BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Victor Hugo ŽMOGUS, KURIS JUOKIASI

Laimė, žmoguje yra kažkas gyvuliška: tai jį grąžina tikrovėn.

Nykštukas turi puikią galimybę būti didesniu už patį milžiną - tereikia užsikeberioti jam ant pečių. Keista, kad milžinas tai leidžia, bet kvaila, kad jis gėrisi nykštuko didybe.

Aš jau buvau pamiršusi, koks malonumas skaityti Hugo. Tikrai nežinau kito tokio rašytojo, kuris audrą gali aprašinėti daugiau, kaip per penkiasdešimt puslapių, ir tai būtų taip įdomu. Tiesa, kartais atrodo, kad tam kartui visko užteks, bet iš tikrųjų tai tereiškia, kad skaityti tam kartui užteks. O kitą kartą paėmus knygą vėl viskas būna nuostabu.

Senuose penkiolikto amžiaus žemėlapiuose, kampe, dideliame bevardžiame, neištirtame žemės plote būdavo parašyti trys žodžiai: Hic sunt leones. Toks neištirtas kampas yra ir žmoguje. Kažkur viduj daužosi ir šėlsta aistros, ir apie tamsiąją mūsų sielos pusę taip pat būtų galima pasakyti: “Čia gyvena liūtai”.

Pats siužetas primena “Paryžiaus katedrą”, tik ten gražuolę mylėjo pabaisa. Čia gi pabaisą myli akla gražuolė. Na, ir bent kiek pažįstant Hugo stilių viskas lyg ir aišku - siužetas paprastas, galimas atpasakoti keliais sakiniais, netgi, jei išmesime visus pasvarstymus ir lyrinius nukrypimus, veiksmo teksto teliks gal kelios dešimtys puslapių. Mažoji dalis knygos.

Tokia jau yra meilė. Minčių sūkurys gali kuriam laikui užvaldyti mus, bet įeina mylima moteris, ir staiga dingsta visa, kas nesusiję su ja, o ji nė nepagalvoja, kad galbūt sunaikino mumyse ištisą pasaulį.

Bet skaitymo malonumas neatsakomas!…

Beje, geriausias būdas tarti angliškus vardus - tai iš viso jų netarti. Pavyzdžiui Southampton tarkite Stpntn.

Šuo - keistas gyvulys! - prakaituoja liežuviu ir šypsosi uodega.

Rodyk draugams

Stendalis PARMOS VIENUOLYNAS

Kunigaikštienės būdas pasižymėjo dviem ypatybėm: jeigu jau ko užsigeisdavo, niekada nekeisdavo savo noro, ir jeigu ką nuspręsdavo, niekada nepersvarstydavo savo sprendimo. Šitokiais atvejais ji dažnai prisimindavo savo pirmojo vyro, mielojo generolo Pjetraneros žodžius: “Koks įžūlus negerbimas paties savęs! - sakydavo jis. - Kodėl turėčiau manyti esąs šiandien protingesnis negu tada, kai nusprendžiau taip daryti?”

Perskaityti kokią Stendalio knygą norėjau seniai, bet vis nesiryžau. Bijojau, kad nusivilsiu, bus neįdomu. O man tikriausiai vienodai nesmagu yra tiek mesti pradėtą skaityti knygą, tiek kankintis ją skaitant.

Šiuo atveju viską į vietas sustatė kita knyga - Amelie Nothomb ”Gyvsidabris”. Ten dvi herojės skaito “Parmos vienuolyną”. Vienai iš jų tai gal geriausia visų laikų knyga, kitos požiūris šiek tiek skeptiškesnis. Man gi susiliejo jie abu - iš pradžių buvo nuobodu (bet ne tiek nuobodu, kad mesčiau), o paskui labai patiko.

Rodyk draugams

Abraham Verghese VIENUOLĖS PASLAPTIS

Aš jaudinuosi. Aš visada mėgau skaityti, ir skaičiau daug, bet pastaruoju metu kažkas nutiko. Aš vis dar skaitau, bet kažkur kirba mintelė - skaitau per mažai. Aš pavydžiu žmonėms, kurie skaito. Keista. Gal tai sutapimas - bet sutinku žmones, kurie skaito daugiau. Tik pradedi kalbėti apie kokią knygą - taip, jie ją skaitė. Visos naujienos - iš kurių aš tik sudarinėju sąrašą, ką noriu turėti ir perskaityti - taip, jau yra žmonių, kurie tai padarė. Kalbame apie klasiką - tai perskaityta po kelis kartus. Man truputį baisu, kad srityje, kurioje, maniau, esu viena iš pirmųjų, užleidžiu pozicijas.

