BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jurga Ivanauskaitė AGNIJOS MAGIJA

Knyga, kurią labai norėčiau perskaityti, bet to niekada nebus, dabar yra Jurgos Ivanauskaitės memuarai. Kaip jokią kitą skaitant galvojau - kas paremta rašytojos patirtimi, o kas išgalvota?

Beje, kam išgalvoti istorijas ir herojus - gyvenimas juk viską visada pranoksta.

Romanas - tai jaunos merginos dienoraščiai. Apie ką ji berašytų, svarbiausia suprasti - kas esi ir kodėl esi. Ir tos paieškos kartais net erzino. Pradžia - tai jaunatviški nuodėmingi sveikatai žalingi bandymai sunaikinti save. Paskui atsiranda dvi gelbėtojos. Knyga prisipildo okultinių mokymų ir aiškinimų. Atrodo - čia MAGIJA. Bet ne. Heroję ieškojimai nuveda į Indiją, ir čia galiausiai atrandama AGNIJOS MAGIJA.

Laikas čia nesustoja, tik pralekia šuoliais bjauriai keikdamasis.

Bet ar tai tikra? To mes niekada nesužinosime, nes jau pačioje knygos pradžioje sužinome, kad Agnija dingo.

Aš ir dabar troškau tik vieno - kad visas pasaulis paliktų mane ramybėje.

Šis gyvenimas - tai lobių sala ir tik kvailys gali grįžti iš čia tuščiomis rankomis.

Nepaisant prieštaringų jausmų seniai skaičiau tokią knygą negalėdama atsitraukti.

- Vis tiek privalėčiau grįžti. Sunku paaiškinti kam nors, išskyrus lietuvius. Tai tarsi kokia metafizinė pareiga. Būtinybė. Neišvengiamybė. Turi sugrįžti - ir viskas. Lyg būtum sudaręs sandėrį su velniu. Kai kas sako, kad panašiai skamba: velnias - Vilnius. Bet tai tik lietuviai gali suprasti.

Rodyk draugams

Tess Gerritsen PAMEISTRYS

O aš teturiu save. Taip, kaip visada buvo ir, matyt, visada bus.

Knyga pristatoma kaip tęsinys, o pirmosios dalies aš dar neskaičiau, bet tai man netrukdė. Nors patiko, bet tikėjausi daugiau jaudulio, daugiau šiurpuliukų, daugiau baimės. O čia skaitėsi lengvai - baisu buvo ne todėl, kad baisu, o todėl, kad man nebaisu skaitant apie tokius šiurpius dalykus.

Ar čia rašytojos sugebėjimas viską perteikti lengvai ir skaitomai, ar aš tokia atbukinta šiandienos kasdienybės, jog jauduliui sukelti reikia daugiau? Daug daugiau?…

Rodyk draugams

Charles Ferdinand Ramuz ADOMAS IR IEVA

Vyrams skirta gyventi gryname ore, o mums, moterims, lindėti šešėlyje. Dėl nieko kito, kaip tik dėl veido spalvos…

Skaityti aišku patraukė pavadinimas. Ko gi gali tikėtis - vyro ir moters, meilės istorijos, dramos… O ir priešlapis pilnas pagyrimų. Bet knyga parašyta prieš kelis dešimtmečius ir tokia eksperimentinė. O tokios retai lengvai skaitosi ir būna įdomios. Gerai, kad nelabai stora. Bet perskaičiau ir pamiršau. Taigi po kiek laiko net negalėsiu girtis, kad skaičiau…

Kas yra ilgai, kai reikia visada?

Rodyk draugams

Octave Mirbeau KAMBARINĖS DIENORAŠTIS

Knyga pristatoma kaip galimybė pažvelgti į kitų žmonių slaptą gyvenimą. Argi ne visi mes apie tai bent retkarčiais nepasvajojame? Bet pasitaikius tokiai galimybei dažnai nusiviliame - nes retai tas kitų žmonių gyvenimas būna įdomesnis už mūsų…

Taigi, romanas gundo tuo, kad atskleis tai, kas paslėpta. Bet man tai greičiau buvo jaunos dirbančios tų laikų moters istorija. Ir kadangi knyga parašyta gerai - tai istorija irgi išskirtinė ir įdomi.

Rodyk draugams

Herbjorg Wassmo TOS AKIMIRKOS

Manai, kad gyvenimas yra tai, ką reikia ištverti, laukiant kai ko geresnio ir svarbesnio? Ir laukdama gali trumpinti laiką skaitydama romanus ir rašinėdama niekus?

