BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Arthur Hailey VAKARO NAUJIENOS

…laidos pabaigoje Kroufas pasakys keletą žodžių nuo savęs - padėkos tiems, kurie jam atsiuntė telegramas ir apskritai reiškė užuojautą.

- Nuo savęs?

- Na, žinoma. Kaip tik šiuo metu prie teksto pluša trys autoriai…

Dar viena to paties rašytojo tokia pati knyga. Rašytojo, kuris, kaip ir Mika Waltari, parašė daugybę to paties tipo knygų, tik aišku, kad M. Waltari stovi keliais laipteliais aukščiau.

Visi A. Hailey romanai vaizduoja tam tikro uždaro segmento veiklą. (Tai puikiai atskleidžia ir pavadinimai - “Aerouostas”, “Viešbutis”, “Ratai’, “Vakaro naujienos”). Nėra aiškios ir konkrečios pradžios, nėra ir tokios pabaigos. Nes savaime aišku, kad gyvenimas nei prasideda, nei baigiasi. Jis yra. Pilnas atradimų ir praradimų, laimės ir nesėkmės, įgyjama patirtis, bet už tai turi būti užmokama, kartais pasiseka, kartais ne.

Šis romanas baigiasi su daugybe praradimų. Man atrodo, kad rašytojas šiuo atveju persistengė. Nes pabaigoje nebėra vilties, kad paskui bus geriau…

Rodyk draugams

Mika Waltari KARINA MAUNO DUKTĖ

Subjektyvi mane pradžiugino, parašydama, kad jai patinka retoki mano įrašai. Bet, Dieve mano, negi ji mano, kad aš per mažai skaitau? Tikiuosi, kad bent jau ji žino, kada aš juokauju…

Tai pirmasis rašytojo romanas, ir pirmoji mano skaitoma jo knyga, kur lemtinga moteris yra pagrindinė herojė. Ir tikra tiesa rašoma viršelyje - tai paminklas moters grožiui, kantrybei ir sumanumui. Tai nepaprastai graži knyga, bet… ir labai liūdna. Kartkartėmis buvo beveik fiziškai sunku skaityti - pilni puslapiai to grožio, kantrybės ir sumanumo, bet tikro džiaugsmo - tik akimirkos. Ir čia visai ne metafora…

Rodyk draugams

Mika Waltari KARALYSTĖS PASLAPTIS

Dievas labai svarbus Mika Waltari knygose. Atrodytų, šioje svarbiausias. Bet visai neartimas. Ir nedieviškas. Kažkoks ne toks.

Rašytojas pritrūko siužetų. Arba jautė iššūkį - apie viską rašė, kaip čia neparašyti apie krikščionybės aušrą. Tik kad gavosi nelabai kas.

O didžiausias nusivylimas, kad apaštalai iki pat pabaigos (knygos) lieka siaurapročiai netolerantiški stuobriai. Jaučiuosi įžeista - kaip krikščionė nežydė katalikė moteris.

Rodyk draugams

Mika Waltari MIRTIES ANGELAS

Pabūklininkai puolė lakstyti apie patranką, uždengė ją storais vilnoniais apklotais, idant patrankos bronza pernelyg greitai neatvėstų, ir ąsočiais pylė alyvų aliejų į didžiulius jos nasrus, lengvindami metalo kančias po siaubingos šūvio įtampos.

Ką tik užverčiau paskutinį knygos lapą ir dabar sėdžiu be žodžių. Rimtai. Nežinau ką parašyti. Bet kadangi rašau sau, tai galiu ir patylėti.

- Sakai, kad tarp žmogaus ir gyvūno nėra nė mažiausio skirtumo? - paklausė ji. - Juk žmogus geba mąstyti. Gyvūnai nesugeba. Nemoka kalbėti. Gyvūnai neturi sielos.

- Šunys sugeba mąstyti, o ką jau kalbėti apie dramblius, - tikinau. - Paukščiai geba reikšti mintis - kad tik žmogus mokėtų jų klausytis. Šuo moka vedžioti neregį. Žirgas išmintingesnis už savo silnaprotį vadeliotoją. Nemanau, kad mąstymo kategorijos daro žmogų pranašesnį už gyvūną.

Tai viena gražiausių kada nors mano perskaitytų knygų.

(Niekada per daug netikėjau tais, kurie sako - kaip man tai artima. Niekada to nesupratau. Patinka arba ne. Kažkas įtraukia arba ne. Skaitai iki galo arba ne. O ką reiškia artima?).

Parašyta dienoraščio forma, tai panašiai taip ir skaičiau. Pamažu, po kelis puslapius kasdien. Knyga persmelkta laukimo, neišvengiamybės, susitaikymo, žinojimo, meilės ir… vilties. Kas yra keisčiausia. Tiek herojui, kuris nuo pirmųjų puslapių žino, kad vilties nebėra, ir yra čia tam, kad numirtų už savo miestą, tiek skaitytojai, kuri irgi žino, kad Konstantinopolis dabar yra Stambulas…

Bet viltis išlieka iki paskutinių puslapių.

