BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

John Irving PASLAPČIŲ ALĖJA

John Irving - kažkada sakiau, jog tai vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Nes kelios jo knygos paliko tikrai stiprų įspūdį, o ir kitos buvo visai neblogos. Niekada neturėjau abejonių jas skaitydama, niekada nenuobodžiavau. Bet gal ateina laikas, kai pasidaro gana?…

Irvingas - tai tas rašytojas, kuris garsėja pasikartojimais. Net jei jis pats tai neigia. Pastaroji knyga - tai vieni pasikartojimai. Ne tik detalių, bet ir siužeto, knygų, gal net rašytojo gyvenimo. Kadangi pagrindinis herojus taip pat rašytojas, skaitytoja pradeda painiotis - rašytojas nusirašinėja iš ankstesnių savo knygų, rašo apie save, ar vis dėlto bando sukurti kažką naujo.

Bet apie Vilnių skaityti tikrai patiko. Norėjosi daugiau.

Rodyk draugams

John Irving LAISVĘ LOKIAMS!

Buvo laikas, kai John Irving buvo vienas iš mano mėgstamiausių rašytojų. Dabar jau kažin ar taip pasakyčiau. Ne tik dėl to, kad skonį apkartino kelios paskutinės knygos, kurios nebuvo labai vykusios. (Nors reikia suprasti - jos parašytos karjeros pradžioje pradedančio rašytojo). Bet gi kai galvoju ir apie kitas - ar tikrai jau Irvingo romanai tokie geri? Tiesa, jie lengvai skaitosi, didelės apimties, įdomus siužetas, yra netikėtumų. Bet ar to užtenka?

Kartais taip. Tiesą sakant, daugeliu atvejų - taip. Bet dabar vertindama knygos gerumą įtraukiau man iki šiol naują vertinimo kriterijų - ar kūrinys gali kažką pakeisti? Žmogų, gyvenimą, požiūrį… Nebūtinai visų skaitytojų, gal nors vieno skaitytojo…

O dabar išvados:

1. Aš patytiau daug malonumo skaitydama J. Irving knygas.

2. Bet šioji visai nepatiko, ir malonumo, deja, buvo nedaug…

3. “Cirko sūnus” vis dar išlieka viena mėgstamiausių ir geriausių kada nors mano skaitytų knygų.

Rodyk draugams

John Irving VIENAME ASMENYJE

Keistas metas mano gyvenime - aš nebeskaitau knygų. Tai yra, skaitau, bet tik po kelis puslapius per savaitę, ir tai prisiversdama.

Ne, neturiu geresnės ar prasmingesnės veiklos. Greičiau degraduoju. Tam tikra prasme naikinu save. Ir kartu teisinuosi - man dabar sunku, tai tikriausiai gerai tai, kas daro mano gyvenimą bent kiek pakenčiamesnį?… Bet jau nejaučiu sąžinės graužimo.

Neskaitau. Bet dar liko kelios perskaitytos knygos, kurių pavadinimų nepaminėjau šiame tinklaraštyje. Iš čia viena iš jų. Skaičiau jau senokai, ir dabar net juokinga, priežastis, kodėl patiko, tai paaiškinimai, kaip homoseksualai daro tai. Juk, kai žinome, Irvingas paaiškina viską.

O visa kita jau skaityta ankstesnėse knygose. Truputis vienoje, šis tas kitoje. Tai būdinga šiam rašytojui. Ir tai dar viena priežastis, kodėl skaitau jo knygas.

Rodyk draugams

John Irving PASKUTINĖ NAKTIS TVISTED RIVERYJE

Nuo paskutinio įrašo praėjo du mėnesiai. Bet ne, aš tikrai nenustojau skaityti. Tik skaitau storas knygas, po kelias vienu metu. Ir tai tikrai užtrunka…

- Dievuliau - niekad nemačiau barzdoto indėno, - stebėjosi Karmela. - Bent jau filmuose tai tikrai.

