BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Charles Ferdinand Ramuz ADOMAS IR IEVA

Vyrams skirta gyventi gryname ore, o mums, moterims, lindėti šešėlyje. Dėl nieko kito, kaip tik dėl veido spalvos…

Skaityti aišku patraukė pavadinimas. Ko gi gali tikėtis - vyro ir moters, meilės istorijos, dramos… O ir priešlapis pilnas pagyrimų. Bet knyga parašyta prieš kelis dešimtmečius ir tokia eksperimentinė. O tokios retai lengvai skaitosi ir būna įdomios. Gerai, kad nelabai stora. Bet perskaičiau ir pamiršau. Taigi po kiek laiko net negalėsiu girtis, kad skaičiau…

Kas yra ilgai, kai reikia visada?

Rodyk draugams

Haruki Murakami 1Q84

- Aš pavargau gyventi ko nors nemėgdamas, nekęsdamas ir jausdamas kam nors pagiežą. Ir pailsau gyventi nieko nemylėdamas. Aš neturiu nė vieno draugo. Nė vieno vienintelio. Ir svarbiausia, kad negaliu mylėti net savęs paties. Kodėl? Nes nesugebu mylėti kitų. Ką nors mylėdamas ir būdamas kieno nors mylimas išmokčiau pamilti save. Supranti, ką sakau? Neįmanoma nieko nemylint prideramai mylėti save.

Žinote, prieš keletą metų skaičiau visas Murakami knygas iš eilės. Nepasakyčiau, kad man labai patiko. Bet nepasakyčiau, kad nepatiko. Tuo metu tai tiesiog buvo madinga. Bet skaitydama 1Q84 mąsčiau - gal tada buvo netinkamas laikas? Gal aš buvau tam netinkama? Nes dabar skaičiau neatsitraukdama ir jausdama be galo didelį malonumą. 1Q84 - tai trys knygos, tai trys nuostabios savaitės - ir kas paskui? Noriu tai patirti dar.

Tačiau kaip visada niekas nevyksta taip, kaip nori. Regis, pasaulis geriau išmanė, ko Tengo nenori.

Vienas iš Murakami, kaip rašytojo talentų - tai sugebėjimas aprašyti vienatvę. Kitose knygose, nors atseit rašoma apie vienatvę, bet taip nėra. Ir gali tai pateisinti - tikroji vienatvė niekuo nėra nei patraukli, nei dominanti. Galiausiai juk reikia kaip nors kurti veiksmą. Bet visa tai negalioja šiam rašytojui. Jo kuriama vienatvė tikra, jaudinanti, dominanti.

Tengo staiga prisiminė tai, kad žmogus kasdien netenka 40 milijonų odos ląstelių. Jos žūsta, nukrenta ir pavirtusios nematomomis dulkelėmis pranyksta. Vadinasi, nekeista, jei kažkas vieną dieną ima ir dingsta.

Skaitydama kone iki paskutinio puslapio bijojau - kad tik viskas baigtųsi gerai! Atrodė, kad taip ir turi būti. Bet kai kuriais rašytojais pasitikėti neverta. Nes ima ir visas tavo nuojautas pasiunčia toli ir negrįžtamai. Ačiū ačiū ačiū, kad šį kartą taip nenutiko!

Rodyk draugams

Haruki Murakami MYLIMOJI SPUTNIK

Pradėjus skaityti aš pamaniau - tai bus man labiausiai patikęs Murakami romanas. Ir taip maniau kone iki pačios pabaigos. Aš tikrai suprantu - šis rašytojas ne detektyvių romanų rašytojas, o čia tikrai ne nevykęs bandymas tokį sukurti. Bet…

Bet aš tikrai tikėjausi šiek tiek daugiau. Gal nesugebu interpretuoti, skaityti tarp eilučių, gal tokie kūriniai ne man, bet pastaruoju metu dažnai pajuntu nusivylimą, kad pabaigoje per daug vietos paliekama skaitytojos vaizduotei. Na juk galėjo, galėjo rašytojas pasakyti truputį daugiau, ar ne?

Rodyk draugams

Laura Esquivel KAIP VANDUO ŠOKOLADUI

Mane patraukė pavadinimas. Nesu tikra, kad suprantu, ką tai reiškia, bet suprantu tai, kad tai gražu. Kartais to pakanka, kad pasirinkčiau knygą.