Tikriausiai teko kada nors patirti jausmą, kai žinai, kad laukia koks nemalonus, bet neišvengiamas įvykis. Laikrodžio rodyklė pradeda pašėlusiai bėgti į priekį. Bet ir kartu kažkaip ypatingai pajauti kiekvieną prabėgančią minutę. Skaičiuoji minutes, jos tirpsta, bet ir likusios penkios minutės dar atrodo daug prieš tą grėslų įvykį. Kaip tai pavadinti? Štai tokio jausmo pilna knyga.

Užmerkiau akis susitelkiau į žvaigždę širdies gilumoj. Laiko ir vietos ribos nyko. Kraujo tvinksniai ščiuvo. Galūnės šalo.

Tačiau Dievas nėra šaltis.

Žvaigždė širdies gilumoj suspindo akinama begalybe. Virpulingom bangom užliejo karšta ekstazė.

Tačiau Dievas nėra karštis.

Išnykau žilpulingame skaistyje, buvau skaistis skaistyje, šviesa šviesoje.

Tačiau Dievas nėra šviesa.

Ir užslinko tamsa. Tamsesnė už žemišką tamsą. Tylesnė už mirtiną tylą. Maloningesnė už malonę. Dingau tamsoje.

Tačiau Dievas nėra tamsa.

Paskui nebeliko nei šalčio, nei karščio, nei šviesos, nei tamsos. Tik nebūtis. Dievas buvo manyje. Aš buvau Dievuje.

Jis buvo. Gniaužiau delne mažą akmenėlį. Pirštams atsileidus jis nukrito žemėn tarp mano kelių. Akmens barkštelėjimas į akmenį išblaškė mane. Mano ekstazė tetruko akmens kritimo mirksnį. Tačiau Dievą pažinti galima ir per akies mirksnį, ir per ištisos paros ekstazę. Dievo tikrybė belaikė.

Gal buvau pasikeitęs. Gal spinduliavau. Gal būčiau gebėjęs daryti stebuklus, gydyti ligonius, palytėjimu prikelti mirštantįjį. Tačiau man nereikėjo šito daryti įrodinėjant sau, kas aš. Įrodinėjimas, savęs įtikinėjimas - tai dvejonė. Netikrumas ir dvejonė - tai žmogiška. Aš nedvejojau. Šituo prilygau angelams. Tačiau palikęs laisvę vėl susikausčiau laiko ir vietos grandinėmis. Ir mano vergystė jau nebebuvo man našta, o dovana.

Rodyk draugams

Mika Waltari TURMSAS NEMIRTINGASIS

- Kodėl nudažei arklį mėlynai, meistre?

Apdujusiomis akimis glumiai spoksodamas į mane, Arunsas atsakė:

- Nes regiu jį mėlyną.

- Bet, - paprieštaravau, - aš niekada nemačiau mėlyno arklio.

Arunsas nesupyko, tik pagailiai papurtęs galvą tarė:

- Tuomet man tavęs gaila, drauguži.

Mika Waltari per savo gyvenimą parašė daugybę puikių knygų. Ir tai ilgą laiką mane stebino. Nes kaip jis sugebėjo? Nes atrodo, kad kiekviena iš tų knygų verta gyvenimo. Bet paskui lioviausi tuo stebėtis. Tai jau penktoji šio rašytojo mano perskaityta knyga. Ir galiu daryti šiokias tokias išvadas. Įvaldai senovinį rašymo stilių, sukuri lyrinį herojų (protingą, vienišą, žingeidų, su paslaptimi), dar pridedi lemtingą moterį ir atgaivini to laikotarpio istorines asmenybes. Pasiskaitai bibliotekoje kelias knygas apie dominantį laikotarpį ir pili romaną. Su kiekviena knyga schema kartojama iš naujo. Nes žmonės nesikeičia. (Čia tiktų grafo Sent Žermeno citata apie tai, kad žmonės tokie pat ir tokie pat, ir kaip tai nuobodu, bet tingiu ieškoti).

Aišku, kad tai visai nemenkina šio puikaus rašytojo. Nes dar ir kaip aišku, kiek tam reikia talento, sugebėjimų ir darbo.

Man kiekviena knyga tampa istorijos vadovėliu apie tą laikotarpį. Ir visą vėliau sužinotą informaciją aš lyginu su šio rašytojo knygomis. O romanuose minimų istorinių asmenybių nebesugebu įsivaizduoti kitaip, negu kad pavaizdavo Mika Waltari.

- Be abejonės, skaičiai, jų tarpusavio santykiai bei lygiakraščiai brėžiniai gražūs, bet moteris, kurios veidą galima išreikšti skaičiais ir jų santykiais, man atrodo, ilgainiui be galo nuobodi pasidarytų. Ne taisyklingumas, o išimtis ir įgeidis moters veidą daro patrauklų.

Akmuo į plastinės chirurgijos daržą.

