BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Torgrim Eggen DIZAINERIS

Labai keista istorija. Karjeros, meilės, žmogaus… Rašytojas teigia, kad knygą rašė remdamasis kinų “Permainų knyga”. Metė burtus ir pagal iškritusią heksagramą rašydavo kitą skyrių.

Pradėjo nuo tos, kuri reiškia “Tobula tvarka ir harmonija”. Bet pasiekus visišką pusiausvyrą, nebėra kito kelio, tik žemyn.

Jaunas vyras turi tobulą gyvenimą - sėkmingą karjerą, mylimą moterį ir ką tik atsikraustė į svajonių namus. Ir čia prasideda griuvimas - atsitiktinai sutikta kaimynė. Prasideda tikriausiai viena iš keisčiausių man žinomų meilės istorijų. (Nors gal visos jos yra šiek tiek keistos?…) Vertinant visiškai objektyviai - ji tikrai galiausiai gavo tai, ko nusipelnė. Kaip sakoma - pati kalta. Tik kad būdama visiška priešingybė tvarkai ir tobulumui, kuriems atstovauja pagrindinis herojus, palieka chaosą, kuris, atrodo, pražudys visus.

Ašara ant pagalvės, kaip pirmas lašas pavasarinio lietaus, kurio galime tikėtis bet kurią dieną. Arba kaip kiniškas kankinimas vandeniu.

Rodyk draugams

Torgrim Eggen HERMANAS

“Recenziją Granma puslapiuose neabejotinai perskaitė visi!” - pasakė man Rafaelis, bet tai buvo pokštas: visos tos savaitės partijos laikraštis buvo išpirktas todėl, kad staiga parduotuvėse pritrūko tualetinio popieriaus.

Paėmiau atsitiktinai bibliotekoje. Bet kartais atsitiktinumai mums tinka geriausiai. Jau pati pradžia suteikė peno apmąstymams - knyga pradedama detaliu meilės scenos aprašymu. Ir vėliau jų netrūksta. Prieš penkiolika metų manyčiau, kad skaitau kone pornografinę literatūrą. Dabar gi atrodo, kad tai tik rašytojo išraiškos priemonė… Ir šiuo atveju tikrai reikalinga.

Knyga apie aštunto-devinto dešimtmečio Fidelio Kastro Kubą. Pradžia - tai meilės trikampis - tarp jauno poeto ir dvynių seserų. Vėliau viskas tampa sudėtingiau - kova už išraiškos laisvę ir žiauri bausmė už tai.

Kuboje, vienintelėje pasaulio šalyje, pagal įstatymą sutuoktinis privalėjo padėti sutuoktinei atlikti namų ruošos darbus, aišku, tuo atveju, jei abu dirbo arba mokėsi.

Labai patiko. Bei dar kartą patvirtino, kaip vis dėlto gerai mes gyvename.

Rodyk draugams

Salman Rushdie DVEJI METAI, AŠTUONI MĖNESIAI, DVIDEŠIMT AŠTUONIOS NAKTYS

Vakarykštės dienos nebėra. O rytojus niekada neateina; belieka šiandiena.

Visai atsitiktinai užtikau knygyne ir žinoma tuojau pat nusipirkau. Su šiek tiek nusivylimo - kodėl knyga tokia plona?… Bet skaitant supratau - nėra ko priekaištauti genijams - jie tikrai geriau negu aš žino, kokio storumo knyga turi būti. Romanas nedidelis, bet labai koncentruotas. Apimantis tiek praeitį, tiek ateitį. Bet galiausiai visa tai kalba apie dabartį.

Sunku papasakoti apie ką knyga. Bet verta skaityti. Gal net šiek tiek privaloma. Kad suprastum, kas vyksta ar gali įvykti. Pilna minčių, kurios vertos paskui cituoti. (Bet tikrai negaliu perrašyti knygos!)

Pasakyti, kad patiko - tai pasakyti per mažai. Privertė galvoti ir suprasti. Tikėtis, kad vis dėlto ateitis bus kitokia.

