BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Isabel Allende PAULA

Kad namai taptų tikru šeimos židiniu, juose turi gimti ir mirti jų gyventojai.

Kai pagalvoji, kiekvieno iš mūsų istorija yra verta, kad pagal ją būtų galima parašyti knygą. Pagalvokim apie save, savo tėvus, savo senelius, savo giminaičius ir vėl apie save. Argi mūsų istorija nėra ypatinga? Be abejo, kad taip.

Kodėl man taip patinka Isabel Allende? Manau, kad ji yra rašytoja, puikiai eksploatuojanti savo gyvenimą. O kai puikiai dirbi savo darbą, sulauki atsako.

Dar manau, kad ir aš kada nors parašysiu knygą.

… ir po kompiuteriu pasikišu Pablo Nerudos raštus, vildamasi, kad jie man sureiks įkvėpimo: tos mašinos lengvai užkrečiamos virusais, kodėl jų negalėtų atgaivinti poezijos dvelksmas!

Ir dar. Šios rašytojos knygas galiu skaityti vien dėl rašymo stiliaus. Puslapis po puslapio anei jokio pasikalbėjimo, netgi nei vieno sakinio iš kitos eilutės. Tik puslapiai, pilni juodų raidžių nuo pradžios iki galo. Bet kaip tai lengva ir gera skaityti!

Rodyk draugams

Isabel Allende VISOS MŪSŲ DIENOS

Turiu kažką parašyti, nes jau ir taip nelabai kruopščiai sudarinėju savo sąrašą. Buvau netgi kažką sugalvojusi, bet dabar tuščia tuščia.
Man patiko.
Pasivaikščiojau. Vėl sugrįžau. Vis dar tuščia.
Bet man tikrai patiko.

Rodyk draugams

Isabel Allende FORTŪNOS DUKTĖ

Garstyčias - nuo abejingumo kasdieniniams rūpesčiams, hortenzijas, kurių lapais ištraukiamos votys ir grąžinama šypsena, žibuokles, palengvinančias vienatvę, ir verbenas panelės Rozos sriubai pagardinti, nes tas taurusis augalas padeda nuo blogos nuotaikos proveržių.
Šioje knygoje pasakojama viena gražiausių kada nors mano skaitytų meilės istorijų.

Rodyk draugams

Isabel Allende PORTRETAS SEPIJA

- Senelis mano, kad kilmingiesiems netinka verslas.
- Pasakyk savo seneliui, kad iš kilmės duonos nevalgysi, tegu įsikiša ją sau į subinę.
Berniukas buvo girdėjęs tą nepadorų žodį tik iš šeimos vežėjo, iš Tenerifės kalėjimo pasprukusio madridiečio, kuris nežinia kodėl taipgi dėjo skersą ir išilgą ant Dievo ir pieno.
-Liaukis maivęsis, vaikeli, juk žinai, kad kiekvienas turi subinę! - vos nemirdama iš juoko, sušuko Paulina, išvydusi sūnėno veido išraišką.
Kažkada toks dalykas, kaip pastraipos, man atrodė visiškai nereikalingas dalykas. Mano mokykliniai rašiniai turėdavo tris pastraipas: įvadas, dėstymas, pabaiga. Kai rašydavau juodraštyje, tai nesivargindavau netgi šias dalis atskirti. Man gražiausias ir labiausiai patinkantis mano rašto darbas buvo prirašyti puslapiai nuo vieno iki kito krašto nepaliekant nei vienos tuščios eilutės. Tiesa, aš paskui tų savo darbų niekada neskaitydavau. Dabar žinau, kad net nuobodžiausias tekstas skaitosi visai kitaip, kai kiekvienas sakinys prasideda iš naujos eilutės.
Bet  šie mano pamąstymai čia visai netinka. Daugybė puslapių, kur nėra nei paveikslėlių, nei pasikalbėjimų (taip sakė Alisa), bet visai nenuobodu skaityti. Manau, kad kai rašiau kažkada savo raštus, užpildydama lapus nuo krašto iki krašto, irgi maniau, kad tai taip pat lengva ir įdomu skaityti. Dabar turiu pripažinti, kad nelemta man sukurti tokį grožį, kokį kuria ši rašytoja…
Meilė - tai nevaržomas jausmas, kuris užsidega ir išblėsta kaip kibirkštis. Jai gresia tūkstančiai pavojų, ir jeigu sutuoktinių pora ją puoselėja ir stengiasi išsaugoti, ji išlieka, veši kaip medis, teikia pavėsį ir duoda vaisių, tačiau taip esti tik tada, kai stengiasi abu.

Rodyk draugams

Isabel Allende ZORO JAUNYSTĖ

Esu girdėjusi, jog kai kurie išradėjai svajoja sukurti rašymo aparatą, tačiau, mano įsitikinimu, toks keistas išradimas niekada nesulauks pasisekimo. Kai kurių veiklos rūšių neįmanoma mechanizuoti, nes joms reikia meilės, o rašymas yra viena iš jų.
Dar viena rašytoja, kuri man labiau patinka kaip asmenybė, o ne tai, ką ji rašo. Bet patinka taip, kad negaliu neskaityti jos knygų.
Metams bėgant, ji nutuko ir neteko originalumo, pavirto amžinai gedinčia matrona, apsupta kunigų, davatkų ir čichuachua veislės šunų, žvėrelių, panašių į nudirtas žiurkes, mežančių ant užuolaidų.

Rodyk draugams

Isabel Allende INESĖ

Burtais? Tą patį žmonės šnekėjo ir apie mane. Kartais pakanka nušluostyti pavargusiam vyriškiui prakaituotą kaktą, kad būtum apkaltinta, neva jį glamonėjai. Nereikia nė juodosios magijos. Būk ištikima ir linksma, klausykis – ar bent apsimesk, jog klausaisi, - gamink skanų valgį, paslapčiom stebėk, kad nedarytų kvailysčių, mėgaukis kiekvienu apsikabinimu ir skatink jį mėgautis, ir dar vienas kitas paprastas patarimas, - štai ir viskas. Trumpai galėčiau apibendrinti taip: kieta ranka su šilkine pirštine.
Menu, kad kai Pedras man kalbėjo apie naktinius marškinius su kryžma išpjova, kuriuos vilkėjo jo žmona Marina, slapčia prisižadėjau neslėpti savo kūno nuo vyro, kurio patale gulėsiu. Tesėjau tą pažadą ir iki pat paskutinės dienos, kurią praleidau su Rodrigu, dariau tai taip nesivaržydama, jog jis niekada ir nepastebėjo, kad mano kūnas vysta kaip kokios senės. Vyrai, su kuriais man teko bendrauti, buvo naivoki: elgiausi taip, lyg būčiau graži, ir jie tuo patikėdavo.

Jei 85% kainos nebūtų padengę dovanų čekiai, tikriausiai gailėčiausi, kad įsigyjau šitą knygą. Nes Isabel Allende vis dar neparašė geresnės knygos už Dvasių namus. Gal, išskyrus Afroditę, bet tai jau kita opera.

Rodyk draugams