Ir ką mes turime po dviejų mėnesių. Mano mylimą ir mėgstamą Irvingą. Ar labai nustebinčiau pasakiusi, kad jau laikau šį rašytoją savo šeimos nariu? Mano mylimas, artimas, savas, suprantamas, nestebinantis rašytojas. Kurio panaudotos literatūros sąrašas - tai jo paties knygos. Kurio knygose tik keli ingredientai. Bet šį kartą jis buvo nusiteikęs atsinaujinti. Nes radau šį tą naują - muziką. Kruopščiai pasižymėjau visas knygoje minimas dainas, ir netgi pažadėjau jas surasti ir perklausyti. Tikriausiai jas jau reikėjo žinoti skaitant knygą, bet gal ir rašytojui reikia atsižvelgti į savo skaitytojų galimą muzikinį išprusimą? (Čia aš nerimtai, jei ką).

Virėjui dingtelėjo, kad šeštajame dešimtmetyje muzika buvo pasibaisėtina; paskui, septintajame ir aštuntajame, pasidarė tokia neįtikinamai gera; o dabar vėl atrodė beveik nepakenčiama.

Kur dingo paprotys spausdinti turinį? Tai dalykas, kurio labai pasigedau skaitant šią knygą. Nes joje daug datų, vietovės pasikeitimų, įvykių, pasakojimas nenuoseklus, ir turinys su skyrių pavadinimais būtų daug padėjęs. Dabar tikriausiai kai ką supainiojau.

Dar vienas pastebėjimas - kodėl Irvingo knygos tokios storos? Nes šis rašytojas jaučia pareigą viską aiškinti. Kai kiti linkę būti paslaptingi ir gal kartais nutylėti per daug, Irvingas paaiškina viską.

Rodyk draugams

John Irving VIDUTINIO SVORIO SANTUOKA

Kažkada seniai seniai mano vaikiškose knygutėse buvo rašoma, kad iš bulvių galima pagaminti šimtą devyniolika patiekalų. Dabar tokių kalbų negirdėti. Tikriausiai todėl, kad esant didžiulei įvairovei ir padidėjus pasiekiamumui nėra reikalo iš vieno produkto nuolat išradinėti ką nors nauja.

Bet tik ne Irvingui. Jam patinka keli tie patys ingredientai. Tai koks patiekalas gavosi šį kartą?

Nuostabus.

Nors kartais kildavo abejonių - ar tikrai romanas parašytas Irvingo? Buvau labiau linkusi tikėti, kad autorius - tai Garpas - pamenate, vienas iš jo romanų buvo apie dvi poras?

Bet tai tik priminimas, kad niekam iš mūsų nederėtų per daug įsivaizdinti - gal ir aš esu tik kito rašytojo romano herojė aprašinėjanti skaitytą knygą, kuri egzistuoja tik mano romane?

Rodyk draugams

John Irving CIRKO SŪNUS

O taip, tai jau tikriausiai visas trečias kartas, kai aš skaitau šią knygą. Nes vis atsiranda priežasčių perskaityti dar kartą. Ir vis dar patinka.

Kitos leidyklos kitas vertimas buvo sukritikuotas kaip netikęs. Bet tai nesutrukdė man įtraukti šią knygą į mėgstamiausių savo knygų dešimtuką. Dabar buvo smalsu, kuo gi jau šis leidimas yra geresnis. Na, nelyginau pasidėjusi šalia dviejų knygų. Kai kurie vardai transkribuoti kitaip. Neūžaugos čia mažaūgiai. (O man neūžaugos patiko labiau). Ir gal viskas? Daugiau skirtumų nepastebėjau.

Bet dar kartą atkreipiau dėmesį į tai, kas mano nuomone yra tiek ir didelis knygos privalumas, tiek ir trūkumas. Tik po kokių pusantro šimto puslapių (naujame leidime) pradeda truputį aiškėti, kas yra kas. Didelė priežastis mesti dėl kantrybės trūkumo. Bet kartu tie puslapiai įveda tave į tokį keistą, įdomų, nepaprastą, daugiasluoksnį, nerealų pasaulį ir panardina taip giliai ir stipriai (vis dėlto knygoje 829 puslapiai), kad paskui sunku ir atsipeikėti.