Meilė yra pavasaris po žiemos. Ji ateina užgydyti gyvenimo žaizdų, padarytų nemeilės šalčio.

…kraštutinis smurtas, vadinamas visa aprėpiančiu ir dažnai netiksliu terminu “terorizmas”, itin traukia vyrus, kurie arba yra skaistūs, arba negali susirasti partnerių seksui. Frustracija, keičianti mąstymą, ir ją lydinti žala vyriškai savimeilei prasiveržia įniršiu ir prievarta. Vieniši nusivylę jauni vyrai, susiradę mylinčias ar bent geidžiančias ar bent mažų mažiausiai noringas sekso partneres, liaujasi domėtis savižudžių diržais, bombomis, rojaus skaistuolėmis ir renkasi gyvenimą.

…pasakoti istoriją apie praeitį - tai pasakoti istoriją apie dabartį.

…labai greitai uždraudė <…> moterų veidus, moterų kūnus, moterų išsilavinimą, moterų sportą, moterų teises. Mielai būtų uždraudę ir pačias moteris, bet net jie suprato, kad tai vargu ar įmanoma, todėl pasitenkino, kuo labiau apsunkinę moterims gyvenimą.

Rodyk draugams

Hallgrimur Helgason 1000° MOTERIS

Prakaituotoji Guna kartą jos paklausė, kodėl ji turi tik du vaikus. “Man buvo šalta tik dukart gyvenime”, - atsakė ji.

Ne veltui ant viršelio užrašyta - vieno nepakartojamo gyvenimo istorija. Nes tai tikra tiesa. Tai fiktyvi vienos moters biografija, ir skaitant nesunku tuo patikėti. Labai jau neįtikėtina šioji istorija. Nors ir sakoma, kad joks kūrinys negali būti įspūdingesnis, negu kad yra gyvenimas, bet čia man atrodo, kad suplakti mažiausiai keli gyvenimai. Kai jau atrodo, kad pasiekta kulminacija, rašytojas įmaišo naują ingredientą. Visko gaunasi tiek daug, jog toje storoje knygoje galima lengvai pasimesti.

Nors knyga skaitosi lengvai, skaičiau lėtai, po truputį. Reikėjo laiko suvirškinti visas tas neįtikėtinas kulminacijas. Ir vis tiek pabaigoje, kai maniau, jog niekas nebegali manęs apstulbinti, ir svarsčiau, ar sugebės rašytojas tinkamai išsisukti, buvau pritrenkta. Taip, kad prireikė kelių dienų atsigauti, kol vėl ir vėl viską permąsčiau.

Galimas dalykas, kad aš tik kartą išgyvenau tikrą meilę, tūkstančio laipsnių meilę. Žinoma, ji truko vos vieną naktį. Bet to užteko. Vėliau mane ištiko kitos rūšies meilė, trukusi daug ilgiau. Tai buvo gyvenimo meilė, kuri, deja, nepergyveno mirties.

Rodyk draugams

Stefan Zweig DVIDEŠIMT KETURIOS VALANDOS IŠ MOTERS GYVENIMO

Laikas greitai bėga. Šią knygą skaičiau dar rugpjūčio pabaigoje. O jau ruduo baigiasi…

Ir iš tikrųjų - pastaruoju metu jaučiu, kad laikas yra mano priešas. Pasidaro liūdna, kai išgirstu seniai girdėtą, man patikusią dainą, gaunu žinią apie žmogų iš praeities, tiesiog prisimenu laiką, kai man buvo gera. Ir tada padarau išvadą, kad per tą laiką nieko nenutiko. Aš neįsimylėjau, nepatyriau kažko jaudinančio, neįgijau patirties. Kartais liūdna dar labiau, kai supranti, kad ne tik kad dabar to neturi, bet gal ir neturėjai…

Esu kryžkelėje. Taip kartais norisi, kad šalia būtų kas nors, kas parodytų kelią. Bet tiesa tokia - sprendimą, kaip ir visada, reikės rasti pačiai…

Rodyk draugams

Laurent Gounelle DIEVAS VISADA KELIAUJA INCOGNITO

- Bet… man tai atrodo… akivaizdu… Baikit, būkime realistai: vis dėlto kiekvieno žmogaus galimybės turi ribas…

- Vienintelės ribos - tos, kurias patys sau nusibrėžiame.

