BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jurga Ivanauskaitė SAPNŲ NUBLOKŠTI

Jau senokai norėjau perskaityti šią knygą. Bet kas būna, kai atsiduodi sėkmei - bus bibliotekoje tuo metu, kai ir aš ten būsiu, ar ne bus? Tai per tą laiką perskaičiau dar kelias Rašytojos knygas. Ir taip pat dar keletą kitų knygų.

Ašaros niekas nesaugojo ir neglobojo. Jai nebylojo jokie Balsai. Jos kelyje nežėrėjo Pranašingi Ženklai. Štai kokia neaprėpiama buvo Aros Laisvė.

Knyga - tai dvylikos žmonių istorija. Kaip jie susiję, kaip skirtingai mano tuos pačius dalykus, kokie yra iš tikrųjų ir kokie atrodo kitiems. Veiksmas vyksta Neten - pabėgėlių stovykloje Himalajuose. Smagu buvo skaityti, kai išradingai Rašytoja įterpė lietuvių liaudies dainų žodžius vietoj šambalietiškų mantrų. Arba vėl svarstyti, kur čia vaizduotė, o kur rašytojos patirtis. Tai tik mano spėjimas, bet Evitos Petron personažas atrodė labiausiai įkvėptas jos pačios patirties.

Pirmas skyrius gali nekantriuosius skaitytojus atbaidyti ir sudaryti klaidingą įspūdį. Bet toliau skaityti tikrai verta.

Miegą ir orgazmą Bum-Bum laikė savotiškais mirties pakaitalais, kaip kad Dievą kai kam pakeičia maldos, ritualai arba Jo atvaizdai.

P.S. Man labai gražus Margaret Mitchell romano pavadinimas “Vėjo nublokšti”. Bet jei gyvenimas - tai sapnas - nubloškia sapnai.

Jų pirštai buvo į save lenkti, kumščiai visada sugniaužti, bet juk ką nors įdėti galima tik į ištiestą delną.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė MIEGANČIŲ DRUGELIŲ TVIRTOVĖ

…yra du gyvenimo tarpsniai: jaunystė ir daržas. Taigi man jau prasideda daržas.

Net pačiai keista, kaip įnikau į Ivanauskaitės knygas. Traukia ne pačios knygos, bet asmenybė. Ir gaila, kad priartėti beliko vienintelis būdas - knygos.

O jos, nors dauguma puikios, bet kartu lietuviškai niūrios. Herojai patiria visas galimas negandas. Kas turi nutikti blogo, tikrai nutiks. Todėl knygos pabaigoje žyptelėjęs vilties spindulėlis atrodo kaip pati geriausia pabaiga.

Aišku, galite prieštarauti - yra daugybė knygų su daug blogio ir mažai vilties. Bet tai užsienietiškas, tai yra tolimas, blogis. Tai tik kitoks pasaulio pažinimo būdas. Juk dėl to ir skaitome - dėl pramogos ir žinių.

O čia artimas blogis. Kuriam nereikia knygos - jis yra už sienos, gatvėje, žinių portaluose, gal net šalia.

Naktį danguje spindi kačių akys.

Bet knyga labai patiko.

O gal laikas stovi vietoj ir ėda erdvę lyg paveikslą su aibe gyvų ir negyvų pavidalų, kramsnoja ją it kino juostą su mūsų visų, net akmenų ir planktono, likimų filmais. Nakties tyloj, kai kankina nemiga, puikiai girdžiu, kaip grikši laiko dantys ir kaip tai, kas sukramtyta, gurguliuodamas virškina jo skrandis. Laikas šika nematomais blynais ir spiromis, o mes tai vadinam istorija ir prisiminimais.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė VIRŠVALANDŽIAI

Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas. O aš gydausi, naiviai vildamasi, kad kada nors manęs laukia pasveikimas, tokia buitis ir būtis, kokios buvo anksčiau.

Kaip jaučiasi mirštantis žmogus? Kurio dienos suskaitytos, ir kiekviena papildoma išgyventa valanda yra viršvalandžiai? Apie ką jis mąsto? Ko jis dar tikisi? Ar jis tiki? Ko jam labiausiai reikia? Ko jis nori?

Paskutinė J. Ivanauskaitės knyga. Su kančia, skausmu, liga, ieškojimu, Dievu, meile, viltimi.

Jėzus niekada nevengė prasikaltusiųjų, neteisiųjų, nuodėmingųjų draugijos.

Skaičiau vedama smalsumo. Kaip ten būna. Pasirodo nelengva. Nei rašytojai, nei skaitytojai. Ir kalbu tik apie knygą.

Ligonis nori būtent to, ko ir prašo, o ne to, kas gerai slaugančiajam. Šitos taisyklės būtina paisyti.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė AGNIJOS MAGIJA

Knyga, kurią labai norėčiau perskaityti, bet to niekada nebus, dabar yra Jurgos Ivanauskaitės memuarai. Kaip jokią kitą skaitant galvojau - kas paremta rašytojos patirtimi, o kas išgalvota?