Rodyk draugams

Michelle Moran NEFERTITĖ

staiga supratome

turį ką apkaltinti

tik nežinia ar to reikia

šaltis iki kaulų smegenų išdegina

pasmerktųjų ženklus

ir nors mūsų nebus mitologijos žodynuose

mūsų vardais neraižys šventyklų sienų

radijas nieko neužsimins apie mūsų egzistavimą

vis tiek

užkasu tavo galvą į smėlį

prieš tai pabučiavus į lūpas

ir gerai įsidėmėdama veido bruožus

kad geresniems laikams

atėjus

žinočiau kur rausti

Lino Ruzgio eilėraštis iš Ugnės Barauskaitės “Dešimt”

Jau kažkada minėjau, kad Mika Waltari “Sinuhė egiptietis” man yra kaip istorijos vadovėlis. Kokią suformavo mano nuomonę apie tuos laikus, tokia ji ir liks.

Todėl aš pykstu.

Pamenu, kažkada skaičiau, kaip Umberto Eco sakė, kad jam “Rožės vardo” skaitytojai priekaištavo dėl kai kurių romano scenų šiuolaikiškumo, kurias jis žodis žodin buvo nusirašęs iš anų laikų rankraščių. Ir gyrė tas scenas, kurias parašė pats, bet bijojo, kad jos per daug šiuolaikiškos. Bet dabar jau niekas negali pasakyti, kokie iš tikrųjų buvo viduramžiai.

Koks buvo Senovės Egiptas, yra dar sunkiau pasakyti. Bet knygos stilius man nepatiko.

Iki šiol man Echnatono ir Nefertitės istorija - tai pirmiausia nepaprastai graži meilės istorija. Todėl tai, kad Nefertitė vaizduojama kaip labai ambicinga moteris, o Echnatonas - pamišęs garbėtroška, man irgi nepatiko.

Beskaitydama knygą atradau Queen dainą Cool cat. Tai, kas tikrai tobula.

Rodyk draugams

Andree Chedid NEFERTITĖ IR ECHNATONO SVAJA

Mėgstamiausia mano knyga apie Senovės Egiptą yra Mika Waltari “Sinuhė egiptietis”. Man tai ne tik romanas, tai istorijos vadovėlis. Savaime aišku, kad su juo lyginu visą kitą tokio pobūdžio literatūrą ir netgi istorinius faktus. Mika Waltari didžiausias talentas yra tas, kad nors knygos parašytos mūsų laikais, to visai nejauti.

Ši vieta nepriklauso jokiam valdovui, jokiam dievui. Ji neturi savininko. Ši vieta visų… Žemė čia ras džiaugsmą. Širdys čia pasijus laimingos.

Nors rašytojos sukurtas raštininkas pretenduoja sukurti rankraštį, kuris papasakos tiesą, atrodo, kad knyga - tai ne rankraštis, o tik pasakojimas apie tai, kaip tas rankraštis kuriamas. Per daug galvojama apie šiuos laikus, ir įtartinai daug apie juos žinoma.

Rodyk draugams

Mika Waltari SINUHĖ EGIPTIETIS

Per savo gyvenimą aš, Sinuhė, regėjau daug permainų, bet viskas tebėra po senovei, nes žmogus nepasikeitė. Yra tvirtinančių, jog to, kas įvyko, anksčiau niekada nėra buvę, bet tai tuščia kalba.
Aš, Sinuhė, mačiau, kaip sūnus gatvėje užmušė tėvą. Mačiau vargšus, kylančius prieš turčius, ir dievus prieš dievus. Mačiau andai iš aukso taurių vyną gėrusį vyrą – atsidūręs skurde jis sauja sėmė upės vandenį. Buvusius aukso svėrėjus, gatvių kampuose elgetaujančius, ir jų žmonas, dėl mitalo savo vaikams už vario apyrankę parsiduodančias išsidažiusiems negrams.
Bet taip ir anksčiau yra buvę. Ir piemenų karalių laikais atsitikdavo, kad prašmatnios pastogės pavėsyje gulėdavo žmogus, naktis anksčiau praleisdavęs ant molinės aslos. Ir tuomet svetimieji atėję knežindavo į slenksčius vaikų galvas, o moteris, karališkuoju linu apsitaisiusias, paimdavo už verges. Ir tuomet Vakarų kalne kapus pasistačiusius vyrus žudydavo, o jų kūnus mesdavo upėn.
Taigi mano akyse nieko nauja neįvyko, o tai, kas anksčiau atsitiko, ir ateity atsitiks. Jei žmogus anksčiau nepasikeitė – ir vėliau nesikeis. Ar supras jie mano išmintį? Ar verta tikėtis, kad perskaitys jie mano žodžius?
Yra knygų, kurias galima skaityti be galo daug kartų. Ir netgi nuo bet kurios vietos. Kartais man truputį apmaudu, kad šį sugebėjimą su amžiumi prarandu. Dabar viską turiu daryti griežtai nuo pradžios iki galo.
Sinuhė labai artimas man žmogus. Vien jau dėl savo profesijos, o kur dar gyvenimo būdas, ir netgi Zodiako ženklas…
Bandau prisiminti, skaičiau šitą knygą trečią ar jau ketvirtą kartą? Ir jaučiu, kad kada nors dar skaitysiu.

Rodyk draugams