BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM IV

…nes mokslas su jo visais teleskopais ir mikroskopais, su fizika ir matematika negali iki galo paaiškinti, kas iš tiesų vyksta tą akimirką, kai užverda vanduo, o juo labiau - siela.

“gražus tas mūsų Vilnius, Pranciškau Ksaverai, geras tas mūsų sostinės miestas, puiki toji mūsų žemė, šlovinga mūsų istorija ir mūsiškė valstybinė santvarka, nesakyk, ne pati blogiausia, didi ta mūsų lietuvių tauta, tik, kurva, apmaudu, kad pernelyg daug joje kvailų žmonių…”

jie visi žinojo, kad šitai - kaina už žemę, turtą ir privilegijas, šita paprasta pareiga: kai Tėvynė pašaukia - atsistoti, negalvoti ir eiti.

Kuo tobulesnis kūrinys, tuo man sunkiau rasti žodžių jį apibūdinti. Nes ką gali pasakyti prie apie, kas ir taip aišku? Gal tik tiek, kad šios keturios Silva Rerum knygos - tai viena didžiausių mano gyvenime gautų knyginių dovanų.

Rodyk draugams

Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM III

blogiausia, kai būni paragavęs, kai jau žinai, kas yra tikra tobulybė, kuri skirta tau vienam, keisčiausiai galbūt nė negeidžiama kitų, bet tau vienam - visiška pilnatvė, pratęsimas ir užbaigimas, be kurio jautiesi ne visas…

Kai skaitau diskusijas, kuri iš Silvų yra geriausia, sutrinku - argi jos ne visos vienodos? Man tai taip. Vienodai geros, vienodai blogos. Kaip tai gali būti? Gali.

Visas Silvas vienodai lengva skaityti. Tekstas slysta nepastebimai, be jokių kliūčių. Nuostabiai atkurta aplinka. Gerai sudėlioti gražūs žodžiai. Nors daug veikėjų vyrų, viskas persmelkta moteriškumu. Ir ta moteriška pozicija yra vienas didžiausių kūrinio kozirių. Čia man.

O kas blogai? Nėra gero siužeto. Kaip betemsi, tikra tiesa - visose knygose jie silpni.

Ir viską sudėjus gaunasi, kad gal patiekalas ir nelabai įmantrus, bet vis tiek labai geras.

Rodyk draugams

Ričardas Gavelis VILNIAUS POKERIS

Buvo sunku.

Kad Kristinos Sabaliauskaitės “Danieliuje Dalboje” minimas Ričardas Gavelis, atspėjau tik iš išvaizdos aprašymo. Nieko iki šiol nebuvau skaičiusi. Bet jei jau šis rašytojas vertas būti rašytojų prieglobstyje, turiu su juo susipažinti.

Bibliotekoje nustebau - kiek daug Gavelis yra parašęs. Pasiėmiau knygą, kurios pavadinimas buvo girdėtas. Pradėjau skaityti - ir didžiulis nusivylimas. Nieko aš čia nesuprantu, man neįdomu, mesiu. Nes pati pradžia - tai maždaug puslapio ilgio skyreliai, kurie man niekaip nesiriša ir niekaip nesuprantami. Bet pasitikėjimas Kristina vertė skaityti toliau. Ir už tai buvo atlyginta. Maždaug penkiasdešimtajame puslapyje tekstas pradeda rištis, atsiranda supratimas ir skaitymo malonumas.

Bet jau sakiau - buvo sunku. Ne tik pradžioje. Visa knyga sunki. Tai yra, ne tokia, kuri skirta patirti skaitymo malonumą. Greičiau jau skirta mąstyti, intriguoti, šokiruoti. (Aš bent jau tai pasipiktinau, kai rašytojas Vilnių prilygino ekshibicionistui rodančiam storą buką falą (Gedimino pilį)).

Tai trečias per neilgą laiką mano pažintas Vilnius (kiti - K. Sabaliauskaitės ir J. Kunčino). Nežinau, kuris iš jų yra tikras, kuris geriausias. Visi rašytojai pabrėžia Vilniaus išskirtinumą, ir aš pradedu tuo įtikėti.

Tikrai buvo labai sunku, bet aš džiaugiuosi, kad perskaičiau.

