BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Victoria Hislop GIJA

Yra tokių keistų knygų, kad kol jas perskaitai, tai iš tikrųjų perskaitai daug daugiau. Ir aš kalbu visai rimtai, ir jokia čia perkeltine prasme. Tikrai, kol perskaičiau šiąją, tame tarpe buvo daug daug kitų knygų.

Netgi maniau, kad tai bus knyga, kurios neperskaitysiu, bet įpusėjus buvo gaila neužbaigti. Ir knyga nuosava. Iš mano bibliotekoje esančių knygų esu neperskaičiusi iki galo gal tik kokių dviejų. Ir tai man yra priekaištas nuolat esantis prieš akis.

Rodyk draugams

Michailas Bulgakovas BALTOJI GVARDIJA

Aš nemėgstu knygų apie karą, bet viršelyje tvirtinama, kad knyga prilygsta “Šuns širdžiai” bei “Meistrui ir Margaritai”. Tai sugundė. Tik ne iki galo. Dar viena knyga-nesėkmė. Keliolika puslapių - tiek tesugebėjau perskaityti.

Rodyk draugams

Algimantas Čekuolis MŪSŲ SLAPTIEJI IR DRAMBLYS BUTE

Deja, logika - ne visiems privalomas ir įkandamas mokslas.

Čekuolio knygos - tai kaip kartas nuo karto pasirodantys naujienlaiškiai. Perskaitai, ir jau žinai kas pasaulyje dedasi. Ši knyga patiko labiausiai iš visų - nes rašo apie karą ir pinigus. Ir tai, ko iki šiol nežinojau. Jaučiuosi protingesnė. Ir šiek tiek išsigandusi - tikrai, kai kada žinojimas gąsdina.

Rodyk draugams

Kurt Vonnegut SKERDYKLA NR.5

Bilis girdėjo, kaip įėjo ir atsigulė Eliotas Rouzvoteris. Jo lovos spyruoklės ilgai aptarinėjo tą faktą.

Rašytojas įžangoje pasakoja, kiek metų jam reikėjo, kad parašytų šią knygą. Rašydamas panaudojo savo patirtį, kurią įgijo antrojo pasaulinio karo metais Europoje. Ir su patirtimi, prisiminimais, netektimis, po tiek metų tik ne itin didelė knygelė. (Taip jis pats sako). Apie kai kuriuos dalykus rašyti sunku. Ypač, kai tai ne fantazija, o tikra patirtis. O pačiai nepatyrus suprasti sunku. Ir duok Dieve, niekada nepatirti.

Vedėjas paprašė pasisakyti, koks, jų nuomone, romano vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje, ir vienas kritikas pasakė:

- Suteikti spalvinių akcentų kambariams baltutėlėmis sienomis.

Kitas atsakė taip:

- Meniškai aprašinėti dulkinimąsi.

Rodyk draugams

Suzanne Collins BADO ŽAIDYNĖS / PAVOJINGA MEILĖ / LIEPSNOJANTIS ĮTŪŽIS

Jau ne kartą sakiau ir pasakysiu dar kartą - man nepatinka knygų serijos, tęsiniai, trilogijos ir pan. Tikriausiai ne veltui net pačios storiausios knygos turi tokį ir ne kitokį puslapių skaičių. Gi paskui, net jei tęsiniai ir puikiai parašyti, nusibosta ta pati istorija, tie patys herojai, darosi neįdomu, nors turėtų būti įdomu!

Todėl aš vengiu kūrinių, kurie netelpa į vieną knygą. Nors kartais pasitaiko išimčių. Šį kartą pamačiau filmą, man patiko, todėl perskaičiau ir knygas.

Pirmoji knyga aišku pati geriausia. Įtraukianti, lengvai skaitoma, įdomi, ir herojai patrauklūs. Antroji pradėjo nusibosti. O trečiąją skaityti jau buvo sunku. Ne tik kad jau skaičiau iš inercijos, bet ir pats siužetas ėmė pykinti. Tai paaugliams skirta literatūra, tai ar tikrai reikėjo išžudyti tiek veikėjų? Tiek griauti ir naikinti? Trečioji knyga pasruvusi krauju, nusėta žmogžudystėmis, netektimis ir man artėjant prie pabaigos nuo viso to darėsi bloga.

Bet norėjau baigti skaityti, nes kiti skaitę žadėjo netikėtą pabaigą. Tai pabaiga visai tikėta, tik ne iki galo atskleista. Galėjo apie tai parašyti daugiau.

Bet nepaisant nusivilimų man patiko. Žmonės nesikeičia ir nepasimoko. Kas benutiktų, jie gyvena, myli, pramogauja, kariauja, žudo ir naikina taip pat.

Rodyk draugams

Kurt Vonnegut ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Esė rinkinys. Tik gal ne visai mano skonio - labiau skirtas vietinei rinkai - JAV. Bet verčiančių mąstyti minčių buvo.

Vienam gale - ugnelė, kitam - kvailelis. (Cigaretė).

Esame čia, žemėje, tam, kad binbinėtume. Netikėkite, jei kas tvirtins jums ką kitką.

