BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jurga Ivanauskaitė AGNIJOS MAGIJA

Knyga, kurią labai norėčiau perskaityti, bet to niekada nebus, dabar yra Jurgos Ivanauskaitės memuarai. Kaip jokią kitą skaitant galvojau - kas paremta rašytojos patirtimi, o kas išgalvota?

Beje, kam išgalvoti istorijas ir herojus - gyvenimas juk viską visada pranoksta.

Romanas - tai jaunos merginos dienoraščiai. Apie ką ji berašytų, svarbiausia suprasti - kas esi ir kodėl esi. Ir tos paieškos kartais net erzino. Pradžia - tai jaunatviški nuodėmingi sveikatai žalingi bandymai sunaikinti save. Paskui atsiranda dvi gelbėtojos. Knyga prisipildo okultinių mokymų ir aiškinimų. Atrodo - čia MAGIJA. Bet ne. Heroję ieškojimai nuveda į Indiją, ir čia galiausiai atrandama AGNIJOS MAGIJA.

Laikas čia nesustoja, tik pralekia šuoliais bjauriai keikdamasis.

Bet ar tai tikra? To mes niekada nesužinosime, nes jau pačioje knygos pradžioje sužinome, kad Agnija dingo.

Aš ir dabar troškau tik vieno - kad visas pasaulis paliktų mane ramybėje.

Šis gyvenimas - tai lobių sala ir tik kvailys gali grįžti iš čia tuščiomis rankomis.

Nepaisant prieštaringų jausmų seniai skaičiau tokią knygą negalėdama atsitraukti.

- Vis tiek privalėčiau grįžti. Sunku paaiškinti kam nors, išskyrus lietuvius. Tai tarsi kokia metafizinė pareiga. Būtinybė. Neišvengiamybė. Turi sugrįžti - ir viskas. Lyg būtum sudaręs sandėrį su velniu. Kai kas sako, kad panašiai skamba: velnias - Vilnius. Bet tai tik lietuviai gali suprasti.

Rodyk draugams

Gregory David Roberts ŠANTARAMAS / KALNO ŠEŠĖLIS

…mano meilė parodė nagus ir įsikirto į dangų. Aš bučiuodavau vėją. Aš kartodavau jos vardą likęs vienas.

Tikrai neskaičiau abiejų iš karto. Bet kol prisiruošiau parašyti apie vieną, perskaičiau ir kitą.

Prabhakaras dainuodamas nuėjo, nes žinojo, kad nė vienas žmogus, miegantis varganoje lūšnelėje, nepyks. Žinojo, kad jei kuris pabus, valandėlę paklausęs vėl užmigs su šypsena, nes jis dainuoja apie meilę.

Ir pirmoji knyga iš tikrųjų yra nuostabi. Prasidedanti kaip nuostabus pasakojimas apie Indiją, nagrinėjanti gyvenimo prasmės, laimės, savo vietos radimo paieškas, ir besibaigianti žmogumi. Knyga, kurioje telpa viskas - didžiulė įvairialypė šalis, skirtingi tikėjimai ir papročiai, draugystė, meilė, filosofija, karas, kova, baimė… Skaitydama kelis kartus pakeičiau savo požiūrį į knygą, bet visais kartais jis buvo geras.

- Bet iš dalies galima sakyti, jog išėję iš jūros, kurioje šitiek milijonų metų gyvenome, mes paėmėme su savimi vandenyną. Kai moteris kuria kūdikį, jis auga vandenyje jos kūne. Tas vanduo beveik toks pat kaip jūros vanduo. Toks pat sūrus. Jos kūne tyvuliuoja mažutis vandenynas. Ir ne tik tai. Mūsų kraujas ir prakaitas irgi sūrūs, beveik tokio sūrumo kaip jūros vanduo. Mes nešiojame savyje vandenynus, kraujyje ir prakaite. Mūsų ašaros - vandenynai.

Na, o antroji… Tai nuo pirmosios likę nepanaudoti juodraščiai. Mano nuomone, verta skaityti tik pirmąją, bet žinau - po pirmosios norėsis daugiau. Tik likučiai gali nuvilti…

- Gyvenimo prasmė - klaidingas klausimas, - atsiliepė Karla. - Gyvenimo tikslas - teisingas klausimas.

Rodyk draugams

Anita Nair MOTERŲ KUPĖ

Jų ramus gyvenimas panašėjo į tvarkingai iškrakmolytą audinį, kur nebuvo vietos jausmingam muslino plazdėjimui ar sunkaus auksu siuvinėto šilko ekstravagancijai.

