BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Haruki Murakami KĄ AŠ KALBU, KAI KALBU APIE BĖGIMĄ

Pagaliau paskaitomas kūrinys! Tik aišku labiau patiko asmeninės detalės, o ne nubėgtų kilometrų aprašymas. Deja, į knygos pabaigą asmeniškumų nebelieka. Tik bėgimas ir kilometrai. Bet įdomu buvo skaityti apie valią ir susikaupimą. Apie taip, kaip bėgimas susijęs su rašymu.

Tiesą sakant, svarbiausias dalykas, kurį išmokstame mokykloje, yra tai, kad pačių svarbiausių dalykų mokykloje neišmokstama.

Rodyk draugams

Haruki Murakami VISI DIEVO VAIKAI ŠOKA

Tai toks rašytojas, kurio kai kurie kūriniai labai patinka, o kai kurie tokie, kad nesuprantu, kuriems galams iš viso skaitau. Apsakymų rinkinys. Tik labiau panašus į juodraščių rinkinį. Aišku, gal aš labai neįmantri skaitytoja, bet skaityti ir nieko nesužinoti, nieko neatrasti, o gal net nesuprasti man nepatinka.

- Aš manau, kad tu nepabėgsi ir manęs vieno nepaliksi. Aš tai žinau. Kaip čia geriau pasakius, tai kiaušinių problema.

O labiausiai patikusi Murakamio knyga - “1Q84″.

Rodyk draugams

Haruki Murakami DRAMBLYS PRADINGSTA

Vedami menkutės vilties keletą kartų pakaitomis atidarėme šaldytuvą, tačiau nuo to jo turinys nepasikeitė. Alus, svogūnai, sviestas, prancūziškas salotų padažas ir šaldytuvo kvapų sugėriklis. Buvo galima svieste pasikepinti svogūnų, bet neatrodė, kad dvi apvytusios galvutės būtų galėjusios pripildyti tuščius mūsų pilvus. Svogūną reikia valgyti su kuo nors, pats vienas jis nėra iš tų maisto produktų, kurie malšina alkį.

Rodyk draugams

Haruki Murakami VYRAI BE MOTERŲ

Apsakymų rinkinys.

Rodyk draugams

Haruki Murakami BESPALVIS CUKURU TADZAKIS IR JO KLAJONIŲ METAI

Net fotoaparato nepasiėmė. Kamgi reikalingos tos nuotraukos? Ko jam reikėjo - tai gyvi žmonės ir gyvi žodžiai.

Dar viena knyga apie vienatvę, išdavystę, meilę, draugystę ir paslaptį. Lyginant su kitomis Murakami knygomis ji man pasirodė labai paprasta. Bet kartais to ir užtenka, to tik ir tereikia. Ir aišku, aš labai norėjau, kad pabaigoje rašytojas būtų parašęs dar šiek tiek daugiau. Bet patiko.

Atostogos ir draugai - du patys nuostabiausi dalykai gyvenime.

Rodyk draugams

Haruki Murakami 1Q84

- Aš pavargau gyventi ko nors nemėgdamas, nekęsdamas ir jausdamas kam nors pagiežą. Ir pailsau gyventi nieko nemylėdamas. Aš neturiu nė vieno draugo. Nė vieno vienintelio. Ir svarbiausia, kad negaliu mylėti net savęs paties. Kodėl? Nes nesugebu mylėti kitų. Ką nors mylėdamas ir būdamas kieno nors mylimas išmokčiau pamilti save. Supranti, ką sakau? Neįmanoma nieko nemylint prideramai mylėti save.

Žinote, prieš keletą metų skaičiau visas Murakami knygas iš eilės. Nepasakyčiau, kad man labai patiko. Bet nepasakyčiau, kad nepatiko. Tuo metu tai tiesiog buvo madinga. Bet skaitydama 1Q84 mąsčiau - gal tada buvo netinkamas laikas? Gal aš buvau tam netinkama? Nes dabar skaičiau neatsitraukdama ir jausdama be galo didelį malonumą. 1Q84 - tai trys knygos, tai trys nuostabios savaitės - ir kas paskui? Noriu tai patirti dar.

Tačiau kaip visada niekas nevyksta taip, kaip nori. Regis, pasaulis geriau išmanė, ko Tengo nenori.

Vienas iš Murakami, kaip rašytojo talentų - tai sugebėjimas aprašyti vienatvę. Kitose knygose, nors atseit rašoma apie vienatvę, bet taip nėra. Ir gali tai pateisinti - tikroji vienatvė niekuo nėra nei patraukli, nei dominanti. Galiausiai juk reikia kaip nors kurti veiksmą. Bet visa tai negalioja šiam rašytojui. Jo kuriama vienatvė tikra, jaudinanti, dominanti.

Tengo staiga prisiminė tai, kad žmogus kasdien netenka 40 milijonų odos ląstelių. Jos žūsta, nukrenta ir pavirtusios nematomomis dulkelėmis pranyksta. Vadinasi, nekeista, jei kažkas vieną dieną ima ir dingsta.