Nevykėlis nusprendžia nusižudyti, bet jam sutrukdo paslaptingas ponas, kuris už tai pareikalauja vykdyti jo nurodymus. Taip prasideda knyga. Paslaptingojo pono nurodymai pilni pamokymų, iš kurių galėtų pasimokyti ir skaitytoja. Tik jau tokia visų savipagalbos knygų bėda - sugebi pasinaudoti tik tais patarimais, kuriais ir taip sąmoningai ar ne vadovaujiesi.

Patiko tai, kad tai vis dėlto daugiau romanas, o ne mokomoji knyga. Bet pabaiga labai sentimentali. Ir neatskleistas pasiektas rezultatas - per tris šimtus puslapių kūrėme herojų, o kas iš to išėjo?…

Rodyk draugams

Richard Bach TILTAS PER AMŽINYBĘ

Iš knygų galima sužinoti viską. Perskaitai, gerai išstudijuoji, truputį pasipraktikuoji - ir jau gali nedrebančia ranka svaidyti peilius, remontuoti motorus ar lyg savo gimtąja kalba čiauškėti esperantiškai.

Tai būtų nuostabi knyga, jei rašytojas tikrus vardus būtų pakeitęs išgalvotais. Dabar viskas aišku - romanas rašytas remiantis savo gyvenimo istorija. Skaitytoja smalsi, o internetas beveik visada po ranka. Taigi surasti nebuvo sunku, kad tikrovė ne tokia jau nuostabi, kad pagrindinis veikėjas, kuris jau knygoje yra nemažas šiknius, tikrovėje buvo dar didesnis, ir pabaiga - na… tiesa jau už knygos ribų, ji, deja, buvo

Antras priekaištas - knygoje prieš pabaigą yra žodžiai - čia būtų galima dėti tašką. Ar kažkaip panašiai. Tai toje vietoje tašką iš tiktųjų ir reikėjo padėti. Nes tolesnė pabaiga man visai nepatiko.

Ir viskas. Daugiau priekaištų neturiu.

Savižudybė, kaip ir žmogžudystė, nieko nesukuria! Jei jau atsiduri tokioje beviltiškoje padėtyje, kad ryžtumeisi nusižudyti, turėtum ryžtis verčiau kad ir drastiškai, bet kūrybiškai spręsti savo problemas: slapta pabėgti vidury nakties, sėsti į laivą, plaukti į Naująją Zelandiją ir pradėti viską iš naujo; imtis, ko visuomet norėjai, bet nedrįsai daryti.

Rodyk draugams

Valerie Tasso NIMFOMANĖS UŽRAŠAI

Mirtis baisi ne tiems, kurie miršta, o tiems, kurie lieka šiapus.

Man labai sunku tinkamai parašyti atsiliepimą apie šią knygą. Kai ėmiausi skaityti, maniau - tai bus lengvas erotinis romanas. Toks jis ir yra. Bet ne tik. Ir va tą ne tik man sunku nusakyti.

Kas skyrius - tai sekso scenos su vis kitu vyriškiu aprašymas. Ir beje “50 atspalvių” tai daroma daug geriau. Tai dar kartą kyla klausimas - ką čia galima atsijoti?

Man tikriausiai po visko liko supratimas - gyventi galima ir taip. Ir žinoma, nors toks gyvenimas nėra kažkuo pranašesnis už mano, bet kartu ir negali būti smerkiamas. Tai kaip dar vienas moteriškumo aspektas. Ribinis, tiesa, bet kas mes, kas aš, kad teisčiau ar smerkčiau?…

Praplėtė akiratį. Ir tikrai buvo įdomu.

