BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Andrius Kleiva KAIP VEIKIA JAPONIJA?

Kad yra Andrius Kleiva, žinojau jau seniai, bet jo raštų nebuvau skaičiusi. Tiesa, prieš kurį laiką pradėjau sekti Feisbuke, bet būtent tik dėl šio japoniško nuotykio. Tuo metu ypač domėjausi Japonija ir gaudžiau bet kokias žinias apie ją.

Taigi, buvo įdomu, koks gavosi rezultatas. Tiesą sakant, mano lūkesčiai nebuvo dideli. Galvojau, bus stereotipinė pažintinė knyga su daug paveiksliukų. Na kažkas tokio, ką visi ir taip žino, tik surinkta vienoje vietoje ir atspausdinta gražiame popieriuje.

Bet tai netiesa. Pirmiausia nustebino rašymo stilius. Andrius tikrai moka rašyti. Jis kalba apie japonų kalbos grožį, bet skaitant jo raštus galima žavėtis lietuvių kalba. Aš maniau, kad tai knyga besidomintiems Japonija. Bet ne. Tai knyga norintiems praplėsti akiratį ir sužinoti daugiau apie pasaulį esantį už kitur.

Rodyk draugams

JAPONŲ LIAUDIES PASAKOS

Jau seniai sulaukiau tokio amžiaus, kuriame skaityti pasakas ganėtinai neįprasta. Ir iš tikrųjų to dažniausiai nedarau. Na, gal kartais skaitau pasakas suaugusiems…

Bet šiuo atveju turėjau didžiulę viltį, kad tokios tolimos šalies pasakos irgi bus tolimos. Visiškai nepanašios į europietiškas. Bet nepasakyčiau, kad viltys buvo pateisintos.

Rodyk draugams

Shusaku Endo TYLA

Pasirinkau skaityti, nes tuo metu domino viskas, kas susiję su Japonija. Taigi tik todėl, kad japonų rašytojo romanas. Knyga nėra labai stora, ir skaitosi nesunkiai. Bet lėtai. Nes verčia mąstyti, klausti, jaudina ir neramina.

O jei dar atrodo, kad ir mano Dievas tyli…

Dabar nekantrauju pamatyti filmą.

Rodyk draugams

Asuka Fujimori MIKROKOSMAS, ARBA SOGOS TEOREMA

Man atrodo, ant viršelio esantis aprašymas galėjo būti šiek tiek mažiau informatyvus… Nes tik pradėjus skaityti ir tikiesi iškrypėlių bei žudikų, bet to sulauki tik pabaigoje.

Kaip veiksmo vieta pasirinkta Japonija, bet aš pabandžiau įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jei tai būtų Lietuva. Ar ši fikcija mane piktintų? Ar aš manyčiau, kad tyčiojamasi iš mano šalies? Tikriausiai ne. Nes galimi du interpretavimo būdai - pirmasis - rašytoja neteisingai ir netgi įžeidžiančiai pasakoja šalies istoriją arba antrasis - rašytojai reikėjo veiksmui skirtos aplinkos ir ji panaudojo realų šalies pavadinimą, bet visa kita tėra tik kūrinio išmonė.

O ta išmonė pasirodė visai patraukli ir įdomi. Aš nežinau, ar labai jau gražu tai prisipažinti, bet siaubingi dalykai pateikti smagiai. Ir tai traukia. Taip traukia, kad sunku atsiplėšti nuo knygos skaitant. Tokios knygos - tai kaip pasaulio atvaizdas iškreiptas veidrodžio. Dar šlykščiau, bet ir įdomiau.

Rodyk draugams

Haruki Murakami 1Q84

- Aš pavargau gyventi ko nors nemėgdamas, nekęsdamas ir jausdamas kam nors pagiežą. Ir pailsau gyventi nieko nemylėdamas. Aš neturiu nė vieno draugo. Nė vieno vienintelio. Ir svarbiausia, kad negaliu mylėti net savęs paties. Kodėl? Nes nesugebu mylėti kitų. Ką nors mylėdamas ir būdamas kieno nors mylimas išmokčiau pamilti save. Supranti, ką sakau? Neįmanoma nieko nemylint prideramai mylėti save.

Žinote, prieš keletą metų skaičiau visas Murakami knygas iš eilės. Nepasakyčiau, kad man labai patiko. Bet nepasakyčiau, kad nepatiko. Tuo metu tai tiesiog buvo madinga. Bet skaitydama 1Q84 mąsčiau - gal tada buvo netinkamas laikas? Gal aš buvau tam netinkama? Nes dabar skaičiau neatsitraukdama ir jausdama be galo didelį malonumą. 1Q84 - tai trys knygos, tai trys nuostabios savaitės - ir kas paskui? Noriu tai patirti dar.

Tačiau kaip visada niekas nevyksta taip, kaip nori. Regis, pasaulis geriau išmanė, ko Tengo nenori.