…o aš galvojau apie Dariaus ir Girėno kompleksą, amžinąjį mūsų kompleksą, jį sukūrė dar Vytautas Didysis, praradęs Lietuvos karūną paskutiniausią akimirksnį, kai viskas, rodės, buvo jau beveik įvykę. Tai tikrai mūsų autentiškas, iš nieko neskolintas kompleksas. Lygiai taip Darius su Girėnu pirmieji skrido per Atlantą - viską padarė, didvyriškai nugalėjo sunkumus ir tėškėsi į žemę per trejetą žingsnių nuo namų. Lygiai taip dabar elgėsi krepšininkai - perskrido savus atlantus, nugalėjo sunkumus ir ūmai pristigo dvasios per vieną žingsnelį nuo tikslo. Visi mes netenkam karūnos paskutiniausią mirksnį, visad teškiamės į žemę per tris žingsnius nuo namų.

P. S. Ar visos R. Gavelio knygos tokios? Kurią reikėtų skaityti dabar?

Rodyk draugams

Kristina Sabaliauskaitė DANIELIUS DALBA & KITOS ISTORIJOS

Perskaičiau. Knygos laukia kiti skaitytojai, ir žinau - perduodant neišsisuksiu nuo klausimo - ir kaip? Patiko. Labai patiko. Žinau, toks atsakymas labai subjektyvus, ir skirtingi žmonės vertins skirtingai, bet man tai buvo 10 iš 10.

Aš niekada negyvenau Vilniuje, bet vis tiek man tai toks savas ir pažįstamas miestas. Gal net esu pasakiusi kaip Ernesta iš “Vilnerio sugrįžimo” - tai kaimas. Bet po K. Sabaliauskaitės tekstų taip nebemanau. Pasirodo, kiek daug nežinau, ar žinau tik labai paviršutiniškai. O dabar gi jaučiu pasididžiavimą.

Knygoje aštuoni apsakymai. Kiti skaitytojai išskiria labiausiai patikusius, bet man tai padaryti neišeina. Man patiko visi. Ir nepritariu minčiai, kai kai kuriuos būtų galima išplėtoti, iš apsakymo parašyti romaną. Įsivaizduokite - prieš jus lėkštė skanios sriubos, kurios mielai suvalgytumėte ir dvi, ir tris lėkštes. Bet gi dabar gauti daugiau sriubos galima tik esamą praskiedus vandeniu.

Ir dar nepritariu, kad “Danielius Dalba” - tai nepagarbus apsakymas lietuvių literatūrai. Šiek tiek tiesmukas (už tiesą bent jau viešai pykti negalima), bet kartu parašytas su meile. Ir smagu buvo aiškintis, kas tie kiti rašytojų prieglobsčio gyventojai. Viena iš raganų - tai Šatrijos Ragana (o gal Salomėja Neris?), kita - Jurga Ivanauskaitė, Padegėlis Kasmatė - Balys Sruoga, o tipas iš bažnyčios - tai Ričardas Gavelis. O kaip jūs manote?

Po “Silva rerum’ buvo smalsu, ką dar rašytoja gali parašyti. Lūkesčiai pateisinti su kaupu. Tikėjau, kad bus gerai, bet kad taip gerai - tai ne.

Rodyk draugams

Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM II

giliai apmąstytas tikėjimas, tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgaivos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui - mieliausias.

Kadangi jau praėjo šiek tiek laiko, kai baigiau skaityti šią knygą, mano įspūdžiai šiek tiek nubluko, ir beliko tik vienas bendras jausmas. Antroji Silva rerum tokia pat gera, įdomi, artima kaip ir pirmoji. Subalansuota lietuviams, ir vis dėlto be to nemalonaus lietuviško prieskonio, būdingo lietuviams rašytojams. Gera knyga.

Tik perskaičius knygą, aš, kaip tikra lietuvė, būčiau pažėrusi visą kuokštą priekaištų, kas jokiu būdu nemenkina knygos, bet mano nuomone galėjo būti geriau arba kitaip. Dabar gi, liko tik pozityvus įspūdis.

o jos vyras net ir nesistengdamas tarsi svaiginantį miros dvelksmą skleidė tą savo pražūtingą, neatremiamą žavesį, nors ir nebuvo įprastinis gražuolis, bet, kita vertus, gal ta jo didžiulė nosis išdavė, kokį turtą nešiojasi savo ringravuose, o vylinga kibirkštis akyse - kad geriau nei gerai išmano, kaip su tuo turtu elgtis

Laukiu trečiosios Kristinos knygos. Tikiuosi, kad tai bus nebe trečioji Silva rerum, o kas nors kita. Ne todėl, kad atsibodo, o todėl, kad smalsu - ką dar ji gali parašyti?

