspėjau, kas iš tikrųjų yra kas. Ir toliau beliko tik skaitymo malonumas besiaiškinant paskatas bei poelgius. Ir galiausiai pabaiga, į kurią vengiau pažvengti anksčiau laiko, bet kuri patvirtino mano spėjimus.

Kai kurių rašytojų knygas galiu skaityti vien dėl jų rašymo stiliaus. Gali rašyti bet ką, bet skaityti vis tiek malonu. Nors kartais apgaulinga. Ponia Joanne nevengia skaudžių ir nemalonių temų, bet visa tai susiskaito lengvai, ir tikriausiai neatkreipiant deramo dėmesio. Aš tai manau, kad stilius čia kaltas. Nes žmogžudystė tai lieka nei išaiškinta nei nubausta. Ir aš visai tuo nesipiktinu…

Rodyk draugams

Agatha Christie arba Mary Westmacott IŠSISKYRĖME PAVASARĮ

Aš daug žinau apie Agatha Christie. Bet iki šiol dar neskaičiau  nei vienos jos knygos. Nes man labiausiai patinkantys detektyvai yra su tituliniame puslapyje įrašytu žudiko vardu. Jei sutikčiau vyrą, taip besistengiantį dėl manęs, kas žino?, gal net ištekėčiau.

Tai perskaičiau ne detektyvą.

Pradėjau skaityti su tam tikru pykčiu - kaltas viršelio knygos aprašymas. Ir ką jau ponia Džoana gali iškapstyti apie savo gyvenimą viena atsidūrusi dykumoje? Tai atrodė nelabai įtikinama. Galvojau, kad rašytoja arba prikurs mažai įtikinamų įvykių (pvz., senas laiškas knygoje) arba ji (veikėja) galvos, dar pagalvos, gal supras, o gal ne, galvos - nuobodus šlamštas. Bet mano pyktis išsisklaidė kaip dūmai. Nes nei vienas iš mano variantų nebuvo teisingas.

Perskaičiau lengvai ir greitai.

Tik pabaiga galėjo būti kitokia - labai jau greitai išgaravo supratimas…

Rodyk draugams