O man knygos daugiasluoksniškumas yra viena iš didžiausių jos žavesio dalių. Tik paklausykit - mes su daktaru Daruvala esame jo miegamajame Bombėjuje, paskui kartu prieš dvidešimt metų atostogaujame Goa su šeima, čia į daktaro istoriją įsiterpia Nensės istorija, o į jos Rahulo. Tikras ketursluoksnis sumuštinis! Nepamirškit - mes dabar su daktaru Daruvala jo miegamajame Bombėjuje klausomės telefoninių pranešimų.

Nuostabu.

Dar laimė, kad toji baltapūkė dičkė susiprato paslėpti savo kailiniuotą bambą, nutarė ponas Setna.

Rodyk draugams

Jostein Gaarder CIRKO DIREKTORIAUS DUKTĖ

Na ir už kiek ponas Gaarder nusipirko šios knygos idėją? Aš teįvertinčiau keliais šimtais litų.

Gyvenimas yra pramogų parkas, o mintys nesiekia toliau parko darbo valandų.

Knyga apie žmogų, pardavinėjantį rašytojams kūrinių temas. Primena mokyklą, literatūros pamokas ir rašinėlius.

Nes kai galvoju apie knygas, palikusias man didelį įspūdį, na niekaip netikiu, kad idėją galima nusipirkti. Nes geros knygos siužeto neįmanoma nusakyti keliais sakiniais, svarbus ir stilius, pasakojimo būdas, kūrinio struktūra, galiausiai patikusių citatų kiekis. Todėl kai prisimenu John Fowles “Magą”, Umberto Eco “Fuko švytuoklę”,  Peter Hoeg “Panelės Smilos sniego jausmą”, John Irving “Cirko sūnų”, Salman Rushdie “Paskutinį mauro atodūsį”, niekaip netikiu, kad tokio romano idėją galima nusipirkti. Net jei ir buvo kažkoks dirbtinis postūmis, rašytojų meistriškumas atperka viską.

Ta proga prisiminiau, kaip garsios detektyvų rašytojos paklausus, iš kur ji semiasi įkvėpimo, atsakymą - skaitant laikraščiuose nusikaltimų puslapių antraštes. Sakyčiau, tikrai geras ir pigus būdas.

Pakanka kelių pavėlavusių širdies dūžių, kad amžiams būtume atskirti nuo žmonijos.

Pabaiga paliko įspūdį. Nors tokią idėją aš galiu parduoti už penkis litus.

Rodyk draugams

John Irving VANDENS METODAS

“Moterys labai gražios! - skelbė The Village Voice. - Deja, Pakerio filme neaptinkame nė menkiausios užuominos, kas verčia dvi tokias nuoširdžias, atviras ir įstabiai vientisas moteris turėti ką nors bendra su tuo silpnu, mįslingu nevykėliu…”

Aš irgi nesuprantu. Man labiausiai patikęs personažas - Bigi. Tokia graži ir stipri moteris. Jutau jai gailestį, kai dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių atsidūrė pasaulio krašte, kur nėra nei kalnų, nei sniego. Kai iki tol tai buvo beveik visas jos gyvenimas. Ir netgi jei tos nepalankios aplinkybės - tai meilė ir vaikas.

Ir aš noriu būti ne mažiau išradinga, kai reikės kaip nors pavadinti savo buvusio vyro naują draugužę. Bigi Tulpen pavadina Kiaulpiene.

Jis turės nuvažiuoti iki pat Vienos vis dar nieko nejausdamas, kol nutars, kad nuotykis - tai laikas, o ne vieta.

Ne pati geriausia knyga. Pradėjus skaityti net buvau gerokai sutrikus. Ar verta skaityti toliau? Ar nepavykęs mėšlas, ar vis dėlto šis tas daugiau? Nervino besipainiojantis pirmasis asmuo su trečiuoju. Nusprendžiau, kad kai kalba pirmuoju, tai - apie dabartį, trečiuoju - tai apie praeitį. Ir tuojau pat pastebėjau, kad mano išvados nieko vertos. Nes tai netiesa.

Indėnai nenori geležinkelio - toks siužetas.

Kodėl man taip patinka John Irving? Nes visos jo knygos tokios pat. Toks pat stilius, herojus, Viena, baimė dėl vaikų, keisti veikėjai ir meškos arba šunys (ar tie ir tie kartu). Ir prostitutės. Pas Irvingas Našlėje vieneriems metams kalba apie tai, ką esu ne kartą minėjusi. Ir jei tai pati miniu tiek kartų, tam pritariu. Ypač kalbant apie Irvingą.