Knygą su dvylika sudėtingų kaip gyvenimas receptų, keistomis taisyklėmis ir stipriomis moterimis. Bet ar jos turi pasirinkimą, kai vyrai tokie silpni?

Pagrindinė herojė turi mylimąjį, bet jai uždrausta ištekėti. Dėl labai keistos ir kartu kvailos priežasties. Mylimasis pasirodo esąs tikras mėmė, nes negavęs mylimosios veda jos vyresniąją seserį. Ir dar kaip jis aiškinasi! Prakeikčiau ir užmirščiau tokį vyrą.

Čia labai svarbus maistas. Kilo noras pagal kurį receptą gaminti, bet supratau, kad tai man per sudėtinga. Nes tai ne tik patiekalo aprašymas - tai herojų meilės, neapykantos, baimės, aistros, draugystės, šeimos ryšių, papročių išraiška.

Ir vis dėlto kažko trūko…

Rodyk draugams

John Fowles PRANCŪZŲ LEITENANTO MOTERIS

Gyvenimas - nepriekaištingai veikiantis mechanizmas, ir manyti kitaip - erezija, tačiau kartais tenka panėšėti savo kryžių.

Mes visi rašom eilėraščius, tik tiek, kad poetai juos rašo žodžiais.

Kai rašytojas Anapilyje, ir žinai, kad deja, deja, naujų knygų nebebus, nieko kito nelieka, kaip skaityti senas. John Fowles yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų jau daug metų - apie trečdalį mano gyvenimo, nuo tada, kai perskaičiau “Magą”. Paskui perskaičiau visa kita. Kiekviena knyga skirtinga, bet kiekviena gera, kiekviena įsimintina.

O pastaroji apie karalienės Viktorijos epochą, tai meilės istorija, kuri galbūt galėjo būti išgyventa tais laikais. Su rašytojo paaiškinimais, svarstymais, netgi abejonėmis. (Labai patiko scena, kur barzdotas vyriškis (aišku, kad pats rašytojas) įlipa į traukinį kartu su vienu iš pagrindiniu herojų ir svarsto žiūrėdamas į jį - ką man su tavimi daryti?)

Kitą akimirką ji jau klūpėjo prie lovos ir tyliai verkė įsikniaubusi į seną užtiesalą.

Sakot, kodėl nesimeldė? Bet jai atrodė, kad meldžiasi.

Taigi, kūrinys patiko, aiškus ir suprantamas, išskyrus vieną didelę išimtį - Sarą Vudraf. Ji sukėlė sumaištį ir mano mintyse, ir mano jausmuose. Rašytojas to tikriausiai siekė, kita vertus, romane jis aiškinasi, kad kūrėjas ne visada gali įtakoti savo personažus, ne visada gali paaiškinti jų veiksmus. Kas iš tikrųjų buvo Sara? Nelaiminga moteris? Moteris, gerokai pralenkusi savo laikmetį? Įsimylėjusi moteris? Intrigantė? Ateivė iš ateities? Ligonė? Melagė? Ko ji siekė? Ką ji mąstė? Ko ji norėjo? Man liko klausimų ir paslapčių. Bet visa tai priimu kaip rašytojo planą.

Ji atėjo nuimti jo nuo kryžiaus! Netikėtą praskaidrėjimo akimirką jis išvydo tikrąją krikščionybės esmę: ne šlovinti šį barbarišką paveikslą, ne savanaudiškai jam lenktis dėl naudos - nuodėmių atleidimo, bet sukurti tokį pasaulį, kuriame Išganytojas galėtų nužengti nuo kryžiaus ir stoti prieš visus žemės vyrus ir moteris ne agonijos iškreiptu veidu, bet su giedra šypsena, džiaugdamasis jų laimėta pergale, pakeitusia juos pačius.

Rodyk draugams

Erin Morgenstern NAKTINIS CIRKAS

Knygos viršelis pilnas pagyrų kūriniui. Dar ne vieną teko matyti ir iki galiausiai perskaičiau romaną.

