BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Isabel Allende MEILUŽIS JAPONAS

Man tai rašytoja, kuri rašo labai geras knygas (”Dvasių namai” ir “Sala o vandenynu”) ir kitas geras knygas. Tai čia toji iš tų - gerųjų…

Gera istorija, bet kai ko trūko. Platesnio istorijos pateikimo, daugiau smulkmenų, daugiau detalių. (Man labai patiko pavadinimas - atrodė kartu ir intriguojantis, ir romantiškas.) Dabar toks gražiai perrašytas juodraštis, bet turinys nepilnas.

O gal tai tiesiog mano niurzgesys - per mažai, noriu daugiau!…

Rodyk draugams

Isabel Allende ŽAIDIMAS SU MIRTIMI

Aš detektyvus skaitau labai retai. Bet šiuo atveju rinkausi ne pagal žanrą, o pagal rašytoją. Esu I. Allende gerbėja, tai tikra tiesa. Ir nors tai kriminalinis romanas, nebūdingas žanras šiai rašytojai, kas jį parašė tikriausiai butų lengva atspėti paskaičius tik kokią ištrauką.

Labai svarbūs veikėjai. Netgi galima pamanyti, kad visa knyga - tai segtuvas su herojų charakteristikomis, kurias jungia kelios žmogžudystės. Dar pridėkime puikų pasakojimo būdą ir pabaigą, taip būdingą Isabel - perskaičius niekaip nesuprasi - gera ji ar bloga?…

Dar skaitant smagu buvo, kad romane paminėtos kai kurios šių dienų aktualijos - smagu, kai atpažįsti knygą, kurią irgi skaitei, ar filmą, kurį irgi matei, ar įvykį, apie kurį irgi girdėjai.

Gyvenimas dažnai pasityčioja iš žmogaus, geriau dabar juo mėgautis negalvojant, kas gali atsitikti vėliau.

Rodyk draugams

Isabel Allende BEGALINIS PLANAS

Kartais beveik karikatūriškai įsivaizduoju šią rašytoją - sėdinčią mažame kambarėlyje ir rašančią, rašančią, rašančią, rašančią, rašančią… Kažkas surenka jos prirašytus lapus, kaupia ir kai prisirenka pakankamai, išleidžia knygą. Ir taip toliau.

Ir tikra laimė, kad I. Allende moka rašyti. Nes tikrai nėra kito tokio rašytojo, kurio ilgos ir didelės pastraipos taip lengvai skaitytųsi, niekada nebūtų nuobodu, nesinori praleisti kelių puslapių, ir nežvilgčioji į knygos galą - kiek dar liko? Nes jei ir žvelgi, tai tik su nerimu - kad tik dar daug būtų likę…

Šitą knygą norėjau perskaityti labai seniai. Gal net nuo “Afroditės”, kurioje užsiminta, kad “Begalinį planą” įkvėpė rašytojos vyro gyvenimo istorija. Smalsu buvo, koks gi vyras gali sužavėti tokią moterį.

Ir dabar smalsumas patenkintas.

Rodyk draugams

Isabel Allende MANO IŠGALVOTA ŠALIS

Baigiau darbą, o lauke lyja kaip iš kibiro. Žengsi kelis žingsnius ir turėsi šlapią vištą. Užsukau į šalia esantį prekybos centrą, kurio šiaip jau labai nemėgstu. Žinojau, kad yra išleista dar viena Isabel Allende knyga, bet buvau nutarusi, kad šitos tai jau tikrai nepirksiu ir neskaitysiu. (Rodos ne pirmas kartas, ar ne)? Bet lietus, laukimas, dar turėjau to nemėgstamo prekybcentrio dovanų čekių - išėjau sulaužius dar vieną sau duotą pažadą.

Dabar galvoju, kad jei ne tie dovanų čekiai, tai pinigai būtų išleisti veltui. Pirma - knyga plona. Per plona. Nežinau, kaip tai reikia vertinti, bet plonų knygų aš neperku. Tokias imu iš bibliotekos, skolinuosi, bet mokėti pinigus už mažiau nei du šimtus puslapių aš ryžtuosi sunkiai. Antra - I. Allende kaip niekas kitas savo knygose sugeba eksploatuoti savo gyvenimą. Visa jos rašytojos karjera tuo paremta. O aš, kadangi perskaičiau beveik visas lietuvių kalba išleistas jos knygas, viską jau žinau. Man nebeįdomu. Nieko nauja. Tas pats su tuo pačiu. Mano tėtis pasakytų - tas pats šūdas, tik kitose kelnėse.

Jinai teigė, kad tikrovė daugiamatė ir neprotinga manyti, jog galima suprasti gyvenimą remiantis vien protu ir ribotais jutimais; esama ir kitų suvokimo įrankių, tokių kaip instinktas, vaizduotė, sapnai, emocijos, nuojauta.

Rodyk draugams

Peter Hoeg TYLIOJI MERGAITĖ

- Motina Marija, - tarė ji. - Ir ji nuo nieko nebėgo. Tai jie nespėjo eiti su ja.

Jei prieš keletą metų būtų kas manęs paklausęs apie įspūdingiausią kada nors skaitytą knygą, mano atsakymas neabejotinai būtų “Panelės Smilos sniego jausmas”. Dabar tikriausiai atsakyčiau kitaip, bet “Panelė Smila” išlieka tarp favoritų.

O juk teisingai pasakė Isabel Allende jos leidėja - kad būtum geras rašytojas, neužtenka parašyti pirmą gerą knygą. Kad įrodytum, jog esi geras rašytojas - turi rašyti geras knygas ir paskui.

Bet Peter Hoeg man to neįrodė… Ši knyga - tai graibymasis patamsyje.

