BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Stephen King KERĖ

Jau esu kažkada užsiminusi apie savo labai nekokius santykius su siaubo literatūra. Bet… tai kartu yra kažkas, kas traukia ir domina.

Šiuo atveju viskas buvo taip… Pažiūrėjau filmą. Kuris, beje, didelio įspūdžio nepaliko. Bet kilo noras perskaityti knygą. Ir štai aš bibliotekoje klupau ant kelių (nes knygos apatinėje lentynoje) ir ieškau reikiamos. Ir tai buvo tikrai labai kvailas reikalas, nes ant nugarėlės ne pavadinimas, o numeris.

Skaitant kai kurie dalykai nustebino. Pvz., Kerės motina. Kad ji stora. Gal klystu, bet man sunku patikėti, kad stori žmonės gali kokie nors būti, išskyrus tai, kad jie stori. Čia kalbu ne apie apkūnius žmones (visokių yra, visokių reikia), o apie tikrai storus žmones. Nes atrodo, kad užsiauginti didžiulį antsvorį irgi reikia nemažai pastangų. Ir tada sunku patikėti, kad lieka laiko veikti kažką kitą. Todėl Julianne Moore sukurtas personažas buvo daug įtikinamesnis.

Knygoje dar keli apsakymai. Nepradėjau kažko labiau bijoti, bet skaitant buvo vietų, kai širdis plakė šiek tiek greičiau.

O į viską dabar žiūriu, kaip į eksperimentą - pavyko, ir kol kas to užteks.

Rodyk draugams

Charles Bukowski HOLIVUDAS

Taip jau yra, kad rašymo aš niekad nelaikiau darbu. Kiek tik save pamenu, procesas visad vykdavo kuo sklandžiausiai: įsijungi klasikinės muzikos radijo stotį, prisidegi cigaretę ar cigarą, atsikemši butelį. O visa kita atlieka pati rašomoji mašinėlė. Tereikia būt šalia jos.

Perskaičiusi Bukovskio knygą aš manau - daugiau tikriausiai ne. Bet tai yra toks mėšlas, prie kurio po kiek laiko traukia sugrįžti. Ir todėl vėl skaitau. Šis romanas - istorija apie tai, kaip kažkada rašytojas rašė scenarijų kino filmui. (Dabar būtų įdomu tą filmą pamatyti). Visi veikėjai turi realius prototipus, tik gaila, kad nepateiktas sąrašas, kuris padėtų juos iššifruoti.

Veikiausia rašymas tai tik būdas išsikalinėti. Vieni išsikalinėja geriau, kiti - blogiau.

Ankstesnėse knygose mane glumindavo Bukovskio aprašomas gyvenimo būdas - aš nelabai įsivaizduoju, kaip galima taip gyventi - tiek gerti, stumti laiką, susitikinėti su tokiais pat žmonėmis, kartais rašyti. Todėl man buvo savotiškai gera sužinoti, kad rašytojas bent savo gyvenimo pabaigoje rado laimę (ar tai, kaip aš tai suprantu) - mažiau gėrė, šalia buvo mylima moteris ir katės, ir net pagaliau turėjo pinigų, kuriuos galėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą.

Pritarškinau pluoštą naujų eilėraščių. Šiaip jau eilėraščiai nėra bevertis niekalas, patikėkit. Be jų jau seniai būčiau išsikraustęs iš proto.

Taigi.

Beje, filmas Kanuose nieko nelaimėjo.

Sara sode ėmė augint naujas gėles ir daržoves.

O penkios katės ir toliau stebėjo mus savo dešimčia nuostabių akių.

Rodyk draugams

Michel Birbaek JEI GYVENIMAS - PAJŪRIS, TAI MOTERYS - JŪRA

Kiek ateities kainuoja praeitis?

Vyriškai lengva literatūra, bet puikiausiai tinkanti ir moterims.

Scenaristą palieka jo mylimoji. Be to, ji dar superžvaigždė, kurios atvaizdas jam bado akis kone ant kiekvieno kampo. Tai knygos pradžia pilna vyriško liūdesio, net verksmo, nevilties ir alkoholio. Paskui laimės ir meilės paieškos, ir galiausiai - tratam tadam - laiminga pabaiga. Tai vienintelis man nepatikęs dalykas. Nes atrodo, kad rašytojas bandė pritemti pabaigą prie skaitytojų norų, bet bent jau viena skaitytoja laukė kai ko kito.

Viršelio nuotraukoje autorius atrodo labai patrauklus vyriškis, o iš kelių biografijos sakinių aišku, kad romanas parašytas remiantis asmenine patirtimi. Tikiuosi, tikroji pabaiga buvo tikrai laiminga.