Pastaroji citata be galo gerai apibūdina dabartinį mano gyvenimą. Ir kai tau į veidą sviedžia tokį tiesų klausimą, supranti, kad jei ir bandei kažką atidėlioti, ar už kažko slėptis, galiausiai vis tiek turi pripažinti - toks laukimas nieko neduoda. Viltis miršta paskutinė, bet galiausiai ir ji numiršta belaukiant. O tada pasidaro visai blogai.

Sunkus ir liūdnas dabar man metas…

Dabar tu mano! - iš ryto pareiškia jis.
Ne! Aš nusprendžiau priklausyti sau! - atsako ji atremdama jo žvilgsnį.

Knyga skaitėsi lėtai ir sunkiai. Kai kurių dalykų taip iki galo ir nesupratau (kas ten su tėvu?). Bet kuo toliau, tuo darėsi įdomiau. Tai tokia tikra moters istorija…

Rodyk draugams

Hallgrimur Helgason 1000° MOTERIS

Prakaituotoji Guna kartą jos paklausė, kodėl ji turi tik du vaikus. “Man buvo šalta tik dukart gyvenime”, - atsakė ji.

Ne veltui ant viršelio užrašyta - vieno nepakartojamo gyvenimo istorija. Nes tai tikra tiesa. Tai fiktyvi vienos moters biografija, ir skaitant nesunku tuo patikėti. Labai jau neįtikėtina šioji istorija. Nors ir sakoma, kad joks kūrinys negali būti įspūdingesnis, negu kad yra gyvenimas, bet čia man atrodo, kad suplakti mažiausiai keli gyvenimai. Kai jau atrodo, kad pasiekta kulminacija, rašytojas įmaišo naują ingredientą. Visko gaunasi tiek daug, jog toje storoje knygoje galima lengvai pasimesti.

Nors knyga skaitosi lengvai, skaičiau lėtai, po truputį. Reikėjo laiko suvirškinti visas tas neįtikėtinas kulminacijas. Ir vis tiek pabaigoje, kai maniau, jog niekas nebegali manęs apstulbinti, ir svarsčiau, ar sugebės rašytojas tinkamai išsisukti, buvau pritrenkta. Taip, kad prireikė kelių dienų atsigauti, kol vėl ir vėl viską permąsčiau.

Galimas dalykas, kad aš tik kartą išgyvenau tikrą meilę, tūkstančio laipsnių meilę. Žinoma, ji truko vos vieną naktį. Bet to užteko. Vėliau mane ištiko kitos rūšies meilė, trukusi daug ilgiau. Tai buvo gyvenimo meilė, kuri, deja, nepergyveno mirties.

Rodyk draugams

Kobo Abe MOTERIS SMĖLYNUOSE / SVETIMAS VEIDAS

Knygoje dvi apysakos. Pirmąją prieš daug daug metų jau skaičiau. (Vis dar keistai skamba - tai nutiko prieš daug metų. Bet tokia tiesa - aš senstu ir jau patyriau nemažai to, kas nutiko prieš daug metų). Tada man tai atrodė kaip alegorija, kūrinys su labai gilia mintimi, kurią gal net ne iki galo supratau. Gal degraduoju, bet dabar labiau patiko priimti kūrinį tiesiogiai. Patirti didžiausią gyvenimo nuotykį gali išvažiavęs į provinciją gaudyti vabzdžių, rasti meilę smėlio duobėje, o laimę statant spąstus varnoms.

Gal iš tikrųjų aš tikėjausi lengvesnio skaitalo, negu kad tai buvo iš tikrųjų? Nes ir antroji apysaka paliko dvejopą įspūdį. Tai kūrinys apie žmogų, iš naujo kuriantį savo veidą. Taip vadinamosios buitinės scenos labai patiko, gi mąstymus ir svarstymus norėjosi praleisti. Gal daugiausia dėl to, kad arba buvo nuobodu, arba jų visai nesupratau. Pavyzdžiui, žmonos pozicijos. Kodėl ji taip elgėsi, o paskui jį paliko?…

Bet nepaisant daugybės klausimų be atsakymų man labai patiko.

Ar gali rasti draugų žmogus, kuris pats savęs nemyli?