Santūrūs, perdėtai mandagūs, dažnai niūrūs, jie greitai supykdavo, greitai įsižeisdavo. Sąmokslo teorijomis ir siaubingu pesimizmu jie neabejotinai pranoko visą pasaulį. Bet šios paviršutiniškos savybės slėpė nepaprastai protingus, meilius, svetingus ir kilnius žmones.

Kurį laiką buvau apleidusi šį tinklaraštį. Abejojau, ar verta jį tęsti. Bet kai tikrai rimtai pradėjau svarstyti šią galimybę - supratau - man jo trūksta. Neramu, kai perskaityta knyga neatsiduria sąraše. Nuo tada, kai pradėjau žymėtis perskaitytas knygas, dar nesu praleidusi nei vienos perskaitytos. Ir dabar tęsiu ten, kur sustojau.

- Aš nesuprantu, Viešpatie, bet žinau, kad tu supranti, - tarė ji.

Todėl laikotarpis, nuo kada perskaičiau iki dabar ganėtinai ilgas. Aš jau nelabai ryškiai pamenu detales, bet tikrai žinau - knyga man labai patiko. Skaičiau neatsitraukdama - dar ir dar. Net kai abejojau, ar autorius tikrai parinko geriausią sprendimą knygai - ar nepersistengia su savo herojais? Bet kai baigiau skaityti - turiu sutikti - geriausią.

Ir vienintelis dalykas, kuris sukėlė abejonių - tai pavadinimo vertimas. Na, aš nežinau, kaip geriau jį buvo galima išversti, bet dabartinis variantas yra netikslus ir klaidinantis. Knyga daugiasluoksnė, bet ko jau ko, bet vienuolės paslapties joje nėra.

Žmogaus siela gležna ir permaininga, bet kūnas atsigauna greitai.

Rodyk draugams

Fohn Galsworthy FORSAITŲ SAGA Savininkas/Kilpoje/Išnuomojama

Atmintis užkloja poelgių lavonus sudžiuvusių lapų šūsnimis, iš po kurių jie tik vos vos skaudina mūsų jausmus.

Aš nepamenu, kada tai tiksliai buvo, bet atėjusi į darbą kolegė ėmė kalbėti apie Forsaitų sagą. O aš karpiau ausimis, nes nieko iki tol nebuvau girdėjusi. Paskui paaiškėjo, kad nori iš darbo išeiti penkiolika minučių anksčiau, nes nori pažiūrėti ekranizaciją. Tuokart viskas taip ir baigėsi. Tiesa, bibliotekoje pavarčiau tas knygas - bet pamačiusi, kad jos trys, padėjau atgal - o jei nepatiks? Tempti atgal tris neperskaitytas knygas gerokai sunkiau negu vieną!

Bet kas buvo paskui, ne taip sunku nuspėti. Ne taip seniai aš peržiūrėjau tą mini serialą ir man patiko. Negalėjau neperskaityti romano - tai būtų kaip neužbaigtas darbas!

Bet, Džonai, žmonėms neįmanoma padėti, jie beviltiški. Ištrauksi juos iš duobės, žiūrėk, jie jau kitoje besėdį. Pažvelkit, kaip jie grumiasi, pešasi, rezga sąmokslus, nors kasdien krūvom miršta. Kvailiai!

Pirmoji pirmosios knygos pusė skaitėsi sunkiai, nes vis dar darė įtaką ekranizacijos įspūdis. Net buvau pradėjusi vystyti teoriją, kaip negalima kartu žiūrėti filmų ir skaityti knygų. Bet paskui viskas buvo gerai - kad net liko tuštuma perskaičius.

Gyvenimas - su jo meile - darbais - su jo grožiu - skausmu - jo baigtimi! Ir vis dėlto jis puikus, vis dėlto nuostabus;  tol - kol imi gailėtis, kad gimei. Gyvenimas - jis tave nualina, bet neišmoko trokšti mirties - štai kur glūdi didžioji klasta!

Aš nežinau, ar  grįsčiau kam nors rekomenduoti šitą sagą. Vis dėlto, tai didelis kūrinys, labai specifinis ir ne visada lengvai skaitomas. Bet kad tai didis kūrinys - sutinku.

