BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kurt Vonnegut TELAIMINA JUS DIEVAS, PONE ROUZVOTERI, ARBA PERLAI KIAULĖMS

Specialiai neskaitytų Voneguto knygų neieškau, bet, kai nueinu į biblioteką, bent vieną tokią randu. Nors, jaučiu, jau persisotinau juo. Ateiviai, karas, pasaulio pabaiga, pinigai, Trautas - tai kartojasi. Laikas padaryti pertrauką.

Rodyk draugams

Kurt Vonnegut SVEIKI ATVYKĘ Į BEŽDŽIONYNĄ

Voneguto apsakymų rinkinys. Kadangi tai rinkinys raštų, rašytų įvairiems žurnalams, rašytojas kai kuriuose nusileidžia ant Žemės. Bet daugelyje lieka ištikimas sau - keliasi į ateitį, fantazuoja, kas būtų jeigu būtų, bando spręsti žmonių pertekliaus ar senėjimo problemas.

Patiko.

Rodyk draugams

Kurt Vonnegut SKERDYKLA NR.5

Bilis girdėjo, kaip įėjo ir atsigulė Eliotas Rouzvoteris. Jo lovos spyruoklės ilgai aptarinėjo tą faktą.

Rašytojas įžangoje pasakoja, kiek metų jam reikėjo, kad parašytų šią knygą. Rašydamas panaudojo savo patirtį, kurią įgijo antrojo pasaulinio karo metais Europoje. Ir su patirtimi, prisiminimais, netektimis, po tiek metų tik ne itin didelė knygelė. (Taip jis pats sako). Apie kai kuriuos dalykus rašyti sunku. Ypač, kai tai ne fantazija, o tikra patirtis. O pačiai nepatyrus suprasti sunku. Ir duok Dieve, niekada nepatirti.

Vedėjas paprašė pasisakyti, koks, jų nuomone, romano vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje, ir vienas kritikas pasakė:

- Suteikti spalvinių akcentų kambariams baltutėlėmis sienomis.

Kitas atsakė taip:

- Meniškai aprašinėti dulkinimąsi.

Rodyk draugams

Kurt Vonnegut ČEMPIONŲ PUSRYČIAI

Knygą pasiėmiau iš bibliotekos. Jau ten ji atrodė įtartina - sudvejojau, kodėl mane atstumia, kai parašyta mano naujojo mėgstamo rašytojo? Dabar toks laikotarpis, kai noriu perskaityti kuo daugiau Voneguto kūrinių, kito pasirinkimo nebuvo, tai vis tik paėmiau.

Gal kalta spaustuvė, knygos įrišimui naudojusi keistai kvepiančius klijus? O gal kuris iš tų daugelio skaitytojų, susijusių būtent su šiuo egzemplioriumi? Ar dar kas nors?… Bet knygos kvapas man nepatiko. Po pirmųjų puslapių pamaniau - gal priprasiu. Juk kvapo molekulės uoslės receptorius paprastai dirgina tik kelias minutes. Kur gi - nepripratau, o jaučiau priešiškumą knygai. Buvo svarbiau ne tai, kokia ji yra iš tikrųjų, o koks jos kvapas. (Kartais taip būna ir su žmonėmis, ar ne?)

Knygą baigiau skaityti. Ir jei jai būtų buvę lemta dirginti tik protinius mano dirgiklius, o ne ir fizinius, būtų patikusi. Dabar baigiu pamiršti, apie ką ji buvo, bet kvapo nepamiršiu dar ilgai.

Rodyk draugams

Kurt Vonnegut ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

Esė rinkinys. Tik gal ne visai mano skonio - labiau skirtas vietinei rinkai - JAV. Bet verčiančių mąstyti minčių buvo.

Vienam gale - ugnelė, kitam - kvailelis. (Cigaretė).

Esame čia, žemėje, tam, kad binbinėtume. Netikėkite, jei kas tvirtins jums ką kitką.

Bilas Geitsas sako: “Palaukit - dar pamatysit, kuo gali tapti jūsų kompiuteris.” Bet kažkuo tapti turite jūs, o ne tas prakeiktas kvailas kompiuteris.

Kinai buvo tokie buki, kad paraką naudojo vien fejerverkams.

Rodyk draugams

Kurt Vonnegut GALAPAGAI

Dar viena vonegutiška knyga. Baigiant buvau pradėjusi jaudintis - ar spės rašytojas atsakyti į visus mane dominančius klausimus? Nežinau, ar spėjo, bet baigus skaityti klausimų nebeliko.

Ieškant atsakymo, kodėl žmonės yra tokie, o kitokie, kaltę bandoma suversti jų gebėjimui jausti, sąžinei, sielai ar, šiuoju atveju, didelėms smegenims. Bet išvada viena - koks neįdomus, kvailas, ribotas lieka žmogus atėmus bent vieną iš jo savasties dalių.

Gal tai ir norėjo pasakyti rašytojas?

Kapitono galva, žmonijai žūti nuo meteoritų būtų nepalyginamai garbingiau, poetiškiau ir netgi gražiau nei susinaikinti Trečiajame pasauliniame kare.

Rodyk draugams

Kurt Vonnegut TITANO SIRENOS

Atrodo, radau naują mėgstamą rašytoją.

Atsimenu, gal septintoje klasėje buvo duota kūrybinė užduotis - parašyti knygą. Reikėjo sukurti tekstą, nupiešti iliustracijas ir įrišti. Rašiau fantastinį romaną ir netgi gavau gerą pažymį, bet manyti, kad manyje yra knygų, kurios gali būti parašomos, vis dėlto yra labai drąsu.

Nors vėliau išgirdau mintį, kad parašyti knygą yra vienas iš darbų, kurie yra privalomi bei teikiantys prasmę - panašiai, kaip pasodinti medį, pastatyti namą ar užauginti vaiką. Tiesiog kiekvieno žmogaus esybėje slypi knyga, ir jis gali ją išleisti.

Gal ir pritariu šiai minčiai. Smagu manyti, kad manyje yra kažkas vertinga (juk sutinkate, kad knyga yra vertybė, ar ne?). Tik gali būti, kad niekada nesuteiksiu šiai vertybei materialaus pavidalo. Arba gal kada nors? …

Jis blogai sutardavo su kitais vaikais ir turėjo tokią prastą reputaciją, kad juo žavėjosi tik kelios labai gražios ir labai kvailos mergaitės.

Rodyk draugams

Kurt Vonnegut KATĖS LOPŠYS

Kodėl gi visos mano skaitomos knygos negali būti tokios, kaip šioji? Gerai parašyta, skaitosi lengvai ir greitai, plečia akiratį, nereali ir fantastinė (skaityti apie tai, ką ir taip patiri kiekvieną dieną visai neįdomu), tinkamo puslapių skaičiaus (bet perskaičius būna truputį gaila - kodėl jau baigėsi?), įtraukiančio siužeto, su įdomiais herojais… ir su turiniu! (Man dažnai tokio dalyko knygos pabaigoje trūksta).

Ar jau išvardinau visus geros knygos požymius?

- Sere, kaip miršta žmogus, iš kurio atimta literatūros teikiama paguoda?

- Viena iš dviejų, - atsakė šis. - Jam supūva širdis arba atrofuojasi nervų sistema.

Rodyk draugams