BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Antanas Vienuolis VIEŠNIA IŠ ŠIAURĖS

Aš gerai neprisimenu kada, bet kažkuriame savo mokykliniame literatūros vadovėlyje perskaičiau ištrauką iš šio romano. Ir nuo tada norėjau perskaityti visą. Paskui užmiršau šitą norą. O dar vėliau bibliotekoje ieškojau kitos Vienuolio knygos. Neradau, bet radau šią. Ir prisiminiau.

Kas nustebino, kad tai nėra tas blogąja prasme lietuviškas romanas. Pirmoji dalis gal truputį, kai pasakojama apie našlaitės vargus, bet antroji dalis - tai meilė, nuotykiai ir detektyvas viename. Tiesa, pabaiga liūdna. Bet tikrai nesitikėjau, kad taip lengvai ir su malonumu skaitysiu lietuvių rašytojo kūrinį.

- Aš tavo tarnas, brangioji, - nusilenkė daktaras.

- Man reikalingi tik draugai.

Rodyk draugams

Stendalis PARMOS VIENUOLYNAS

Kunigaikštienės būdas pasižymėjo dviem ypatybėm: jeigu jau ko užsigeisdavo, niekada nekeisdavo savo noro, ir jeigu ką nuspręsdavo, niekada nepersvarstydavo savo sprendimo. Šitokiais atvejais ji dažnai prisimindavo savo pirmojo vyro, mielojo generolo Pjetraneros žodžius: “Koks įžūlus negerbimas paties savęs! - sakydavo jis. - Kodėl turėčiau manyti esąs šiandien protingesnis negu tada, kai nusprendžiau taip daryti?”

Perskaityti kokią Stendalio knygą norėjau seniai, bet vis nesiryžau. Bijojau, kad nusivilsiu, bus neįdomu. O man tikriausiai vienodai nesmagu yra tiek mesti pradėtą skaityti knygą, tiek kankintis ją skaitant.

Šiuo atveju viską į vietas sustatė kita knyga - Amelie Nothomb ”Gyvsidabris”. Ten dvi herojės skaito “Parmos vienuolyną”. Vienai iš jų tai gal geriausia visų laikų knyga, kitos požiūris šiek tiek skeptiškesnis. Man gi susiliejo jie abu - iš pradžių buvo nuobodu (bet ne tiek nuobodu, kad mesčiau), o paskui labai patiko.

Rodyk draugams

Gabriele D’Annunzio NEKALTASIS

Rašytojo vardą žinojau jau labai seniai. Vien todėl, kad kartas nuo karto užtikdavau paminėtą kitose knygose. Man jis skambėjo romantiškai ir moteriškai.

O ne taip seniai knygyne užtikau knygą. Jos aprašymas man nieko nesakė, bet įtakota atmintyje įsirėžusio vardo ją įsigijau.

Perskaičiau vienu įkvėpimu ir išvėpimu. Tai labai vientisa, aistringa, nuoširdi, atvira - viena iš geriausių - knyga. Tai vyro išpažintis. Ir justi, kad pasakoja tikras vyras, o ne koks mėmė. Man, kaip moteriai, jau buvo vien dėl to labai įdomu, nes kažin ar būtų įmanoma priversti taip atsiverti kad ir labai artimą tikrą gyvą vyrą.

Citatų nėra, nes negaliu juk perrašyti viso kūrinio. Pastebėjau, kad kai nerandu išskirtinių minčių, tai reiškia, kad knyga arba labai prasta, arba labai gera. Čia pastarasis variantas. Tekstas toks vientisas, susijęs, žodžiai taip gerai ir tvirtai sujungti tarpusavyje, kad geriau neskaidyti, skaityti viską.

Taigi jei norite perskaityti klasikinį kūrinį, pasiilgote stiprių aistrų, norite būti sujaudinti ir patys jaudintis, neatsiplėšti iki paskutinio puslapio, tiesiog girtis, kad kartais skaitote rimtas knygas - čia būtų geras pasirinkimas.

Rodyk draugams

Umberto Eco PRAHOS KAPINĖS

Dviems rašytojams esu iš visos širdies linkėjusi ilgo bei produktyvaus gyvenimo. Pirmiausia John Fowles, kuris jau, deja, Anapilyje, ir Umberto Eco, kuris irgi jau garbaus amžiaus, bet aš savanaudiškai linkiu parašyti jam dar daug knygų.

Nors ir turiu prisipažinti, toli gražu ne visi naujojo romano puslapiai man patiko. Bet pati knyga labai. Nes:

1. Umberto Eco yra mokslininkas, kuris žino, ką rašo. Jo tekstai paremti tikrais istoriniais įvykiais, sumaniai perdirbtais į grožinę literatūrą.

2. Tai rašytojas, kuris nepatingi sugalvoti tvirto ir patikimo rėmo, kuriame vyksta veiksmas, savo knygoms. Pavyzdžiui, man tikrai nebuvo įdomu skaityti apie Garibaldį ar komunos dienas Paryžiuje, bet skaičiau, nes įdomus buvo pagrindinis veikėjas ir priežastis, kodėl jis pasakoja visą šią istoriją.