Rodyk draugams

Sophie Kinsella TREČIO DEŠIMTMEČIO PANELĖ

Pastaruoju metu jaučiuosi vieniša. Taip, esu vienišė, bet tarp buvimo vienai ir vienišai yra didelis skirtumas. O dabar pastarasis laikotarpis. Todėl gal ne veltui skaičiau knygą, kurios pagrindinei herojei atsidūrus aklavietėje - bėdos prasideda, kai palieka visi - vaikinas, draugė ir verslo partnerė, tada ji pati palieka šeimą, nes nedrįsta savo nelaimėmis pasidalinti su tėvais… Bet atsiranda išeitis ir vaiduoklis viename asmenyje - teta iš trečiojo dešimtmečio.

Nors tai iš pradžių man pasirodė tik dar viena bėda. Labai nepatiko šis personažas. Stačiai erzino. Pagrindinės herojės vietoje būčiau pasiuntusi toli ir negrįžtamai. Bet kaip ir priklauso tokioms knygoms, ilgainiui visos bėdos išsprendžiamos, aikštingas vaiduoklis tampa geriausia drauge, atrandama gyvenimo meilė, ir jie ilgai ir laimingai gyvena…

Rodyk draugams

Erin Morgenstern NAKTINIS CIRKAS

Knygos viršelis pilnas pagyrų kūriniui. Dar ne vieną teko matyti ir iki galiausiai perskaičiau romaną.

Bet gi man, skaitant, ne pagyros rūpėjo… Aš mąsčiau apie jausmą, kurį rašytojas naudoja kurdamas. Tai mano fantazija, tikrovė tikriausiai visai kitokia, bet… - kai įsivaizduoju rašantį, pvz., Diuma ar Dostojevskį, aš jaučiu įkvėpimą, kurį iškvepiant buvo sukurtas mane sužavėjęs kūrinys. O kai galvoju apie Erin, matau planą. Romanas buvo apgalvotas, sudarytas planas, gal net nubraižytas grafikas - beliko žodžius jungiant į sakinius užpildyti tarpus.

Netgi prisiminiau Jostein Gaarder “Cirko direktoriaus dukterį”. Priminsiu, kad tai kūrinys apie žmogų, pardavinėjantį rašytojams knygų idėjas. O kas ir už kiek pardavė šitą?

Tai tokie mano pasvarstymai apie romano sukūrimą. Bet čia tai jau tikrai tik mano fantazija. O knygos turinys patiko. Pacituosiu: “Įspūdingi reginiai ir neįveikiama meilė…

Rodyk draugams

Santa Montefiore SODININKAS IR PRANCŪZIJOS

Užeinu į knygyną. Dar neapėjus nė pusės rato apeiti pripuola paslaugi pardavėja - ko ieškote, kuo galiu padėti? - Nieko neieškau, aš noriu apsidairyti. Pusei minutės mane palieka ramybėj, paskui vėl prieina, paima iš lentynos knygą - šita labai gera. - Taip, gera, bet ne man. - O šita irgi gera, skaitėm mes visos, labai jautri, įspūdinga, tikrai įsimintina.

O taip, aš ieškau dovanos, ir pasiūlyta knyga gal ir tiktų šiam atvejui. Bet aš dar nenoriu išeiti. Nenoriu eiti prie kasos, atiduoti savo pinigus, aš dar noriu pabūti. Bet esu kankinama - aš paimsiu jūsų išsirinktas knygas, kad jums nereikėtų nešiotis, dabar šioms knygoms akcija, ar domina tokio tipo knygos?

Aš suprantu - dabar tokie laikai, kad nusipirkti kažką be nuolaidos yra ne lygis, kad gal tą akimirką ir netiesiogine prasme, bet apskritai už kiekvienos pardavėjos stovi vadybininkas, skatinantis parduoti kuo daugiau, kad laikas kainuoja. Bet daugiau tame knygyne nebebuvau.

O čia viena iš tada pasiūlytų knygų. Tokia lengva, kad net kvaila. Manęs nesujaudino. Bet patiko rašytojos vardas. Net pasidomėjau - ar tai slapyvardis? O pasirodo - tai povedybinė pavardė.

Rodyk draugams

E. L. James PENKIASDEŠIMT PILKŲ ATSPALVIŲ

Kai paskaitai komentarus, atrodo, kad tai daugiausiai skaityta pati prasčiausia knyga. Dar labiau keista, kai piktinamasi jos nepadorumu, nors niekas neslepia, kad tai erotinis romanas.

Reklama ir man padarė įtaką. Kai tik pradėjo skelbti romano pasirodymą Lietuvoje, nusprendžiau, kad neskaitysiu. Nes nenoriu. Bet nuolat pasiekiančios žinutės, pikti komentarai, svarstymai, kas vaidins knygos ekranizacijoje - tai negalėjo nedaryti įtakos ir žadino smalsumą.