Skaitydama kone iki paskutinio puslapio bijojau - kad tik viskas baigtųsi gerai! Atrodė, kad taip ir turi būti. Bet kai kuriais rašytojais pasitikėti neverta. Nes ima ir visas tavo nuojautas pasiunčia toli ir negrįžtamai. Ačiū ačiū ačiū, kad šį kartą taip nenutiko!

Rodyk draugams

Haruki Murakami MYLIMOJI SPUTNIK

Pradėjus skaityti aš pamaniau - tai bus man labiausiai patikęs Murakami romanas. Ir taip maniau kone iki pačios pabaigos. Aš tikrai suprantu - šis rašytojas ne detektyvių romanų rašytojas, o čia tikrai ne nevykęs bandymas tokį sukurti. Bet…

Bet aš tikrai tikėjausi šiek tiek daugiau. Gal nesugebu interpretuoti, skaityti tarp eilučių, gal tokie kūriniai ne man, bet pastaruoju metu dažnai pajuntu nusivylimą, kad pabaigoje per daug vietos paliekama skaitytojos vaizduotei. Na juk galėjo, galėjo rašytojas pasakyti truputį daugiau, ar ne?

Rodyk draugams

Haruki Murakami PERNAKT

Po ilgos pertraukos nusprendžiau paskaityti dar kokią Murakami knygą. Vis dėlto kažkada šis rašytojas paliko žymą mano smegenyse. Ir be abejo kaltas dabartinis mano susidomėjimas Japonija.

Taigi, stoviu bibliotekoje prieš knygų lentyną. Ilgai nesirinkau. Tiesiog paėmiau tai, ko dar neskaičiau. O kai perskaičiau?… - negaliu sakyti, kad nepatiko, bet kad būtų labai įsimintina ar įspūdinga - tai jau ne.

Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.

Rodyk draugams

Ryu Murakami 69

Tiesą sakant, ši knyga man pakliuvo atsitiktinai - bibliotekoje sumaišiau su Haruki Murakami. Bet taip turėjo atsitikti. Nes taip seniai bebuvo, kad skaitant būčiau taip kvatojusis. Taip garsiai ir nevaržomai.

Tėvas vėl pradėjo mojuoti bengališkomis ugnimis. Jos sudega neapsakomai greitai.

Bet užtat kokios gražios.

Rodyk draugams

Fiodoras Dostojevskis BROLIAI KARAMAZOVAI

1. Aš jau buvau pamiršusi, koks tai jausmas - baigti skaityti knygą. Šiąją pradėjau pernai, baigiau šiemet.

2. Tai didis kūrinys. Aišku gali patikti, gali nelabai patikti, galima net nepajėgti perskaityti iki galo, bet kad ne veltui skaitomas iki šiol, neneigs niekas.

3. Kaip manėte, kas yra žudikas, kol dar nežinojote, kas yra iš tikrųjų?

4. Mano atsakymas - aš tikėjau Alioša. Tik labai bijojau, kad rašytojas nepaliktų šio klausimo iki galo neatsakyto. Tik skaitytojos vaizduotei.

5. Man labai patinka Dostojevskio sukurti vyrų personažai, bet aš niekaip negaliu suprasti moteriškų. Pats aiškiausias tikriausiai buvo Grušenka. Nemėgau jos, bet galėjau pateisinti ir suprasti. Ponia Chochlakova - smalsi ir plepi provincijos ponia. Keista - jai metų tiek, kiek man, bet pristatoma kaip pagyvenusi, našlaujanti, peržengusi į antrąją gyvenimo pusę moteris. Lisa - paauglė. O pati nesuprantamiausia ir nemėgiamiausia - tai Katerina Ivanovna. Aš jos nekenčiau.

6. Knygoje pasakojama istorija apie labai piktą ir blogą moteriškę, po mirties patekusią į pragarą. Angelas sargas maldauja Dievo jos pasigailėti. Dievas liepia sužinoti, ar toji moteris per savo gyvenimą yra padariusi nors vieną gerą darbą? Pasirodo, kartą savo darže išrovė svogūną ir atidavė elgetai. Tai Dievas liepia moteriškei įsikibti į tą svogūną, o angelas traukia iš pragaro. Tik prie jos kojų prisikabina kitos nelaimingos sielos, bobelė pradeda jas keikti ir spardyti, svogūnas neatlaiko, ir ji nugarma atgal į pragarą. Tai dabar aš, kai darau kažką, ko nelabai noriu, bet tai lyg ir yra gera - sakau - duodu svogūną.

7. Haruki Murakami knygos “Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas” herojus svarsto, kiek žmonių žino brolių Karamazovų vardus. Dabar aš prie žinančių ir tuo didžiuojuosi.

8. Mama paklausė - tai apie ką ta knyga? Apie brolius Karamazovus. Čia tas variantas, kai knygos pavadinimas ypač tiksliai nusako turinį.

Rodyk draugams