Rodyk draugams

John Irving NAUJOJO HAMPŠYRO VIEŠBUTIS

Taigi, mūsų šeima laikėsi nuostatos, kad nelaiminga pabaiga neturėtų trukdyti žmogui gyventi įdomiai ir turiningai.

Kažkada, prieš kelis metus, ruošdamasi ilgai kelionei autobusu užėjau į knygyną. Ieškojau kažkokios knygos. Išsirinktoji buvo stora, bet minkštais viršeliais, daug teksto gana smulkiu šriftu, netrūko ir dialogų (bus lengva skaityti, pašnibždėjo į ausį Alisa), ir galiausiai knyga buvo apie Indiją (tuo metu jau buvau Arundhati Roy “Mažmožių dievo” ir Salman Rushdie “Paskutinio mauro atodūsio” gerbėja). Ir dar nukainuota.

Vėliau labai džiaugiausi, kad taip pasisekė. O aš atradau dar vieną mėgstamiausią savo rašytoją.

Jonh Irving “Cirko sūnus”. Ta daugybė herojų, tai, kaip jie vienas su kitu susiję, neįtikėtini įvykiai - visa tai mane užbūrė.

Vėliau perskaičiau “Pasaulį pagal Garpą”, “Ketvirtąją ranką”, “Sidro namų taisykles”, “Našlę vieneriems metams”, “Maldą už Oveną Minį”, “Kol tave rasiu”. Prisipažinsiu, kartais apimdavo abejonės. Per daug blevyzgų, per daug lėkšta, o “Kol tave rasiu” žodis penis tikrai pavartotas per daug kartų. Bet vis tiek tai yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Nes po blevyzgomis yra tikri dalykai, nes tai, kas lėkšta, paliečia širdį.

… ir radikalai, ir prostitutės su mumis elgėsi labai maloniai. Ir nors atrodė, kad jie vieni nuo kitų skiriasi kaip diena nuo nakties, ir tikrųjų panašumų tarp jų buvo daug daugiau, negu jie patys manė.

Ir vieni, ir kiti verteiviškai stengėsi išspausti naudos iš paprasto idealo: ir vieni, ir kiti tikėjo, kad kada nors bus “laisvi”. Į savo kūnus ir radikalai, ir prostitutės žiūrėjo kaip į tai, ką galima daug negalvojant paaukoti dėl galutinio tikslo (ir ką paskui, po visų aukojimosi kančių, bus nesunku susigrąžinti arba pakeisti). Net jų pravardės buvo panašios - nors jie jas gavo dėl skirtingų priežasčių.

Rodyk draugams

Daphne du Maurier MANO PUSSESERĖ REIČEL

Nuostabia šios puikios rašytojos knyga kažkada prasidėjo šis tinklaraštis. Antroji knyga ne mažiau puiki. Nepaisant to, kad išleista Lietuvoje 1994m., turi pasibaisėtiną viršelį, o ir šriftas man ne prie širdies, tekstas viską atperka.

Įdomu buvo stebėti savo minčių kaitą didėjant perskaitytų puslapių skaičiui. Iš pradžių maniau, kad tai meistriškai parašytas meilės romanas. Netgi neiškentusi žvilgtelėjau į pabaigą, ir iš keleto perskaitytų sakinių supratusi, kad laimingos pabaigos nėra, truputį nusivylusi pamaniau, kad tai nelaimingos meilės romanas. Bet dar po keliasdešimties puslapių supratau, kad laiminga pabaiga ir negalima. Pasidaro smalsu, kaip gi rašytoja sugebės išvesti iš labirinto, kuriame pati paklaidino.

Ir jai pavyksta. Kartais atrodo, kad kai kurie rašytojai nužudo savo herojus todėl, kad nežino, ką daugiau su jais veikti. Čia kitokia pabaiga ir negalima. Kažkas turėjo mirti…

Ne į temą - ar pastebėjote, koks gražus rašytojos vardas?

Rodyk draugams