3. Geras pavadinimas. Prieš pradedant skaityti turėjau įvairių minčių, ką jis galėtų reikšti, o perskaičius manau, kad yra labai vykusiai parinktas bei tiksliai knygos turinį atspindintis.

4. U. Eco dažniausiai rašo apie praeitį. Šiame romane veiksmas vyksta XIX a. Ir jo knygų praeitis padeda geriau suprasti tai, kas buvo paskui ar vyksta dabar. Man visada buvo šiek tiek neaišku, kodėl Hitleris taip nekentė žydų. Dabar aišku. Bet kokia keista jie yra tauta - visais laikais ir visame pasaulyje sugeba prisidirbti, kad vis atsiranda kažkas, kas jų nekenčia ir kuria iš jų priešą.

5. Moterys ir meilės istorijos knygoje pakeistos valgių aprašymais. Ir tai labai geras sprendimas. Bent jau man tai daug labiau dirgino vaizduotę.

6. Ir nauda dviguba - malonu buvo skaityti ir perskaičiusi jaučiuosi esanti šiek tiek protingesnė.

Likau vaikigalis, gyvenu šia diena, mėgstu judėti, kad judėčiau, mėgstu orą, kad kvėpuočiau. Mirsiu, kad numirčiau… Ir viskas bus baigta.

Rodyk draugams

Giuseppe Tomasi di Lampedusa LEOPARDAS

“Jei dar yra skaitytojas, neskaitęs šios knygos, jam galima pavydėti atradimo džiaugsmo…” - Tikrai gundo, ar ne? Mane sugundė. Bet kai jau perskaičiau, tai tegaliu pasakyti - maža to atradimo džiaugsmo… Labai maža…

Jos paklodės turi kvepėti rojumi.

Skaitant neapleido jausmas, kad mane rašytojas apgaudinėja. Skaitai ir lauki - o kada prasidės veiksmas? Įvykiai? Kas nors? Prasidės? Nes jei jau reikėtų apibūdinti vienu sakiniu: romanas - tai laiko tarp laiko, kai kas nors vyksta, aprašymas. Aprašinėjami tarpai.

Vardas Nekaltosios Mergelės, kurios šaukėsi šitas mergiščių choras, aidėjo po visą galeriją ir vėl pavertė beždžiones moterimis, nes dar nebuvo girdėta, kad Brazilijos šimpanzės būtų priėmusios katalikų tikėjimą.

Rodyk draugams

Elizabeth Gilbert VALGYK. MELSKIS. MYLĖK

Man susidaro įspūdis, kad absoliuti dauguma žmonių, paklausti apie savo pomėgius, būtinai pamini keliones. Jei ne pirmoje vietoje, tai kažkelintoje tikrai. O kur mano bendraminčiai - tie sėslūs, nuobodūs, riboti žmonės? Kurie nekeliauja. Bet tokių tikriausiai niekas ir neklausia apie jų pomėgius.

Į knygyną užėjau su konkrečiu tikslu nusipirkti konkrečią knygą. Kai besukant kokį šeštą ratą palei sienas pardavėja paklausė - o ko aš ieškau? - atsakė - padėta prie kelionių knygų - vos nepasakiau - ačiū, bet man nebereikia.

Nes ir man labai tinka citata esanti šiek tiek žemiau - aš esu katė. Esu prisirišusi prie savo vietos, turiu savo įpročių, ir kol man šilta, esu soti, esu laisva, esu nepriklausoma, veikiu, ką noriu, esu laiminga. Jei jau keliauti, tai tik į kitą tokią pat puikią vietą, kurioje jaučiuosi taip pat puikiai. Tiesa, man kartais patinka tokias vietas atrasti.

Apie knygą - man labai patinka valgyti ir mylėti. Melstis - nelabai. Tikriausiai todėl, kad esu linkusi dvasinio nušvitimo ieškoti kitokiais būdais, negu Elizabeth. Bet visi knygoje aprašyti laimės siekiai kėlė susižavėjimą. Laikiau sugniaužus kumščius. Kad pasisektų.

Rodyk draugams

Alberto Moravia PENKTADIENIO VILA

Nors ir lengvas skaitalas, nepasakyčiau, kad labai jau lengvai ar įdomiai skaitėsi. Perskaičiau, na ir kas?

Tikriausiai įdomiausi yra apsakymų aprašymai  viršelyje. Pvz., išsitraukia pistoletą, nusitaiko į einančią per pievą žmoną ir šauna. Žmona krinta į žolę vidury pievos. Ir t. t. Tingiu perrašinėti. Bet dar įdomiau pasidaro, kai jau perskaitai tuos apsakymus.

Toks neypatingas skaitalas, kuris net nebuvo labai įdomus.

Ir visuose apsakymuose žmonos yra neištikimos savo vyrams.

Rodyk draugams