- Jėzus, - tarė Francas Fyberis, - išvaikė prekiautojus iš šventyklos.

- Jam buvo prasta diena, - atsiliepė Kasparas. - Greičiausiai buvo išleidęs visus kišenpinigius.

Graibymasis todėl, kad nežinia kada kas prasideda, nuolat išlenda visokie praeities įvykiai, kai jau manei, kad čia viskas aišku, sunku sekti veikėjus, užgriebia plačiai, o paaiškėja, kad viskas iš to paties vienuolyno, galiausiai kvaila pabaiga - skaitytoja lieka nesupratus - tai kam tada viso to reikėjo? Kad būtų sukurptas 542 pusl. veikalas, kuris net knygos neprimena.

- Norėdamas, kad vaikai žinotų, kur yra bedugnė, ir būtų atsargūs, - tarė jis, - turi privesti juos visai prie pat jos ir parodyti kraštą.

O gal čia bandė parašyti filmo scenarijų?

Rodyk draugams

Isabel Allende SALA PO VANDENYNU

Visi mes giliai širdy turime užtektinai stiprybės, kuri ūmai pasireiškia, kai mus užgriūva gyvenimo išbandymai.

Ar aš kažkada sakiau, kad Isabel Allende neparašė knygos, geresnės už “Dvasių namus”? Tai jau nebetiesa. “Sala po vandenynu” nuostabi - lengvai besiskaitanti, įtraukianti, įdomi, nei per stora, nei per plona. Tobula. Patiko, patiko, patiko.

Patarimų niekam neduodavo, nes iš patirties žinojo, kad tai tuščias laiko gaišinimas: visi mes mokomės iš savo klaidų.

Bet kodėl moterims rašytojoms atrodo, kad kraujomaišiška meilė - tai tinkama romantiška linija? Aš sutinku, kad Arundhati Roy “Mažmožių dieve” neturėjo pasirinkimo, o anglų rašytojos iš prigimties patvirkusios, bet iš Isabel Allende to tikrai nesitikėjau. Bet ji puikiai susuko ir išsisuko. Tai mano klausimas tik šiaip, nereikalaujantis atsakymo…

Rodyk draugams

Isabel Allende APIE MEILĘ IR ŠEŠĖLIUS

Pasak jo, ligos esti dvejopos: nuo vienų žmogus pasveiksta pats, o nuo kitų nepagydys niekas.

Ir kaip gyvent su tokia diagnoze? Gerai, jei pirmoji, o ką daryti su antrąja? O dėl Isabel Allende man tikrai antroji. Nes skaitau visas knygas. Net ir šią, kurios jau buvau sau pažadėjusi neskaityti. Nes kiek gi galima? Nes vis tiek tas pat. Bet vis tiek patiko. Vien dėl to pačio…

Rodyk draugams

Gabriel Garcia Marquez PATRIARCHO RUDUO

mėnulio dulkėmis apsnigtos rožės

Pirmą kartą apie knygą sužinojau prieš septynerius metus - ji paminėta Isabel Allende “Afroditėje”. Patriarchas mokinukių intymias vietas šlakstantis salotų užpilu.

Kiekvienas, kuris bent jau laikė knygą rankose, žino, kad vien jos išvaizda gali atgrasyti nuo knygos skaitymo. Vientisas tekstas be jokių dialogų, pastraipų, netgi sakinių. Tik jau skaitydama pastebėjau, kad skyriai vis dėlto yra. Šeši skyriai - šeši sakiniai. Ir viskas.

Man tokios knygos - tai kaip išbandymas, savotiška patirtis, valios ugdymas. Nes skaitau ne tik todėl, kad įdomu, bet ir todėl, kad perskaičiusi jau nebeesu tokia, kokia buvau prieš pradėdama skaityti.

Ir man žavu, kai knyga žavi ne tik savo turiniu, bet ir forma. (Romanas iš šešių sakinių - mano mokyklos laikų svajonė…)

Rodyk draugams

Isabel Allende PAULA

Kad namai taptų tikru šeimos židiniu, juose turi gimti ir mirti jų gyventojai.

Kai pagalvoji, kiekvieno iš mūsų istorija yra verta, kad pagal ją būtų galima parašyti knygą. Pagalvokim apie save, savo tėvus, savo senelius, savo giminaičius ir vėl apie save. Argi mūsų istorija nėra ypatinga? Be abejo, kad taip.

Kodėl man taip patinka Isabel Allende? Manau, kad ji yra rašytoja, puikiai eksploatuojanti savo gyvenimą. O kai puikiai dirbi savo darbą, sulauki atsako.

Dar manau, kad ir aš kada nors parašysiu knygą.

… ir po kompiuteriu pasikišu Pablo Nerudos raštus, vildamasi, kad jie man sureiks įkvėpimo: tos mašinos lengvai užkrečiamos virusais, kodėl jų negalėtų atgaivinti poezijos dvelksmas!

Ir dar. Šios rašytojos knygas galiu skaityti vien dėl rašymo stiliaus. Puslapis po puslapio anei jokio pasikalbėjimo, netgi nei vieno sakinio iš kitos eilutės. Tik puslapiai, pilni juodų raidžių nuo pradžios iki galo. Bet kaip tai lengva ir gera skaityti!

Rodyk draugams

Isabel Allende VISOS MŪSŲ DIENOS

Turiu kažką parašyti, nes jau ir taip nelabai kruopščiai sudarinėju savo sąrašą. Buvau netgi kažką sugalvojusi, bet dabar tuščia tuščia.
Man patiko.
Pasivaikščiojau. Vėl sugrįžau. Vis dar tuščia.
Bet man tikrai patiko.

Rodyk draugams