Beje, kam išgalvoti istorijas ir herojus - gyvenimas juk viską visada pranoksta.

Romanas - tai jaunos merginos dienoraščiai. Apie ką ji berašytų, svarbiausia suprasti - kas esi ir kodėl esi. Ir tos paieškos kartais net erzino. Pradžia - tai jaunatviški nuodėmingi sveikatai žalingi bandymai sunaikinti save. Paskui atsiranda dvi gelbėtojos. Knyga prisipildo okultinių mokymų ir aiškinimų. Atrodo - čia MAGIJA. Bet ne. Heroję ieškojimai nuveda į Indiją, ir čia galiausiai atrandama AGNIJOS MAGIJA.

Laikas čia nesustoja, tik pralekia šuoliais bjauriai keikdamasis.

Bet ar tai tikra? To mes niekada nesužinosime, nes jau pačioje knygos pradžioje sužinome, kad Agnija dingo.

Aš ir dabar troškau tik vieno - kad visas pasaulis paliktų mane ramybėje.

Šis gyvenimas - tai lobių sala ir tik kvailys gali grįžti iš čia tuščiomis rankomis.

Nepaisant prieštaringų jausmų seniai skaičiau tokią knygą negalėdama atsitraukti.

- Vis tiek privalėčiau grįžti. Sunku paaiškinti kam nors, išskyrus lietuvius. Tai tarsi kokia metafizinė pareiga. Būtinybė. Neišvengiamybė. Turi sugrįžti - ir viskas. Lyg būtum sudaręs sandėrį su velniu. Kai kas sako, kad panašiai skamba: velnias - Vilnius. Bet tai tik lietuviai gali suprasti.

Rodyk draugams

Kristina Sabaliauskaitė DANIELIUS DALBA & KITOS ISTORIJOS

Perskaičiau. Knygos laukia kiti skaitytojai, ir žinau - perduodant neišsisuksiu nuo klausimo - ir kaip? Patiko. Labai patiko. Žinau, toks atsakymas labai subjektyvus, ir skirtingi žmonės vertins skirtingai, bet man tai buvo 10 iš 10.

Aš niekada negyvenau Vilniuje, bet vis tiek man tai toks savas ir pažįstamas miestas. Gal net esu pasakiusi kaip Ernesta iš “Vilnerio sugrįžimo” - tai kaimas. Bet po K. Sabaliauskaitės tekstų taip nebemanau. Pasirodo, kiek daug nežinau, ar žinau tik labai paviršutiniškai. O dabar gi jaučiu pasididžiavimą.

Knygoje aštuoni apsakymai. Kiti skaitytojai išskiria labiausiai patikusius, bet man tai padaryti neišeina. Man patiko visi. Ir nepritariu minčiai, kai kai kuriuos būtų galima išplėtoti, iš apsakymo parašyti romaną. Įsivaizduokite - prieš jus lėkštė skanios sriubos, kurios mielai suvalgytumėte ir dvi, ir tris lėkštes. Bet gi dabar gauti daugiau sriubos galima tik esamą praskiedus vandeniu.

Ir dar nepritariu, kad “Danielius Dalba” - tai nepagarbus apsakymas lietuvių literatūrai. Šiek tiek tiesmukas (už tiesą bent jau viešai pykti negalima), bet kartu parašytas su meile. Ir smagu buvo aiškintis, kas tie kiti rašytojų prieglobsčio gyventojai. Viena iš raganų - tai Šatrijos Ragana (o gal Salomėja Neris?), kita - Jurga Ivanauskaitė, Padegėlis Kasmatė - Balys Sruoga, o tipas iš bažnyčios - tai Ričardas Gavelis. O kaip jūs manote?

Po “Silva rerum’ buvo smalsu, ką dar rašytoja gali parašyti. Lūkesčiai pateisinti su kaupu. Tikėjau, kad bus gerai, bet kad taip gerai - tai ne.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė KELIONIŲ ALCHEMIJA

Kartais kelionė prilygsta alchemijai, kai iš daugybės keistų, sakytum nesuderinamų išorinių komponentų sieloje staiga išsikristalizuoja auksas!

Nesu didelė Ivanauskaitės, kaip rašytojos, gerbėja. Bet kaip moters, asmenybės, keliautojos - netgi labai didelė! Žaviuosi jos nepriklausomybe, gyvenimo būdu, veikla, pažiūromis.

O kadangi knygoje surinkti kažkada žurnalams rašyti straipsniai, tai su šia knyga pagavau du zuikius - ne tik patyriau malonumą skaitydama, bet ir, kadangi visai nežiūriu televizoriaus ir beveik neskaitau spaudos, tai gavosi puiki viso šito kompensacija.