Bet gi man, skaitant, ne pagyros rūpėjo… Aš mąsčiau apie jausmą, kurį rašytojas naudoja kurdamas. Tai mano fantazija, tikrovė tikriausiai visai kitokia, bet… - kai įsivaizduoju rašantį, pvz., Diuma ar Dostojevskį, aš jaučiu įkvėpimą, kurį iškvepiant buvo sukurtas mane sužavėjęs kūrinys. O kai galvoju apie Erin, matau planą. Romanas buvo apgalvotas, sudarytas planas, gal net nubraižytas grafikas - beliko žodžius jungiant į sakinius užpildyti tarpus.

Netgi prisiminiau Jostein Gaarder “Cirko direktoriaus dukterį”. Priminsiu, kad tai kūrinys apie žmogų, pardavinėjantį rašytojams knygų idėjas. O kas ir už kiek pardavė šitą?

Tai tokie mano pasvarstymai apie romano sukūrimą. Bet čia tai jau tikrai tik mano fantazija. O knygos turinys patiko. Pacituosiu: “Įspūdingi reginiai ir neįveikiama meilė…

Rodyk draugams

F. Scott Fitzgerald DIDYSIS GETSBIS (II)

Tai jau antras mano skaitymas. Pirmą kartą knyga man nepaliko didelio įspūdžio - dabar man atrodo, kad tada jos net ir nesupratau. Paskui pamačiau filmą, ir tiesiog panorau palyginti su romanu. Kai kurie dialogai, esantys knygoje, filme pasirodė nereikalingi. Vis dar nemanau, kad knyga šedevras, bet antrą kartą patiko daug labiau.

Jie buvo nerūpestingi, Tomas ir Deizė - jie daužė daiktus ir žmones, o paskui slėpėsi už savo pinigų ar beribio nerūpestingumo, ar dar kažko, kas juos siejo, palikdami kitiems kabinti jų privirtą košę.

Rodyk draugams

Sophie Kinsella AR MOKI IŠLAIKYTI PASLAPTĮ?

O rupūže plaukuota!

Užvakar, prieš einant į darbą, pradėjau skaityti knygą. Supykau ant pagrindinės herojės - kokia ji kvaila ir tuščia, ir išėjau. Grįžau jau vakare. Į lovą atsiguliau nei anksti nei vėlai - apie 11 val. Vėl paėmiau mane supykdžiusią knygą skaityti. Ir įsitraukiau…

Laikrodis rodo jau po dvylikos, ryte keltis 7 val., o aš nei noriu miego, nei liautis skaičiusi. Mane užkabino. Pati iš savęs garsiai juokiausi, kai pirmą valandą nakties dar atsilaužiau didelį gabalą šokolado su riešutais. (Tokio įpročio, kaip valgyti naktį, paprastai aš neturiu). Nesu tikra, bet man atrodo, kad antrą jau miegojau.

Ryte keltis nebuvo sunku. Bent jau tikrai ne sunkiau, nei kitais rytais. O po pietų kibau į antrąją knygos pusę. Skaičiau iki vakaro septynių - kol baigiau.

Taigi, nors kūrinys neturi didžiulės išliekamosios vertės, yra smagus, vietomis juokingas ir lengvai skaitomas. O pagrindinė herojė tikrai nei kvaila, nei tuščia. O protinga, žavi, jauna mergina, kurios svajonės vieną dieną išsipildo.

Rodyk draugams

Michailas Bulgakovas MEISTRAS IR MARGARITA

…niekuomet ir nieko nebijokite. Tai neprotinga.

Prieinu bibliotekoje prie Bulgakovo lentynos ir matau - likusi tik viena knyga. Ją ir paėmiau. Po kelių minučių girdžiu, kaip dvi paauglės klausinėja bibliotekininkę - jos nori perskaityti “Meistrą ir Margaritą”, bet lentyna tuščia. Vos nesušukau - aš jau skaičiau, galit imti mano. Juk džiugu, kad jaunimas nori skaityti geras knygas. Bet bibliotekininkė pažadėjo joms surasti, o aš džiaugiuosi, kad patylėjau.

Nes tai knyga, kurią kiekvienas knygų mylėtojas turėtų bent kartą perskaityti. Bent man taip atrodo. Sunku net nusakyti jos išskirtinumą ir gerumą - čia susipina gyvenimas trisdešimtųjų metų Maskvoje, meilės istorija, velnio pokštai, įsiterpia kitas romanas apie Poncijų Pilotą, fantastiniai bei pasakų elementai. O genialaus rašytojo išmonė tai sulydė į vieną geriausių visų laikų kūrinių.