Viršelyje perspėjama, kad tai ne tokia knyga, kaip kitų žinomų indų rašytojų - gerokai pridedančių egzotikos elementų. Tikrai, iš pradžių man to trūko. Net šiek tiek nusivyliau manydama, kad tai labai vidutiniška knyga. Bet kuo toliau, tuo viskas darėsi tik geriau. Labai moteriška, jausminga, nuoširdi, tikra knyga.

- Aš nesakau, kad moterys silpnos. Moterys stiprios. Moterys gali viską padaryti, lygiai kaip ir vyrai. Ir dar kur kas daugiau. Bet moterys turi ieškoti stiprybės savyje. Pati savaime jėga nepasireiškia.

Po knygos man didžiausias atradimas, gal geriau tinkamas žodis - patvirtinimas - kokiame pasaulio krašte begyventų, kokie papročiai bebūtų - žmonės vienodi. Moterys tokios pat.

- Tu jokiu būdu netapk viena tų moterų, kurios puoselėja save, kad patiktų kitiems. Vienintelis žmogus, kuriam turi įtikti, esi tu pati. Kai žiūri į veidrodį, tavo atvaizdas turi tave džiuginti.

Rodyk draugams

Carolyn Slaughter JUODASIS ANGLAS

Iki tol, kol parsinešiau knygą iš bibliotekos, buvau įsitikinusi, kad tai “Anglas ligonis”. Todėl, kai pastebėjau klaidą, pajutau nusivylimą. Savimi, žinoma. Jei jau galiu supainioti tokius dalykus, tai? …

“Jei pamatai kenčiantį žmogų ir gali jam padėti, padaryk tai naudodamasis tuo, kas yra po ranka.”

Skaitant galvoje sukosi kitos labai panašios knygos siužetas, tik ten jauna knygos herojė išvyksta ne į Indiją, bet į Haitį. Deja, neprisimenu nei rašytojo, nei knygos pavadinimo. Gal kas primins?

O perskaičiusi jaučiuosi sutrikusi. Knygos pradžioje yra autorės pastaba, kad romanas parašytas remiantis jos senelės istorija. Sulaukusi trisdešimties ji atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje Ranči Indijoje, paskui buvo perkelta į ligoninę Anglijoje. Gi pačioje istorijoje herojei pavyksta išvengti šito, ir pabaiga, jei ne laiminga, tai yra bent jau teikianti viltį. Ar rašytojos epigrafą - senelei, kad pabaiga nebūtų liūdna - reikia suprasti tiesiogiai?

Pirmą kartą gyvenime pasijutau nepriklausanti nei baltiesiems, nei juodiesiems, paprasčiausiai buvau vienos bendros bandos dalis. Tas jausmas buvo nuostabus, išvaduojantis iš vergovės ir teikiantis laimę. Juk, kad ir kaip ten būtų buvę, aš padariau tai, ką puikiausiai daro visos pasaulio moterys: nuėjau į turgų ir apsipirkau.

Kas patiko? Pagrindinė herojė. Kuri nori mylėti nevaržoma rasinių ir socialinių prietarų, kuri supranta, kaip svarbu būti moteriai nepriklausomai finansiškai, kuri nenori būti tik mylimo vyro dalis, bet siekia išsilavinimo, įgyja profesiją, geba gyventi viena ir būti nepriklausoma nuo kitų. Todėl dar labiau žavi pagrindinės herojės motina, suprantanti ir skatinanti savo dukrą, kas sutikime, tais laikais nebuvo labai įprasta (XX a. pradžia). Nors ir šiais laikais ne visada…

Mano nugara išsilenkė ir tapo mano kūdikiui lopšiu, o klubai - saugančia siena, veidas - veidrodžiu, į kurį žiūrėdamas jis gimęs šypsosis.

Rodyk draugams

Elizabeth Gilbert VALGYK. MELSKIS. MYLĖK

Man susidaro įspūdis, kad absoliuti dauguma žmonių, paklausti apie savo pomėgius, būtinai pamini keliones. Jei ne pirmoje vietoje, tai kažkelintoje tikrai. O kur mano bendraminčiai - tie sėslūs, nuobodūs, riboti žmonės? Kurie nekeliauja. Bet tokių tikriausiai niekas ir neklausia apie jų pomėgius.

Į knygyną užėjau su konkrečiu tikslu nusipirkti konkrečią knygą. Kai besukant kokį šeštą ratą palei sienas pardavėja paklausė - o ko aš ieškau? - atsakė - padėta prie kelionių knygų - vos nepasakiau - ačiū, bet man nebereikia.

Nes ir man labai tinka citata esanti šiek tiek žemiau - aš esu katė. Esu prisirišusi prie savo vietos, turiu savo įpročių, ir kol man šilta, esu soti, esu laisva, esu nepriklausoma, veikiu, ką noriu, esu laiminga. Jei jau keliauti, tai tik į kitą tokią pat puikią vietą, kurioje jaučiuosi taip pat puikiai. Tiesa, man kartais patinka tokias vietas atrasti.