Vienas iš Murakami, kaip rašytojo talentų - tai sugebėjimas aprašyti vienatvę. Kitose knygose, nors atseit rašoma apie vienatvę, bet taip nėra. Ir gali tai pateisinti - tikroji vienatvė niekuo nėra nei patraukli, nei dominanti. Galiausiai juk reikia kaip nors kurti veiksmą. Bet visa tai negalioja šiam rašytojui. Jo kuriama vienatvė tikra, jaudinanti, dominanti.

Tengo staiga prisiminė tai, kad žmogus kasdien netenka 40 milijonų odos ląstelių. Jos žūsta, nukrenta ir pavirtusios nematomomis dulkelėmis pranyksta. Vadinasi, nekeista, jei kažkas vieną dieną ima ir dingsta.

Skaitydama kone iki paskutinio puslapio bijojau - kad tik viskas baigtųsi gerai! Atrodė, kad taip ir turi būti. Bet kai kuriais rašytojais pasitikėti neverta. Nes ima ir visas tavo nuojautas pasiunčia toli ir negrįžtamai. Ačiū ačiū ačiū, kad šį kartą taip nenutiko!

Rodyk draugams

Haruki Murakami MYLIMOJI SPUTNIK

Pradėjus skaityti aš pamaniau - tai bus man labiausiai patikęs Murakami romanas. Ir taip maniau kone iki pačios pabaigos. Aš tikrai suprantu - šis rašytojas ne detektyvių romanų rašytojas, o čia tikrai ne nevykęs bandymas tokį sukurti. Bet…

Bet aš tikrai tikėjausi šiek tiek daugiau. Gal nesugebu interpretuoti, skaityti tarp eilučių, gal tokie kūriniai ne man, bet pastaruoju metu dažnai pajuntu nusivylimą, kad pabaigoje per daug vietos paliekama skaitytojos vaizduotei. Na juk galėjo, galėjo rašytojas pasakyti truputį daugiau, ar ne?

Rodyk draugams

Haruki Murakami PERNAKT

Po ilgos pertraukos nusprendžiau paskaityti dar kokią Murakami knygą. Vis dėlto kažkada šis rašytojas paliko žymą mano smegenyse. Ir be abejo kaltas dabartinis mano susidomėjimas Japonija.

Taigi, stoviu bibliotekoje prieš knygų lentyną. Ilgai nesirinkau. Tiesiog paėmiau tai, ko dar neskaičiau. O kai perskaičiau?… - negaliu sakyti, kad nepatiko, bet kad būtų labai įsimintina ar įspūdinga - tai jau ne.

Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.

Rodyk draugams

Ryu Murakami 69

Tiesą sakant, ši knyga man pakliuvo atsitiktinai - bibliotekoje sumaišiau su Haruki Murakami. Bet taip turėjo atsitikti. Nes taip seniai bebuvo, kad skaitant būčiau taip kvatojusis. Taip garsiai ir nevaržomai.

Tėvas vėl pradėjo mojuoti bengališkomis ugnimis. Jos sudega neapsakomai greitai.

Bet užtat kokios gražios.

Rodyk draugams

Amelie Nothomb BAIMĖ IR DREBĖJIMAS

Kaip jau matyti iš pastaruoju metu pasirodančių įrašų, šio tinklaraščio likimas kabo ant plauko. Vis galvoju - ar padėti tašką, ar dar bandyti kažką gelbėti. Kol kas, pasitarusi pati su savimi, nubalsavau - gelbėti. Nes gaila pradėto darbo. O ir pati gerai jaučiuosi patalpinusi čia įrašą. Net visai nesvarbu, kad regimos reakcijos jis nesulaukia.

Pastaruoju metu mane labai domina Japonija. Todėl nepraleidžiu jokios informacijos pasitaikančios po ranka. Knyga - tai jaunos europietės pasakojimas apie bandymą dirbti šioje šalyje. O man perskaičius peršasi išvada - taip, gal Japonija ir keista šalis, bet tokia darbuotoja sunkiai pritaptų bet kuriame pasaulio krašte. Netgi galiu pasakyti griežčiau - apsaugok nuo tokios darbuotojos darbdavį, kolegas ir pavaldinius.

Bet pati knyga smagiai ir greitai buvo perskaityta.

Rodyk draugams

Jun’ichiro Tanizaki KATĖ, VYRAS IR DVI MOTERYS

Aš nelabai daug žinau apie Japoniją, bet mane ji žavi mažyčiais elegantiškais dalykėliais. Maži nameliai su mažais kambarėliais, kuriuose tegalima sėdėti, judesius varžantys tradiciniai rūbai, kad judėtum pamažu, valgymo lazdelės, kad imtum maistą mažais kąsneliais, ir pasisotinti užtektų mažo dubenėlio maisto. Jie specialiai keliauja pasigrožėti žydinčiais medžiais ar krentančiais lapais. Tai juk gražu, ar ne!

Ir dar mane žavi sugebėjimas pažvelgti į situaciją visai kitaip, neįprastai. Negaliu įsivaizduoti europiečio ar amerikiečio rašytojo sukurto meilės keturkampio, kuriame buvusioji ir esančioji žmonos pralaimėtų kovą dėl vyro meilės katei…

Rodyk draugams