BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Algimantas Čekuolis IŠ KO ŠAIPOSI PASAULIS

Kai skaitau Čekuolio knygą, pastaroji atrodo geresnė už prieš tai buvusias. Gal todėl, kad tuo metu yra aktualiausia? Kaip ten bebūtų, paskui kurį laiką jaučiuosi labai protinga ir turinti nuomonę beveik apie viską. Geros tos knygos, po kurių atrodo, kad tavo gyvenimo rodyklės rodo į viršų.

Rodyk draugams

Juozas Baltušis SU KUO VALGYTA DRUSKA I Saulėta vaikystė II Žėrinti jaunystė

Antrasis tomas mano tėvų namuose atsirado labai seniai - gal dar prieš mano gimimą. Ir tik nelabai seniai abu mano tėvai vienu metu ėmėsi jį skaityti. Ir ne tik - dar diskutuoti, kalbėtis, ieškoti pirmojo tomo - seniai mačiau, kad kas būtų juos taip užkabinęs. Aš gavau užduotį surasti pirmąją knygą - bet bloga duktė - to nepadariau. Galiausiai tėtis rado turguje. Jo pagyroms, kaip kovojo dėl vienos knygos (nes prekeivis norėjo parduoti iš karto abi) nebuvo galo.

Na, gal truputį kai kurias detales pakeičiau…

O paskui skaičiau aš. Ir patiko. Nes gerai parašyta, lengva skaityti, įdomu. Man visada patiko biografijos, bet tik iki tada, kur prasideda suaugėliškas gyvenimas. Todėl šios knygos turi privalumą - užsibaigia kaip tik vietoje ir laiku. Nedaug politikos - irgi gerai.

Mano močiutė kažkada sakydavo - kokie geri buvo smetoniniai laikai. Bet nereikia painioti santvarkos su savo jaunyste. Nes iš kitų jos pasakojimų aišku - nebuvo tai jau tokie stebuklingi laikai. Tik daug kas atrodo kitaip, kai esi jaunas. Baltušis rašo daugmaž objektyviai - ir tai irgi man patiko.

Rodyk draugams

Andrius Tapinas VILKO VALANDA

- Manai, man rūpi tik pinigai? Labai klysti. Man rūpi ir šitas miestas. Be tokių kaip jūs ir be tokių kaip aš jis neišgyventų. O mes neišgyventume be miesto.

Be galo ilgai delsiau po to kai perskaičiau.

Kelios dienos iki Kalėdų. Šį kartą maniau, kad Kalėdų Senelis manęs neaplankys. Pati jo visai nelaukiau. Ir dar labiau nenorėjau būti kažkam Snieguole. Bet kadangi žinojau, kad Kalėdų Senelis neabejotinai pasirodys, turėjau kažką daryti. Knyga visada yra gera dovana, ar ne? Bet kad tuo įsitikinčiau, reikėjo pirma pačiai perskaityti. O kadangi padariau tai per tikrai trumpą laiką, knyga turi bet vieną privalumą - lengvai skaitoma.

Turi ir daugiau privalumų, bet čia aš sustoju ir imu mąstyti. Jau beveik du mėnesius, cha cha. Gerai, galiu užmiršti, kad autorius lietuvis, bet romanas apie Vilnių. Ir visai nesvarbu, kad apie tokį, kokio niekada nebuvo. Visi tie tautiniai dalykai trukdo vertinti. Bet ar būtinai turiu tai padaryti? Juk man patiko.

Rodyk draugams

Laura Sintija Černiauskaitė LIUČĖ ČIUOŽIA

Pastaruoju metu perskaičiau daug lietuvių autorių knygų. Man tai tikrai yra per daug. Jau minėjau, kad skaityti apie tai, su kuo susiduri kiekvieną dieną, yra visai neįdomu. O lietuvių rašytojų knygose po mažiau ar daugiau puslapių vis tiek aptinki tai, kas žinoma, sutinkama ir netgi įgrisę.

Šioje knygoje apysaka, apsakymas ir trys pjesės. Perskaičiau viską, bet po visko gerai nepasijutau.

Kvailystė, kad knygos skaitomos tik iki trisdešimties! Tai pareiškęs akiplėša, ko gera, buvo visiškas impotentas. Įdomu, ar su moterimis jam klojosi taip pat vidutiniškai ir tik iki trisdešimties?

Rodyk draugams

Justinas Žilinskas KGB VAIKAI

Varnos vėl reiškia nepasitenkinimą visais varnų kalbos keiksmažodžiais.

Tai tikrai tik atsitiktinumas, bet man buvo suorganizuota tiesiog ideali reklaminė kampanija. Tikrai tikrai, jei knygyne bučiau su knyga susidūrusi akis į akį  - būčiau nusisukusi. Nei rašytojo vardas man ką nors sakė, nei pavadinimas patrauklus, ir dizainas netraukiantis (nors skaitant man jis pradėjo patikti - patogus laikyti ir atspindintis laikmetį).

Bet pirmiausia viename tinklaraštyje perskaitau apie greit pasirodysiančią knygą. Kai kas nepatingėjo perskaityti ištrauką, ji patiko, laukia su nekantrumu. Paskui po kiek laiko kai kas buvo knygos pristatyme, buvo įdomu, nusipirko ir dabar skaitys. Galiausiai Salomėja jau perskaitė, ir jai patiko.

Galiu prisiekti, jeigu apie orą paklausčiau aš, tą pačią akimirką būčiau pasiųstas pasivaikščioti ant savo giminės pratęsimo įnagio.

Pradžia tikrai ne kokia. Bet kuo toliau, tuo geriau. Patiko, bet kam buvo reikalingos iliustracijos?

Nesakau ko nežinau, kas man neaišku, dėl ko abejoju ir kas yra mano reikalai!