Rodyk draugams

Stefan Zweig DVIDEŠIMT KETURIOS VALANDOS IŠ MOTERS GYVENIMO

Laikas greitai bėga. Šią knygą skaičiau dar rugpjūčio pabaigoje. O jau ruduo baigiasi…

Ir iš tikrųjų - pastaruoju metu jaučiu, kad laikas yra mano priešas. Pasidaro liūdna, kai išgirstu seniai girdėtą, man patikusią dainą, gaunu žinią apie žmogų iš praeities, tiesiog prisimenu laiką, kai man buvo gera. Ir tada padarau išvadą, kad per tą laiką nieko nenutiko. Aš neįsimylėjau, nepatyriau kažko jaudinančio, neįgijau patirties. Kartais liūdna dar labiau, kai supranti, kad ne tik kad dabar to neturi, bet gal ir neturėjai…

Esu kryžkelėje. Taip kartais norisi, kad šalia būtų kas nors, kas parodytų kelią. Bet tiesa tokia - sprendimą, kaip ir visada, reikės rasti pačiai…

Rodyk draugams

Peter Hoeg PANELĖS SMILOS SNIEGO JAUSMAS

Jei prieš keletą metų būtų kas paklausęs - kokia mėgstamiausia mano knyga, nedvejodama būčiau atsakiusi, kad “Sniego jausmas”. Tuo metu buvau neseniai perskaičiusi pirmą kartą ir galvojau, kad tobulesnės knygos negali būti. Stipri, nepriklausoma, keista, ypatinga pagrindinė veikėja, įtampos pilnas turinys, kuris užkabino taip, kad negalėjau liautis skaičiusi. Nors ir drebėjau iš šalčio ir baimės vidurnaktį bendrabučio kambaryje. Ir dar sniegas. Patiko neapsakomai.

Dabar, po dešimties metų, daug kas atrodė kitaip. Pirmiausia tai, kad neliko įtampos. Bet tai savaime suprantama - juk aš žinau, kas bus toliau. Kartais trikdė jausmų, žmonių, sniego šaltumas. Daug nutylėjimų, kur man norėtųsi ne susivokti pačiai, o kad tai būtų paaiškinta. Ir siužetas jau nebe toks tobulas…

Bet vis tiek išlieka viena mėgstamiausių mano knygų. (Mėgstamiausių, o ne geriausių!)

Tamsą reikia gerbti. Naktis - tai toks metas, kai pasaulis užverda nuo piktybės ir rizikos. Galite vadinti tai prietarais. Arba tamsos baime. Bet apsimetinėti, kad naktis - tai tas pats, kas diena, tik be šviesos, mažų mažiausiai kvaila. Naktį reikia burtis po stogu. Jeigu tik atsitiktinai nesi atsidūręs vienas su reikalais.

Rodyk draugams

Richard Bach TILTAS PER AMŽINYBĘ

Iš knygų galima sužinoti viską. Perskaitai, gerai išstudijuoji, truputį pasipraktikuoji - ir jau gali nedrebančia ranka svaidyti peilius, remontuoti motorus ar lyg savo gimtąja kalba čiauškėti esperantiškai.

Tai būtų nuostabi knyga, jei rašytojas tikrus vardus būtų pakeitęs išgalvotais. Dabar viskas aišku - romanas rašytas remiantis savo gyvenimo istorija. Skaitytoja smalsi, o internetas beveik visada po ranka. Taigi surasti nebuvo sunku, kad tikrovė ne tokia jau nuostabi, kad pagrindinis veikėjas, kuris jau knygoje yra nemažas šiknius, tikrovėje buvo dar didesnis, ir pabaiga - na… tiesa jau už knygos ribų, ji, deja, buvo

Antras priekaištas - knygoje prieš pabaigą yra žodžiai - čia būtų galima dėti tašką. Ar kažkaip panašiai. Tai toje vietoje tašką iš tiktųjų ir reikėjo padėti. Nes tolesnė pabaiga man visai nepatiko.

Ir viskas. Daugiau priekaištų neturiu.

Savižudybė, kaip ir žmogžudystė, nieko nesukuria! Jei jau atsiduri tokioje beviltiškoje padėtyje, kad ryžtumeisi nusižudyti, turėtum ryžtis verčiau kad ir drastiškai, bet kūrybiškai spręsti savo problemas: slapta pabėgti vidury nakties, sėsti į laivą, plaukti į Naująją Zelandiją ir pradėti viską iš naujo; imtis, ko visuomet norėjai, bet nedrįsai daryti.

Rodyk draugams