Taigi perskaičiau.

Ir tikrai nedrįsčiau sakyti, kad tai labai prasta knyga. Gal klasikine ir netaps - bet tiek smerktinų nuomonių irgi nenusipelnė. Man buvo smagu ir įdomu skaityti, nors pabaigoje sekso scenas ir norėjosi praleisti. Daug įdomiau buvo tai, kas vyko tarp jų. Patiko, kaip pagrindinė herojė, norėdama apibūdinti savo nuotaiką, vartoja išsireiškimą - mano vidinė dievaitė. Ji šoka ir ploja rankomis, ji slepiasi už sofos, ji žiūri suraukusi antakius. Tik kai tai pabandžiau pritaikyti sau - nieko neišėjo. Bet juk ne viskas, kas tinka Anastazijai Stil, turi tikti skaitytojai.

Kitų dalių neskaitysiu. Bent jau taip manau šią akimirką.

Rodyk draugams

Suzanne Collins BADO ŽAIDYNĖS / PAVOJINGA MEILĖ / LIEPSNOJANTIS ĮTŪŽIS

Jau ne kartą sakiau ir pasakysiu dar kartą - man nepatinka knygų serijos, tęsiniai, trilogijos ir pan. Tikriausiai ne veltui net pačios storiausios knygos turi tokį ir ne kitokį puslapių skaičių. Gi paskui, net jei tęsiniai ir puikiai parašyti, nusibosta ta pati istorija, tie patys herojai, darosi neįdomu, nors turėtų būti įdomu!

Todėl aš vengiu kūrinių, kurie netelpa į vieną knygą. Nors kartais pasitaiko išimčių. Šį kartą pamačiau filmą, man patiko, todėl perskaičiau ir knygas.

Pirmoji knyga aišku pati geriausia. Įtraukianti, lengvai skaitoma, įdomi, ir herojai patrauklūs. Antroji pradėjo nusibosti. O trečiąją skaityti jau buvo sunku. Ne tik kad jau skaičiau iš inercijos, bet ir pats siužetas ėmė pykinti. Tai paaugliams skirta literatūra, tai ar tikrai reikėjo išžudyti tiek veikėjų? Tiek griauti ir naikinti? Trečioji knyga pasruvusi krauju, nusėta žmogžudystėmis, netektimis ir man artėjant prie pabaigos nuo viso to darėsi bloga.

Bet norėjau baigti skaityti, nes kiti skaitę žadėjo netikėtą pabaigą. Tai pabaiga visai tikėta, tik ne iki galo atskleista. Galėjo apie tai parašyti daugiau.

Bet nepaisant nusivilimų man patiko. Žmonės nesikeičia ir nepasimoko. Kas benutiktų, jie gyvena, myli, pramogauja, kariauja, žudo ir naikina taip pat.

Rodyk draugams

Gabriele D’Annunzio NEKALTASIS

Rašytojo vardą žinojau jau labai seniai. Vien todėl, kad kartas nuo karto užtikdavau paminėtą kitose knygose. Man jis skambėjo romantiškai ir moteriškai.

O ne taip seniai knygyne užtikau knygą. Jos aprašymas man nieko nesakė, bet įtakota atmintyje įsirėžusio vardo ją įsigijau.

Perskaičiau vienu įkvėpimu ir išvėpimu. Tai labai vientisa, aistringa, nuoširdi, atvira - viena iš geriausių - knyga. Tai vyro išpažintis. Ir justi, kad pasakoja tikras vyras, o ne koks mėmė. Man, kaip moteriai, jau buvo vien dėl to labai įdomu, nes kažin ar būtų įmanoma priversti taip atsiverti kad ir labai artimą tikrą gyvą vyrą.

Citatų nėra, nes negaliu juk perrašyti viso kūrinio. Pastebėjau, kad kai nerandu išskirtinių minčių, tai reiškia, kad knyga arba labai prasta, arba labai gera. Čia pastarasis variantas. Tekstas toks vientisas, susijęs, žodžiai taip gerai ir tvirtai sujungti tarpusavyje, kad geriau neskaidyti, skaityti viską.

Taigi jei norite perskaityti klasikinį kūrinį, pasiilgote stiprių aistrų, norite būti sujaudinti ir patys jaudintis, neatsiplėšti iki paskutinio puslapio, tiesiog girtis, kad kartais skaitote rimtas knygas - čia būtų geras pasirinkimas.

Rodyk draugams