Jos žvilgsnį buvo prikausčiusi lova: joje sėdėjo tasai, kurį dar visai neseniai vargšas Ivanas prie Patriarcho tvenkinių įtikinėjo, kad šėtonas neegzistuoja. Neegzistuojantis ir sėdėjo lovoje.

Mėgstamiausias veikėjas be abejo Begemotas. Aš pritariu Azazelui, kai jis kalbėdamas su Margarita skundžiasi, kad yra netinkamas šiai užduočiai. Reikėjo siųsti Begemotą - tas bent jau gražus, - sako jis. Ir man taip atrodo.

Ir bandžiau įsivaizduoti save vietoj Margaritos šėtoniškajame pokylyje. Turiu pripažinti, aš ne tokia drąsi, kaip ji.

Netgi suabejojau, ar mokėčiau gyventi tų laikų Maskvoje. Teisingai sakė Volandas - žmonės kaip ir visur, tik butų klausimas juos pagadinęs.

O visos istorijos moralas yra - jei gyveni atvira širdimi, jei trokšti gėrio, jei esi sąžiningas su savimi ir kitais, tai tada net pats velnias tau padės.

Gal malonėtum pagalvoti apie tokį klausimą: ką veiktų tavasis gėris, jeigu nebūtų blogio, ir kaip atrodytų žemė, jeigu joje pradingtų šešėliai? Juk šešėliai krinta nuo daiktų ir žmonių. Štai mano špagos šešėlis. Tačiau šešėlius meta ir medžiai, ir gyvi padarai. Ar tik nenorėtum tu nusiaubti viso žemės rutulio, išrauti visų medžių ir išnaikinti visų gyvių, idant patenkintum savo įgeidį mėgautis plika šviesa? Tu kvailas.

Rodyk draugams

Julio Cortazar ŽAIDŽIAME KLASES

Ši knyga - tai pats didžiausias visų laikų mano knyginis iššūkis. Tik pasirodžius knygynuose vis paimdavau į rankas, pavartydavau, suprasdavau, kad tai ne man, ir padėdavau į vietą. Paskui rasdavau bibliotekoje. Vėl paimdavau, pavartydavau, suprasdavau, kad per mėnesį niekaip neperskaitysiu ir vėl padėdavau į vietą. Paskui radau nukainotą ir nusipirkau. Pastačiau lentynoje namie. Bandžiau skaityti, bet pirmieji du skyriai tikriausiai patys sunkiausi. Galiausiai pernai lapkritį sau pasakiau - gal ir neperskaitysiu, tai bent perversiu.

Nes knyga, kaip jokia kita iki šiol skaityta, yra labai interaktyvi. Turi vartyti, ieškoti reikiamų skyrių, ir tai privalumas. Nes neprivaloma visko skaityti, kad ko svarbaus nepraleistum. Žinai, kad nieko neprarasi, tik perskaitysi savo asmeninę romano versiją. Ir iš pradžių viskas taip ir ėjosi, kaip suplanuota - daugiau verčiau, negu skaičiau, ir maniau, kad tai bus tik didžiausias metų knyginis iššūkis.

...ir labai tyliu balsu pareiškė galutinai ir neatšaukiamai išeinąs iš Klubo ir visą tą Klubą, pradedant savimi ir baigiant visais kitais, apkraunąs iki ausų.

Bet gi jau šieji metai įpusėjo… Kur aš taip užtrukau?

Nes kuo toliau, tuo daugiau skaičiau, mažiau verčiau, skaityti sekėsi sunkiai ir lėtai, bet kartu labai patiko. Dar skatino žinojimas, kad kažin ar kada ką nors panašaus teks skaityti, o kur dar laukiantis pasididžiavimas baigus…

Be pasididžiavimo savimi dar liko ir receptas - puodeliui arbatos šaukštelis mėtų ir šaukštelis liepos žiedų. Aš labai greitai pabaigiau praeitų metų savo rinktų liepžiedžių atsargas. Ir pasižadėjau šiais metais prisirinkti daug daug daugiau.

Tikrasis bendravimas, kurį sudaro stabilūs santykiai, įstabus taikymasis prie pasaulio, negali būti vienpusis: ištiestą ranką turi pasitikti kita, iš kitur, iš kitos pusės.

Rodyk draugams