Apie knygą - man labai patinka valgyti ir mylėti. Melstis - nelabai. Tikriausiai todėl, kad esu linkusi dvasinio nušvitimo ieškoti kitokiais būdais, negu Elizabeth. Bet visi knygoje aprašyti laimės siekiai kėlė susižavėjimą. Laikiau sugniaužus kumščius. Kad pasisektų.

Rodyk draugams

John Irving CIRKO SŪNUS

O taip, tai jau tikriausiai visas trečias kartas, kai aš skaitau šią knygą. Nes vis atsiranda priežasčių perskaityti dar kartą. Ir vis dar patinka.

Kitos leidyklos kitas vertimas buvo sukritikuotas kaip netikęs. Bet tai nesutrukdė man įtraukti šią knygą į mėgstamiausių savo knygų dešimtuką. Dabar buvo smalsu, kuo gi jau šis leidimas yra geresnis. Na, nelyginau pasidėjusi šalia dviejų knygų. Kai kurie vardai transkribuoti kitaip. Neūžaugos čia mažaūgiai. (O man neūžaugos patiko labiau). Ir gal viskas? Daugiau skirtumų nepastebėjau.

Bet dar kartą atkreipiau dėmesį į tai, kas mano nuomone yra tiek ir didelis knygos privalumas, tiek ir trūkumas. Tik po kokių pusantro šimto puslapių (naujame leidime) pradeda truputį aiškėti, kas yra kas. Didelė priežastis mesti dėl kantrybės trūkumo. Bet kartu tie puslapiai įveda tave į tokį keistą, įdomų, nepaprastą, daugiasluoksnį, nerealų pasaulį ir panardina taip giliai ir stipriai (vis dėlto knygoje 829 puslapiai), kad paskui sunku ir atsipeikėti.

O man knygos daugiasluoksniškumas yra viena iš didžiausių jos žavesio dalių. Tik paklausykit - mes su daktaru Daruvala esame jo miegamajame Bombėjuje, paskui kartu prieš dvidešimt metų atostogaujame Goa su šeima, čia į daktaro istoriją įsiterpia Nensės istorija, o į jos Rahulo. Tikras ketursluoksnis sumuštinis! Nepamirškit - mes dabar su daktaru Daruvala jo miegamajame Bombėjuje klausomės telefoninių pranešimų.

Nuostabu.

Dar laimė, kad toji baltapūkė dičkė susiprato paslėpti savo kailiniuotą bambą, nutarė ponas Setna.

Rodyk draugams

Salman Rushdie FLORENCIJOS KERĖTOJA

- Aš tave myliu, - tarė ji. Mirk dėl manęs.

- Ir aš tave, - atsakė jis. Jau mirštu, bet mirsiu dėl tavęs.

- Nieko taip nemylėjau, kaip tave, - tarė ji. Mirk dėl manęs.

- Tu buvai mano gyvenimo meilė, - atsiliepė jis. Mano gyvenimas beveik baigtas, bet kiek jo liko, bus paaukota dėl tavęs.

Lyginant su kitomis Rushdie knygomis, ši - tai tikra rytietiška pasaka - ilga, saldi, prislegianti, kaip smilkalų aromatas, skaitoma (pasakojama) naktį, neturinti pabaigos, besitęsianti, liekanti…

…su tavo trimis dievais, dailide, tėvu ir dvasia, ir dar ketvirta, dailidės motina…

Rodyk draugams

Salman Rushdie VIDURNAKČIO VAIKAI

Salymas Sinajis sėdi greta Ivi Berns, kurią įsimylėjęs, ši sėdi greta Sonio Ibrahimo, kurį įsimylėjusi, šis sėdi greta Žalvario Beždžionės, kurią įsimylėjęs, ši sėdi greta tako ir jaučia žvėrišką alkį.
Prieš kelis metus beveik vienu metu perskaičiau tris knygas apie Indiją. Tai buvo Arundhati Roy “Mažmožių dievas”, Salman Rushdie “Paskutinis mauro atodūsis” ir John Irving “Cirko sūnus”. Visos jos man pasirodė labai panašios, ir kai aš vėliau jas prisimindavau, man kartais būdavo sunku atskirti, o tai buvo parašyta kokioje knygoje? Visos jos padarė man didelį įspūdį. Juk knygų apie Indiją nenustojau skaityti.
Salman Rushdie, atrodo, kad rašo apie vieną ir tą patį. Bet kaip John Irving vienoje knygoje rašė, todėl ir skaitai mėgstamo rašytojo knygas, nes kartojasi tai, kas patinka.

Rodyk draugams