Bilas Geitsas sako: “Palaukit - dar pamatysit, kuo gali tapti jūsų kompiuteris.” Bet kažkuo tapti turite jūs, o ne tas prakeiktas kvailas kompiuteris.

Kinai buvo tokie buki, kad paraką naudojo vien fejerverkams.

Rodyk draugams

Markus Zusak KNYGŲ VAGILĖ

Čia susipynė trys kalbos: rusų, kulkų ir vokiečių.

Kodėl mes gyvenimą suprantame kaip savaime suprantamą reiškinį, kuris yra ir būti kitaip negali. O mirtis yra asmenybė, būtybė, turinti mintis, jausmus ir pomėgius. Ir nepamirškim svarbiausio, turinti DARBĄ. Ir dar gali savo atsiminimus surašyti knygoje.

Pasirodo, ir knygos apie karą gali būti gražios. Buvo rimta, protinga, kartais juokinga, šiek tiek graudu, gera ir gražu. Ir dar apie knygas.

Rodyk draugams

Arthur Hailey VAKARO NAUJIENOS

…laidos pabaigoje Kroufas pasakys keletą žodžių nuo savęs - padėkos tiems, kurie jam atsiuntė telegramas ir apskritai reiškė užuojautą.

- Nuo savęs?

- Na, žinoma. Kaip tik šiuo metu prie teksto pluša trys autoriai…

Dar viena to paties rašytojo tokia pati knyga. Rašytojo, kuris, kaip ir Mika Waltari, parašė daugybę to paties tipo knygų, tik aišku, kad M. Waltari stovi keliais laipteliais aukščiau.

Visi A. Hailey romanai vaizduoja tam tikro uždaro segmento veiklą. (Tai puikiai atskleidžia ir pavadinimai - “Aerouostas”, “Viešbutis”, “Ratai’, “Vakaro naujienos”). Nėra aiškios ir konkrečios pradžios, nėra ir tokios pabaigos. Nes savaime aišku, kad gyvenimas nei prasideda, nei baigiasi. Jis yra. Pilnas atradimų ir praradimų, laimės ir nesėkmės, įgyjama patirtis, bet už tai turi būti užmokama, kartais pasiseka, kartais ne.

Šis romanas baigiasi su daugybe praradimų. Man atrodo, kad rašytojas šiuo atveju persistengė. Nes pabaigoje nebėra vilties, kad paskui bus geriau…

Rodyk draugams

William Golding MUSIŲ VALDOVAS

Veikėjai vaikai, bei tai visai nevaikiška knyga.

Grupė berniukų atsiduria negyvenamoje saloje - ir prasideda išbandymai. Iš pradžių bandoma laikytis tam tiktų taisyklių, išlaikyti civilizuotumą, išlikti kartu, bet tai trunka neilgai. Susidaro dvi grupės - Ralfas - tai simbolis mūsų civilizacijos kiauto ir Džekas - tai, ką mums paliko mūsų laukiniai protėviai.

Skaitant mane neramino ir jaudino klausimas - negi tikrai mūsų išorinis žmoniškumo luobas toks plonas? Negi tikrai tiek nedaug tereikia, kad taip lengvai galime jo atsisakyti? Ar tikrai mūsų laukinė prigimtis taip lengvai gali prasiveržti? Man šiek tiek buvo baisu.

Ir smalsu, kokia tai būtų buvusi istorija, jei ten būtų mergaičių grupė?

Rodyk draugams

Michael Ondaatje ANGLAS LIGONIS

Trejopos dulkių audros. Sūkurys. Stulpas. Šydas. Pirmuoju atveju dingsta horizontas, antruoju aplink jus “šoka džinai”, trečiuoju - “spindi variu. Gamta atrodo liepsnų apimta”.

Prieš savaitę pamačiau filmą. O dabar pagaliau perskaičiau knygą. Ir čia yra tas atvejis, kai filmas daug daug kartų geresnis už knygą. Tai net nelygintini dalykai. Filmas - šedevras, knyga - niekalas.

Ne taip seniai laikraštyje įdomybių skyrelyje perskaičiau apie vieno rašytojo devintajame dešimtmetyje atliktą eksperimentą. Jis romaną, laimėjusį prestižinę premiją perrašė mašinėle, pakeitė pavadinimą ir išsiuntė leidykloms. Visos keturiolika atsisakė knygą spausdinti, netgi toji, kuri prieš tai buvo ją išleidusi. Pirma mintis buvo - leidyklos neatidžiai skaito joms siunčiamus rankraščius. Bet po to, kai perskaičiau “Anglą ligonį”, manau, kad kartais premijos suteikiamos už nieką, o knygos pervertinamos.

Man nepatiko. Ir aš stebiuosi, kaip Anthony Minghella tokioje ne itin patrauklioje medžiagoje įžiūrėjo kažką gero ir sukūrė vieną geriausių mano kada nors matytų filmų. Romanas atrodo kaip rėmai, kuriuos jis pripildė turinio. Todėl gal ir gerai, kad knygai buvo suteiktos tos ne visai pelnytos premijos. Bent jau padarė ją pastebimesnę tinkamam žmogui.

Žiūrėsiu į mėnulį,

bet matysiu tave.

Rodyk draugams