BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Willy ir Colette KLODINA MOKYKLOJE

Susidomėjau, nes yra geriausių XX a. knygų sąraše. Ir aprašymas patiko. Tikėjausi šmaikščios istorijos apie mokyklinius laikus. Vietoj to gavau lesbietišką meilės istoriją ir supratimą, kad prieš šimtą metų daug kas buvo kitaip.

Geriau nepasakyčiau: - Tai esi tinginė? - Juk tai vienintelis malonumas šioje žemėje.

Ir dar vienas paaiškinimas man: Dieve, kokios kvailos tos moterys! (Mergaitė ar moteris - tai vienas ir tas pats.)

Rodyk draugams

Emmanuel Carrere SNIEGO MOKYKLA

Knygos aprašyme man įstrigo žodžiai - elegantiškai, švelniai ir žiauriai. Pagalvojau - mano knyga. Bet perskaičius sakyčiau - baisiai. Tikras siaubo romanas! O man nelabai prie širdies tokie.

Bet gerai, kad romanas geras. Tai tas siaubas malonus - šiurpuliukai bėgioja, susijaudinimas kyla, įtampa viršūnėj. Tai todėl verta retkarčiais ir tokias knygas perskaityti. Tik kaip užsirauti ant būtent tokios geros?

P. S. Neseniai skaičiau vieno siaubo filmo aprašymą. Ir atkreipiau dėmesį į komentarą - net baisiausiose vietose galėjau valgyti ir nesupykino. Nesupratau - ar čia trūkumas, ar privalumas?

Rodyk draugams

Antoni Libera MADAME

Izidė. Artemidė. Amazonė. Brunhildė.

Ieškojau knygos - lengvai skaitomos, įdomios, apie meilę, bet kad būtų ir šis tas daugiau negu kad tik šiaip skaitalas. Radau. Vienintelis trūkumas - jau esu ją skaičiusi. Ir ne vieną kartą. Bet vis tiek labai malonu.

O taip, ne veltui knyga, kurioje iškeliama tezė, jog pradžioje buvo ir visuomet yra Žodis, laikoma šventa!

Knygos apibūdinimas paprastas - mokinys įsimyli savo mokytoją - ir kas iš to išėjo. Bet tai tik ledkalnio viršūnė. Aišku, didžiausią susižavėjimą kelia pagrindinis herojus. Save jis apibūdina, tiesa, ironiškai, bet tai tikra tiesa:

Kas, kad puikiai mokiausi, buvau gerai išauklėtas, kalbėjau prancūziškai ir skambinau fortepijonu! Kad buvau perpratęs karališkojo šachmatų žaidimo paslaptis ir turėjau genialią atmintį! Kad pagaliau dievinau žodžius ir gebėjau įvairiais būdais jais žongliruoti, net kalbėti eilėmis!

Mane nustebino vienas pastebėjimas, kad atseit herojus truputį sergantis maniakine psichoze - labai jau įkyriai šniukštinėjo savo mokytojos praeitį ir dabartį. Bet nesu linkusi su tuo sutikti. Nes jo susižavėjimo objektas - tai ne jo bendraamžė mergina, lygi jam, o moteris, tarytum stovinti kitoje barikadų pusėje - kaip kitaip mokinys gali priartėti prie savo mokytojo, jei ne per žinias?

“negeria, nerūko, nešoka, neturi panos - mėmė!”

ir tiesą sakant, lengvai įsivaizduoju save mokytojos vietoj.

Be to… kai pagalvoji… argi tai nebuvo “didelis romanas”? Argi viskas, kas sugulė į tą banalią istoriją, nėra būdinga dideliam romanui? Smalsumas, noras pažinti, migloti troškimai… Meilės laiškas, rašinio apie žvaigždes pavidalo… Truputis nekaltos mistikos… Sekimas, pavydas, golgota sausio naktį po langu… O paskui kėlimasis iš numirusių… didysis Fedros prisipažinimas… ir ranka, sutuoktuvių poza… ir pagaliau Valpurgijos naktis… šokis ir slaptas naktinis pasimatymas… ir mįslingas burtažodis… “antrojo atėjimo” pranašystė… na ir šis ženklas “iš anapus”.

P. S. Perskaičius gerą knygą apima bejėgiškumo jausmas - nemoku savo jausmų perdirbti į žodžius!

Rodyk draugams

Mario Vargas Llosa MIESTAS IR ŠUNYS

- Jis tave myli.

Dabar visas jos veidas šviečia ta nauja šviesa - ir skruostai, ir lūpos, ir lygi kakta po plaukų garbanom.

- Aš nežinojau, - sako ji. - Aš su juo kalbėjau gal vieną minutę.

- Todėl aš ir pabėgau, - sako Albertas ir nutyla, pražiojęs burną. Pagaliau jis ištaria: - Aš pavyduliavau. Aš irgi tave myliu.