Na ir aišku labiausiai patiko ne tie straipsniai, kuriuos rašant ruoštasi ir perskaityta nemažai literatūros (nors tai ir praplėtė išsilavinimo ribas), bet tie, kuriuos rašant pasinaudota asmenine patirtimi.

Mano susižavėjimas tik padidėjo!

Kinų išminčiaus manymu, gyvūnai skirstomi į keturiolika rūšių: 1) priklausančius imperatoriui; 2) tinkamus balzamuoti; 3) prijaukintus; 4) žinduklius (bet ne žinduolius); 5) sirenas; 6) pasakiškus; 7) paskirus šunis; 8) įtrauktus į šią klasifikaciją; 9) bėgiojančius kaip pamišėliai; 10) nesuskaičiuojamus; 11) nupieštus ploniausiu teptuku iš kupranugario kailio; 12) kitokius; 13) sudaužiusius gėlių vazą; 14) iš tolo panašius į musę.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė KAIP UŽSIAUGINTI BAIMĘ

Aš niekada nežiūriu siaubo filmų. Net per jų anonsus užsimerkiu. Ir net žodis mistinis esantis apibūdinime mane daugiau atgraso negu sukelia norą pažiūrėti tą filmą. Nes aš bijau. Aišku, galiu pasakyti, kad gyvenime ir taip daug siaubo, todėl nereikia jo specialiai ieškoti, bet, manau, kad priežastis paprastesnė. Vieni bijo aukščio, kiti vorų, o aš siaubų. Tiesa, siaubiako ir yra tikslas sukelti baimę, bet aš bijau dar nieko nepamačius. Pradedu bijoti per anksti.
Prisimenu, kaip studentavimo laikais nuostabieji mano grupiokai bandė mane išgydyti alumi, bet į kino teatrą vis tiek jiems nepavyko manęs nusivesti.
Nors buvo laikas, kai aš maniau, jei ne pamėgusi, tai bent supratusi, ką malonaus gali suteikti toks pomėgis. Tada dar buvau pirmakursė studentė, gyventi bendrabutyje dviviečiame kambaryje. O mano kambario draugės hobis buvo siaubo romanų skaitymas. Anksčiau ir jai buvo baisu, bet kai susipažino su dabartiniu vaikinu, jis sugebėjo ją sudominti. Sudomino ne tik ją, bet ir mane. Ir pradėjau tuos siaubiakus skaityti. Tikrai labai įdomu. Šiurpuliukai taip lengvai ir maloniai po kūną bėgioja…
Kol vieną savaitgalį likau viena. Tai buvo neįprasta, nes tada dar beveik kiekvieną savaitgalį važiuodavau namo, o mano kambariokė likdavo. Šį kartą buvo atvirkščiai. Šeštadienio vakarą, užuot mokiusis (tai buvo priežastis, kurią pasakiau mamai aiškindama kodėl šį savaitgalį negrįšiu namo. Ir bent kai kalbėjau su ja, aš nemelavau) skaičiau visokius siaubelius. Visai smagiai leidau laiką iki tol, kol perskaičiau BUKĮ. Aš neatsimenu, kas šio kūrinio autorius, bet net dabar puikiai atsimenu, kaip tada aš išsigandau! Nuo tada nebebuvo jokių siaubiakų skaitymų, aš dar labai ilgai bijojau sieninių spintų, o tą vakarą nuėjau miegoti nesipraususi, nes neužteko drąsos nueiti į dušą.
Šia ilga įžanga norėjau paaiškinti, kokį jausmą man sukelia beveik visi lietuvių rašytojų kūriniai. Tik tai greičiau ne siaubas, o šleikštulys. Patirti įvairius jausmus yra naudinga ir įdomu, bet kas per daug yra per daug. Šioje knygoje yra 278 puslapiai, bet aš perskaičiau tik 152. Daugiau tikriausiai nesugebėsiu įveikti (ypač, kai ką tik ištraukiau žymeklį iš knygos), nes tikrai nenoriu apsivemti.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė RAGANA IR LIETUS

- Ištversi. Visos ištveria. Aš nežinau, ar yra toks dalykas, kurio moteris neištvertų. Kai kam atrodo, kad Dievas prakeikė moterų giminę. O yra priešingai. Jis mums davė jėgų viską ištverti. Vyrai pavydi šitokios galios. Ir viską, ką tik pikto jie daro prieš moteris, daro genami aklo pavydo.

Beveik visą laiką - ties lengvo šleikštulio riba.

Sustingau. Pamačiau žmogų. Jis perėjo skersai erdvę, kuri iš juodos tapo pilkai melsva. Sustojo prie angos, kadais buvusios durimis į balkoną. Švilpaudamas šlapinosi. Mėnulis apšvietė čiurkšlę kaip kokį romantišką fontaną. Norėdamas nesugalvosi!

Rodyk draugams