Rodyk draugams

Edmundas Malūkas KARALIENĖ BARBORA

Istorinis romanas skirtas ne nugramdyti kaulus, o ant istorinio skeleto aplipdyti raumenis, suvarstyti nervus, pasruvinti kraują ir įkvėpti praeities gyvybę.

O koks teisus rašytojas! Na, žinojau, žinojau, kad kažkada gyveno tokia Barbora Radvilaitė. Ir toks Žygimantas Augustas. Lyg tai ir kokia meilės istorija buvus… Bet taip jau kartais išeina, kad apie savus žinome mažiau, negu kad apie svetimus.

Neseniai perskaičiau straipsnį apie Barborą Radvilaitę. Ir tai paskatino paieškoti kažko daugiau. Ir turiu pripažinti, kad ši knyga mano varganą istorinį išmanymo skeletą gerokai aplipdė raumenimis, suvarstė nervus ir pasruvino kraują.

Didžiausios pagarbos pasirodė vertas Žygimantas Augustas, sugebėjęs taip nepaprastai mylėti vienintelę moterį. Sugebėjęs taip aršiai ir tvirtai kovoti už savo meilę. Būtent jo kova kėlė didžiausią pasigėrėjimą ir pagarbą. Bet ir moteris buvo nepaprasta…

Kristina Sabaliauskaitė sakė, kad rašydama “Silva rerum” sąmoningai vengė tiesioginės kalbos, kadangi nebūtų sugebėjusi jos atkurti. Malūkas pasirinko kitą kelią. Nežinau, kiek tiksli jo kalba, bet romano rašymo stilius nuostabus. Man labai patiko.

Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko.

Rodyk draugams

Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM

Pavadinti jį velniu būtų buvęs retorinis persūdymas, bet, švelniai tariant, filosofijos bakalauras Jonas Kirdėjus Birontas turėjo šiokių tokių asmeninių sąskaitų su Dievu, o tai, kad mielai būtų jį sutikęs kokį tamsų vakarą siaurame Vilniaus skersgatvyje ir kumščiais išsiaiškinęs savo santykius su Viešpačiu, jam pačiam vis dėlto buvo pats tikriausias jo tikėjimo įrodymas.
Vienintelė priežastis, kodėl kartais atsiverčiu www.lrytas.lt, yra Kristinos Sabaliauskaitės straipsniai, kurie man visi iki vieno labai patinka. Logiška, kad ir knygos neperskaityti negalėjau. Iš tikrųjų, tai ją nupirkau tėčiui kaip Kalėdų dovaną. Ir gavosi taip, kad nupirkau tai, ką norėjau gauti pati. Bet tikiuosi, kad ir tėtis ją perskaitys. Ir jam patiks.
Nes man patiko. Jau seniai skaičiau tokią gerą ir man taip patikusią knygą. (Iš tikrųjų, tai blogų aš neskaitau cha cha). Perskaičiau labai greitai ir labai susidomėjusi, nepaisant kad visai nėra „nei paveikslėlių, nei pasikalbėjimų“, kaip sakė Alisa.

Dabar apie ją galvodavo tiktai tada, kai nuodėmingai pats save liesdavo; dar galvodavo kiekvieną rytą prausdamasis prieš veidrodį; ir tik tada, kai valgydavo ar gerdavo ką saldaus; ar pamatęs tamsų medų, kurio spalva priminė jos plaukus; tik kai einant gatve suskambėdavo kokios bažnyčios varpai ar pamatydavo žingsniuojančią vienuolę; tik tada, kai pamatydavo ką nors ryškiai raudono arba kai pamatydavo ką nors vos vos besišypsant pačiais lūpų kampučiais, arba – išvydęs ką nors vilkint ilgais baltais marškiniais, apsitaisius šviesiai pilkai arba turint vaiskiai rudas akis, arba šiaip, kai nebesusikaupdavo skaitydamas, kai atsipalaiduodavo, užsimiršdavo, nebūdavo niekuo užsiėmęs ir atleisdavo minčių vadžias; na, ir dar gulėdamas lovoje prieš miegą, tą sunkią valandą, kai pavargęs protas nenori paleisti iš griaužtų praėjusios dienos; ir dar kartais, jei kankindavo nemiga arba ką ryškiai sapnuodavo ir pabudęs atsimindavo ją sapnavęs; bet visą kitą laiką Jonas Kirdėjus apie Uršulę beveik jau visiškai nebegalvojo ir laikė tai geru pasiekimu.

Rodyk draugams