Skaitant mano veide karts nuo karto pasirodydavo šypsena - šiek tiek pašaipi - o būdamas jaunas rašytojas nuosekliai rašyti visai nemokėjo. Keli pasakotojai, susisluoksniavęs laikas, besipainiojantys pirmas bei trečias asmenys. Bet kartu įdomu, ir kaip jis taip sugeba? Nes visai nepainu ir nesunku skaityti. Visi įvykiai, visi akcentai, visi posūkiai bei vingiai laiku ir vietoje. Malonu.

Kiek aš žinau, į lietuvių kalbą išverstos ir išleistos keturios knygos. Tai šią reiktų skaityti, jei kitos jau perskaitytos ir patiko. Bet jau kol nepasirodys naujas leidimas. Nes tiesiog fiziškai kentėjau skaitydama 1969 metais išleistą knygą. Su apmąstymais, o kokią įtaką gali turėti knygos turiniui jos išorė. Pasirodo, beveik gali.

Rodyk draugams

Joanne Harris DŽENTELMENAI IR ŽAIDĖJAI

Ta vasara buvo graži, viena tokių vasarų, kurios būna tik atsiminimuose ar kai kuriose knygose: karšta, žydrai žalia, pilna bičių ir paslaptingo šnarėjimo…

Lyg ir detektyvas, bet be tos bjaurios įtampos, kurią paprastai man jie sukelia. Nes aš labai greitai atspėjau, kas iš tikrųjų yra kas. Ir toliau beliko tik skaitymo malonumas besiaiškinant paskatas bei poelgius. Ir galiausiai pabaiga, į kurią vengiau pažvengti anksčiau laiko, bet kuri patvirtino mano spėjimus.

Kai kurių rašytojų knygas galiu skaityti vien dėl jų rašymo stiliaus. Gali rašyti bet ką, bet skaityti vis tiek malonu. Nors kartais apgaulinga. Ponia Joanne nevengia skaudžių ir nemalonių temų, bet visa tai susiskaito lengvai, ir tikriausiai neatkreipiant deramo dėmesio. Aš tai manau, kad stilius čia kaltas. Nes žmogžudystė tai lieka nei išaiškinta nei nubausta. Ir aš visai tuo nesipiktinu…

Rodyk draugams

Jostein Gaarder CIRKO DIREKTORIAUS DUKTĖ

Na ir už kiek ponas Gaarder nusipirko šios knygos idėją? Aš teįvertinčiau keliais šimtais litų.

Gyvenimas yra pramogų parkas, o mintys nesiekia toliau parko darbo valandų.

Knyga apie žmogų, pardavinėjantį rašytojams kūrinių temas. Primena mokyklą, literatūros pamokas ir rašinėlius.

Nes kai galvoju apie knygas, palikusias man didelį įspūdį, na niekaip netikiu, kad idėją galima nusipirkti. Nes geros knygos siužeto neįmanoma nusakyti keliais sakiniais, svarbus ir stilius, pasakojimo būdas, kūrinio struktūra, galiausiai patikusių citatų kiekis. Todėl kai prisimenu John Fowles “Magą”, Umberto Eco “Fuko švytuoklę”,  Peter Hoeg “Panelės Smilos sniego jausmą”, John Irving “Cirko sūnų”, Salman Rushdie “Paskutinį mauro atodūsį”, niekaip netikiu, kad tokio romano idėją galima nusipirkti. Net jei ir buvo kažkoks dirbtinis postūmis, rašytojų meistriškumas atperka viską.

Ta proga prisiminiau, kaip garsios detektyvų rašytojos paklausus, iš kur ji semiasi įkvėpimo, atsakymą - skaitant laikraščiuose nusikaltimų puslapių antraštes. Sakyčiau, tikrai geras ir pigus būdas.

Pakanka kelių pavėlavusių širdies dūžių, kad amžiams būtume atskirti nuo žmonijos.

Pabaiga paliko įspūdį. Nors tokią idėją aš galiu parduoti už penkis litus.

Rodyk draugams

Milan Kundera NEPAKELIAMA BŪTIES LENGVYBĖ

Pirmoji tikriausiai buvo Ugnė Barauskaitė (”O rytoj vėl reikės gyventi”). Paskui keletas personų, nevertų atskiro paminėjimo. Galiausiai Pinkcity.

Bet jausmas, kaip kažkada mokykloje skaitant privalomą literatūrą. Suvoki, kad tie kūriniai yra kažkuo vertingi, (kartais netgi tai įrodoma), bet skaityti sunku ir nemiela. Nuobodu. Neįdomu. Literatūra su prievartos žyme.

Aišku, šį kartą manęs skaityti niekas nevertė. Pažinčiai su rašytoju būtų užtekę ir vienos knygos. Bet smalsumas ir rekomendacijos padarė savo.

Galėjau pradėti ir nebaigti - juk galimas ir toks variantas. Tikriausiai taip ir būtų nutikę, jei ne dvi pastarosios dienos, kurios buvo itin palankios nepakeliamai lengvų knygų skaitymui.

Tikrai sunku būna, kai savo namuose nesijauti gerai. Kai užsidarai virtuvėje, o likęs plotas virtęs mūšio lauku. Kai į tavo teritoriją įžengė svetimas žmogus.

Šį kart tai buvo baldžius. Užtat mano spinta yra neįtikėtinai balta.

Rodyk draugams