Tai, kad filmai yra neišvengiamybė, kuria kai kurie kanalai užpildo pertraukėles tarp reklamų blokų, kiekvienam filmų mėgėjui bus smūgis į veidą, bet toks jau nūnai tas TV verslas.

Jei tabletė apsaugo 98 procentais, tai su tokiu kvapu ji šiandien saugi visu šimtu. Kvapas iš burnos - pats geriausias ekologinis kontraceptikas.

Leo visada sako, ką galvoja. Todėl daug ir nekalba.

Rodyk draugams

Christopher Priest PRESTIŽAS

Viskas prasidėjo prieš kelis metus, kai gavau rekomendaciją pamatyti Christopher Nolan filmą “The Prestige”. Jis geras, bet šiek tiek pervertintas. Ir kodėl, galutinai supratau tik perskaičiusi knygą, pagal kurią sukurtas šitas filmas.

Prieš keletą savaičių, kai visai neatsitiktinai atsidūriau Vagos knygyne (norėjau nusipirkti Umberto Eco “Prahos kapines”), atsitiktinai pataikiau į išpardavimą. Proga pasirausti tarp šiek tiek senstelėti spėjusių, nukainuotų knygų mane visada žavi, tai ja ir pasinaudojau. Ir taip, jūs atspėjote, aš radau šitą. Iki tol nežinojau, kad filmas sukurtas pagal knygą, ir dar, kad ir knyga išversta į lietuvių kalbą. Paėmiau beveik automatiškai.

Knyga visai kitokia nei filmas. Tie patys tik du pagrindiniai veikėjai ir kai kurie įvykiai. Ir tai gerai, nes tai atskiria knygą nuo filmo. Ir abu lieka geri.

Tai kas nepatiko? Didžiausias trūkumas, tai mane rimtai suerzino, tai Alfredo Bordeno paslaptis. Visi spėlioja, kokia ji gali būti, pateikiamas spendimas, paskui esu įtikinama, kad tai netiesa, nekantriai laukiu pabaigos, tikėdamasi nustebti, ir kaip atsakymas įrodoma, kad pradinis sprendimas buvo tiesa. Buvau žiauriai nusivylusi...

Rodyk draugams

Karen Bliksen LEMTIES ANEKDOTAI *Naras *Babetės puota *Audros *Nemari istorija *Žiedas

Pamenu, kitoje Karen Bliksen knygoje “Iš Afrikos” ji aprašo savo bandymus rašyti. Ji rašo, o jos juodaodis tarnas klausia - ką tu darai? - Bandau parašyti knygą. - Aš manau, kad tau, ponia, nepavyks to padaryti. - Kodėl? Tarnas paima iš lentynos Šekspyro raštų tomą ir sako - čia tai knyga, o tavo tik paskiri lapai.

Tai va ir skaitant jausmas buvo, kad rankose laikau ne knygą, o paskirus lapus. Bet patiko.

…kad ir koks iškvaišęs būtų individas, pasaulis visada bus dar beviltiškiau kvailas.

Arba  filme ‘Iš Afrikos” su Meryl Streep yra scena, kur rašytoja pasakoja istoriją. Mes neišgirtame, kokia ji, bet labai vaizdžiai ir įtaigiai parodomas pats procesas. Tai skaitant šiuos apsakymus apima panašus jausmas. Istorijos, papasakotos specialiai man.

Rodyk draugams

Fiodoras Dostojevskis NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ

Paskata skaityti klasiką atėjo iš komentaro rasto po Woody Allen filmo Match Point aprašymu. Atseit filmą įkvėpė “Nusikaltimas ir bausmė”. Nors bendra tarp jų tik tas pats pradinis idėjos šaltinis. Ir aišku, tiek filmas, tiek knyga yra nuostabūs.

Ne, tėvynėje geriau: čia bent jau visur ir visada kitus kaltini, o save teisini.

Koks siužetas? Jaunas studentas turėjo bėdų - išmetė iš universiteto, nebuvo pragyvenimo šaltinio, nebuvo vilties, dar gi rūpestis dėl sesers ir motinos. Bet jam to neužteko. Lyg to būtų maža, jis padaro nusikaltimą. Jau ir taip sunki situacija pasidaro dar sunkesnė. O tada lyg tyčia visi kiti reikalai pradeda taisytis. Bet nusikaltimas padarytas, ir eina laikas už tai atsakyti.

Žvakigalis jau seniai vos smilko sulankstytoje žvakidėje blankiai apšviesdamas tame skurdžiame kambaryje žmogžudį ir paleistuvę, keistai susiėjusius skaityti amžinosios knygos.