Rodyk draugams

Laura Sintija Černiauskaitė ARTUMO JAUSMAS

Verkianti moteris tūno savo viduje ir nesušlampa. Sušlampa aplinkiniai.

Tęsiu pažintį su lietuvių rašytojais. Bet kodėl, kodėl visi lietuviai rašytojai, net geri ar neblogi turi kažkokį keistą melancholijos prieskonį savo kūriniuose, dėl kurio man ne itin norisi skaityti jų kūrybą? Lauros Sintijos raštus norėjau paskaityti jau seniai, bet tik dabar atėjo tam laikas. Knyga - tai apysakų, novelių ir pjesių rinkinys. Ir labiausiai patiko pirmoji - “Vidurdienį, Lidijos laiku”. Aš net pasigailėjau, kad skaitymo laikas atėjo tik dabar. Bet paskui… Rašytoja aišku rašyti moka. Bet man patiko ne itin. Nors tikriausiai dar kada nors bandysiu ką nors skaityti.

Skausmas yra brangi gėlė, jis ateina kaip kvietimas keistis. Mes turime būti dėkingi jam už žinią, kurią jis atneša, bet ne kiekvienas nori ją suprasti.

Rodyk draugams

Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM II

giliai apmąstytas tikėjimas, tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgaivos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui - mieliausias.

Kadangi jau praėjo šiek tiek laiko, kai baigiau skaityti šią knygą, mano įspūdžiai šiek tiek nubluko, ir beliko tik vienas bendras jausmas. Antroji Silva rerum tokia pat gera, įdomi, artima kaip ir pirmoji. Subalansuota lietuviams, ir vis dėlto be to nemalonaus lietuviško prieskonio, būdingo lietuviams rašytojams. Gera knyga.

Tik perskaičius knygą, aš, kaip tikra lietuvė, būčiau pažėrusi visą kuokštą priekaištų, kas jokiu būdu nemenkina knygos, bet mano nuomone galėjo būti geriau arba kitaip. Dabar gi, liko tik pozityvus įspūdis.

o jos vyras net ir nesistengdamas tarsi svaiginantį miros dvelksmą skleidė tą savo pražūtingą, neatremiamą žavesį, nors ir nebuvo įprastinis gražuolis, bet, kita vertus, gal ta jo didžiulė nosis išdavė, kokį turtą nešiojasi savo ringravuose, o vylinga kibirkštis akyse - kad geriau nei gerai išmano, kaip su tuo turtu elgtis

Laukiu trečiosios Kristinos knygos. Tikiuosi, kad tai bus nebe trečioji Silva rerum, o kas nors kita. Ne todėl, kad atsibodo, o todėl, kad smalsu - ką dar ji gali parašyti?

Rodyk draugams

Giedra Radvilavičiūtė ŠIĄNAKT AŠ MIEGOSIU PRIE SIENOS

Klausykit, o kodėl lietuviai taip nemėgsta savų kūrėjų? Lietuvoje posakis, kad savoje šalyje pranašu nebūsi, kaip niekur kitur yra teisingas. Galit ginčytis, bet šį kart matuoju savo matu ir sutinku. Nemėgstu nei knygų, nei filmų, nei muzikos - nieko. Sutinku, kartais sužiba perlai - pritariu, bet vis tiek nemėgstu. Kad ir ši knyga - ėmiausi jos išgirdusi daugybę teigiamų rekomendacijų - kitaip būčiau praėjusi pro šalį net neatsivertusi, bet pradėjusi skaityti rudenį baigiau tik pavasarį.

O juk gera knyga.

Bet persmelkta melancholijos, ilgesio, savęs menkinimo, nuovargio ir gyvenimo prasmės paieškų. Nė truputėlio meilės. Aš tai matau ar su tuo susiduriu ir taip kiekvieną dieną. Tai kam man dar apie tai skaityti? Nes juk reikia pripažinti - knygų skaitymas - tai bėgimas. Iš vienos tikrovės į kitą. Ir jei tikrovė nepasikeičia - tai kokia prasmė, kokia prasmė?

Rodyk draugams

Edmundas Malūkas KARALIENĖ BARBORA

Istorinis romanas skirtas ne nugramdyti kaulus, o ant istorinio skeleto aplipdyti raumenis, suvarstyti nervus, pasruvinti kraują ir įkvėpti praeities gyvybę.

O koks teisus rašytojas! Na, žinojau, žinojau, kad kažkada gyveno tokia Barbora Radvilaitė. Ir toks Žygimantas Augustas. Lyg tai ir kokia meilės istorija buvus… Bet taip jau kartais išeina, kad apie savus žinome mažiau, negu kad apie svetimus.

Neseniai perskaičiau straipsnį apie Barborą Radvilaitę. Ir tai paskatino paieškoti kažko daugiau. Ir turiu pripažinti, kad ši knyga mano varganą istorinį išmanymo skeletą gerokai aplipdė raumenimis, suvarstė nervus ir pasruvino kraują.

Didžiausios pagarbos pasirodė vertas Žygimantas Augustas, sugebėjęs taip nepaprastai mylėti vienintelę moterį. Sugebėjęs taip aršiai ir tvirtai kovoti už savo meilę. Būtent jo kova kėlė didžiausią pasigėrėjimą ir pagarbą. Bet ir moteris buvo nepaprasta…

Kristina Sabaliauskaitė sakė, kad rašydama “Silva rerum” sąmoningai vengė tiesioginės kalbos, kadangi nebūtų sugebėjusi jos atkurti. Malūkas pasirinko kitą kelią. Nežinau, kiek tiksli jo kalba, bet romano rašymo stilius nuostabus. Man labai patiko.

Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko.

Rodyk draugams