Rodyk draugams

Victor Hugo ŽMOGUS, KURIS JUOKIASI

Laimė, žmoguje yra kažkas gyvuliška: tai jį grąžina tikrovėn.

Nykštukas turi puikią galimybę būti didesniu už patį milžiną - tereikia užsikeberioti jam ant pečių. Keista, kad milžinas tai leidžia, bet kvaila, kad jis gėrisi nykštuko didybe.

Aš jau buvau pamiršusi, koks malonumas skaityti Hugo. Tikrai nežinau kito tokio rašytojo, kuris audrą gali aprašinėti daugiau, kaip per penkiasdešimt puslapių, ir tai būtų taip įdomu. Tiesa, kartais atrodo, kad tam kartui visko užteks, bet iš tikrųjų tai tereiškia, kad skaityti tam kartui užteks. O kitą kartą paėmus knygą vėl viskas būna nuostabu.

Senuose penkiolikto amžiaus žemėlapiuose, kampe, dideliame bevardžiame, neištirtame žemės plote būdavo parašyti trys žodžiai: Hic sunt leones. Toks neištirtas kampas yra ir žmoguje. Kažkur viduj daužosi ir šėlsta aistros, ir apie tamsiąją mūsų sielos pusę taip pat būtų galima pasakyti: “Čia gyvena liūtai”.

Pats siužetas primena “Paryžiaus katedrą”, tik ten gražuolę mylėjo pabaisa. Čia gi pabaisą myli akla gražuolė. Na, ir bent kiek pažįstant Hugo stilių viskas lyg ir aišku - siužetas paprastas, galimas atpasakoti keliais sakiniais, netgi, jei išmesime visus pasvarstymus ir lyrinius nukrypimus, veiksmo teksto teliks gal kelios dešimtys puslapių. Mažoji dalis knygos.

Tokia jau yra meilė. Minčių sūkurys gali kuriam laikui užvaldyti mus, bet įeina mylima moteris, ir staiga dingsta visa, kas nesusiję su ja, o ji nė nepagalvoja, kad galbūt sunaikino mumyse ištisą pasaulį.

Bet skaitymo malonumas neatsakomas!…

Beje, geriausias būdas tarti angliškus vardus - tai iš viso jų netarti. Pavyzdžiui Southampton tarkite Stpntn.

Šuo - keistas gyvulys! - prakaituoja liežuviu ir šypsosi uodega.

Rodyk draugams

Stendalis PARMOS VIENUOLYNAS

Kunigaikštienės būdas pasižymėjo dviem ypatybėm: jeigu jau ko užsigeisdavo, niekada nekeisdavo savo noro, ir jeigu ką nuspręsdavo, niekada nepersvarstydavo savo sprendimo. Šitokiais atvejais ji dažnai prisimindavo savo pirmojo vyro, mielojo generolo Pjetraneros žodžius: “Koks įžūlus negerbimas paties savęs! - sakydavo jis. - Kodėl turėčiau manyti esąs šiandien protingesnis negu tada, kai nusprendžiau taip daryti?”

Perskaityti kokią Stendalio knygą norėjau seniai, bet vis nesiryžau. Bijojau, kad nusivilsiu, bus neįdomu. O man tikriausiai vienodai nesmagu yra tiek mesti pradėtą skaityti knygą, tiek kankintis ją skaitant.

Šiuo atveju viską į vietas sustatė kita knyga - Amelie Nothomb ”Gyvsidabris”. Ten dvi herojės skaito “Parmos vienuolyną”. Vienai iš jų tai gal geriausia visų laikų knyga, kitos požiūris šiek tiek skeptiškesnis. Man gi susiliejo jie abu - iš pradžių buvo nuobodu (bet ne tiek nuobodu, kad mesčiau), o paskui labai patiko.

Rodyk draugams