Vienintelis dalykas, kuris skaitymo eigoje man nepatiko, tai, kad rašytojas sugretina Raskolnikovą su Sonia. Taip, vienas iš jų nusikaltėlis, kita paleistuvė, bet, mano nuomone, jiems nepakeliui. Nes vis gi vieno iš jų pateisinti neįmanoma, o kitą galima kone šventąja laikyti.

…jei lauksi, kol visi paliks protingi, tai labai jau ilgai reiks laukti…

Ir jau beskaitant priešpaskutinį puslapį galvojau - romanas puikus, bet pabaiga ne itin pavykus. Bet paskutinio puslapio paskutinės eilutės mane įtikino - tikriausiai tokia ir turėjo būti pabaiga…

Rodyk draugams

Pedro Almodovar PATI DIFUZA IR KITI TEKSTAI

…nuobodulys - tai vienintelė liga, leidžianti gyventi po mirties.

Pastaruoju metu tai vienas iš mano mėgstamiausių kino režisierių. Kai peržiūrėjau visus man prieinamus jo filmus, ėmiausi knygos. Tik jo filmai daug geresni nei proza, o kadangi kiti tekstai rašyti prieš dvidešimt metų ir juose minimi filmai man yra nematyti, tai ir antra knygos dalis nebuvo labai įdomi.

Rodyk draugams

Michael Ondaatje ANGLAS LIGONIS

Trejopos dulkių audros. Sūkurys. Stulpas. Šydas. Pirmuoju atveju dingsta horizontas, antruoju aplink jus “šoka džinai”, trečiuoju - “spindi variu. Gamta atrodo liepsnų apimta”.

Prieš savaitę pamačiau filmą. O dabar pagaliau perskaičiau knygą. Ir čia yra tas atvejis, kai filmas daug daug kartų geresnis už knygą. Tai net nelygintini dalykai. Filmas - šedevras, knyga - niekalas.

Ne taip seniai laikraštyje įdomybių skyrelyje perskaičiau apie vieno rašytojo devintajame dešimtmetyje atliktą eksperimentą. Jis romaną, laimėjusį prestižinę premiją perrašė mašinėle, pakeitė pavadinimą ir išsiuntė leidykloms. Visos keturiolika atsisakė knygą spausdinti, netgi toji, kuri prieš tai buvo ją išleidusi. Pirma mintis buvo - leidyklos neatidžiai skaito joms siunčiamus rankraščius. Bet po to, kai perskaičiau “Anglą ligonį”, manau, kad kartais premijos suteikiamos už nieką, o knygos pervertinamos.

Man nepatiko. Ir aš stebiuosi, kaip Anthony Minghella tokioje ne itin patrauklioje medžiagoje įžiūrėjo kažką gero ir sukūrė vieną geriausių mano kada nors matytų filmų. Romanas atrodo kaip rėmai, kuriuos jis pripildė turinio. Todėl gal ir gerai, kad knygai buvo suteiktos tos ne visai pelnytos premijos. Bent jau padarė ją pastebimesnę tinkamam žmogui.

Žiūrėsiu į mėnulį,

bet matysiu tave.

Rodyk draugams

George Sand MAŽOJI FADETĖ

Kažkada, prieš daugiau kaip dešimtį metų mačiau filmą apie George Sand ir Frédéric Chopin. Nuo tada norėjau kažką šios rašytojos paskaityti. Tik kol prisiruošiau, daug laiko praėjo. Bet tikriausiai taip reikėjo. Išlaukti. Ir dabar skaičiau tik todėl, kad knyga plona ir patogaus bei malonaus formato. Tiesiog gera ją laikyti rankose. Tai paėmiau ir nebepadėjau.

Romanas panašus į pasaką su laiminga pabaiga. Ir todėl skaitymo pradžia nebuvo nei įtraukianti, nei maloni. Bet kuo toliau, kuo labiau viskas buvo nuspėjama, tuo darėsi įdomiau.

Ir galutinis rezultatas, tai skaitymo malonumas, kuris veda prie kitų rašytojos knygų skaitymo.

Rodyk draugams

Truman Capote PUSRYČIAI PAS TIFANĮ

Dveji reiškiniai įtakoja mano dabartinį skaitomų knygų pasirinkimą. Knygų lentyna, į kurią baigiu surinkti po visą Lietuvą išsibarsčiusias, per savo gyvenimą turėtas knygas. Ir žiūrimi kino filmai. Čia tai jau tikra naujiena. Ir anksčiau retkarčiais (labai retai) nueidavau į kino teatrą. Bet tik dabar iš tikrųjų pradėjau žiūrėti kino filmus! Stebinu net pati save.

“Pusryčiai” atitinka abu šiuos kriterijus. Jau kažkada esu juos skaičiusi, bet pamačiusi filmą panorau perskaityti dar kartą. Ir patiko vėl. Labai. Ir knyga, ir filmas.

Rodyk draugams