BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jean M. Auel PIRMYKŠTĖ MOTERIS Arklių slėnis (2)

Keturkojai plėšrūnai prisitaiko prie aukų aplinkos. Aila ir jos rūšis pritaiko aplinką sau.

Iš karto turiu pasakyti, kad pirmoji knyga patiko labiau. Skaitant pirmąją nesunku buvo patikėti, jog tikrai kažkada taip galėjo nutikti. Rašytoja skyrė dėmesį ne tik veiksmui, bet ir papročių aiškinimui, supažindinimui su mūsų protėviais.

Gi antrojoje paraleliai eina su veiksmai - Aila bando išgyventi viena, o jai skirtasis vyras keliauja per žmonių bendruomenes, kol likimas juos suveda. Čia man trūko aiškumo. Nes be jokių aiškinimų atsiduriame pirmykštėje žmonių bendruomenėje - bet o kas? kodėl? kaip? Tą tenka nutuokti apgraibomis. Apskritai ta dalis priminė Edgaro Barouzo knygas - panašu į tikrovę, bet vis tiek žinai, kad tai rašytojos fantazija.

Kaip ir žmonės: vieni geriau auga draugijoje, stengdamiesi pranokti kitus, o kitiems reikia stiebtis atskirai, nors gali jaustis vieniši. Tiek viena, tiek kita yra vertinga.

Man įdomiausia buvo skaityti, kai du veiksmai susilieja į vieną - po Ailos ir Jolandaro susitikimo. Ir nors jie užtrunka bandydami suprasti vienas kitą - manau, net labiausiai suvaržyti šiuolaikiniai žmonės, ką ten tuometiniai, būtų susipratę daug lengviau, bet ta knygos dalis buvo labiausiai jaudinanti.

- Atsiprašyti. Tai irgi mandagybė, tiesa? Paprotys? Jondalarai, ką gero duoda tokie žodžiai, kaip “atsiprašau”? Jie nieko nepakeičia, nesijaučiu nė kiek geriau.

Ir galiausiai pamąstymui nuteikė mintis, kaip pakeitė žmonių santykius supratimas, kad ir vyras prisideda prie kūdikio pradėjimo. Iš visų Ailos atradimų šitas ateities žmonijai vis dar turi daugiausia  įtakos.

Kad būtų sūriau, prisirinko šalpusnių, žalumynams - dilgėlių, burnočių, gaivių kiškiakopūsčių, o lenktažiedžių česnakų, bazilikų ir šalavijų dėl skonio. Dūmai taip pat jo pridės, o pelenai suteiks druskos prieskonio.

Rodyk draugams

Jean M. Auel URVINIO LOKIO GENTIS (1)

Skaityti knygų serijas ir tęsinius man nelabai patinka. Nes atsiranda papildomas įtampą keliantis įsipareigojimas perskaityti viską. O jei man nebepatiks? Arba laiku negausiu kitos knygos? Galvojau, kad čia bus trys knygos. Tik paskui sužinojau, kad iš tikrųjų yra šešios. Pirmoji pasirodė įdomi, lengvai skaitoma, tai tęsiu toliau.

Neandertaliečiai randa ir priglaudžia žmonių vaiką - mergaitę. Bet man per visą skaitymo laiką Aila atrodė kaip mūsų laikų mergaitė laiko mašina nuskraidinta pas urvinius žmones. Nors aš pati visada sau sakau skaitydama apie laikus, gerokai nutolusius nuo mano laikotarpio, kad galbūt tada taip ir nebuvo kalbama, mąstoma, elgiamasi, bet vis dėlto jaučiama taip pat. Ar ne?

Plokšti tamsios neraugintos duonos kepalai kepė ant karštų akmenų prie laužo. Kitame puode virė burnočiai, ėriuko ketvirtis, jauni dobilai ir kiaulpienės lapai, paskaninti šalpusniu, o prie kito laužo garavo padažas iš džiovintų, keptų obuolių, sumaišytų su laukinių rožių žiedlapiais ir dėl laimingo atsitiktinumo rastu medumi.

O jie visai skaniai valgė, ar ne?

Vis dėlto susirinkusieji sunaudojo visus sausuolius ir iškirto netoliese žaliavusius medžius, kurie ataugs tik per kelerius metus.

Ir jau tada žmonės niokojo gamtą ir buvo jos priešai.

Rodyk draugams

Gillian Flynn DINGUSI

Taip jau atsitiko, kad prieš keletą metų pirmiausia pamačiau filmą. Taigi, kai skaitau knygą, žinau, kas bus toliau. Ir čia turiu nusilenkti rašytojos talentui - nepaisant to tekstas jaudina, ir tą akimirką, kai skaitau, aš tikiu tuo, kas tame puslapyje parašyta.

Skaitydama prisiminiau prieš kurį laiką skaitytą “Pasikalbėkime apie Keviną”. Net pasitikrinau - gal ta pati rašytoja? Ten siekiant šokiruoti aprašomi motinos ir sūnaus santykiai, čia sutuoktinių. Puikiai žinau, kad gyvenime visko būna, bet dviem žmonėms nusprendus susieti gyvenimus linkime, kad jie gyventų ilgai ir laimingai. Čia iš karto aišku, kad taip nebus. Bet galiausiai atrodo, kad kiekvienas gavo tai, ko nusipelnė.

Ir jei dabar manęs koks nors žmogus paklaustų - ką skaityti? Bet koks žmogus - nepažįstamas, o gal kaip tik labai artimas, skaitantis, o gal per gyvenimą tik porą knygų perskaitęs, nesvarbu - pirmoji rekomendacija, atėjusi į galvą, būtų ši.

Sutuoktiniai žino viską iki smulkmenų. Jeigu ji, kad nubaustų draugę, su kuria draugystė truko kelis mėnesius, nusivertė nuo laiptų, ką ji padarys vyrui, kuris buvo toks kvailas, kad vedė ją?

Rodyk draugams

Vera Henriksen VIKINGŲ DUKTĖ

Šitą knygą gavau dovanų iš davatkiškų pažiūrų tėvų draugės. Kai mamos paklausiau - kokiu tikslu? - ai, ji pati tikriausiai gavo dovanų, bet kadangi knygų neskaito, tai atidavė.

Savo gyvenimo ir likimo nepavedu niekam, svarbiausia - mano valia ir gyvenimo būdas, tai ir yra laimė, o ją pats susikuriu.

Daug nesitikėjau - ir buvau teisi ir neteisi vienu metu. Romane vaizduojamas laikotarpis, kai norvegų pagonys virto krikščionimis. Ir nemažai puslapių skiriama dvasiniams ieškojimams, religiniams pokalbiams, abejonėms ir apmąstymams. Ir tiesą sakant būtent šitie puslapiai vargino. Net kilo minčių - ar tikrai to meto žmonės galėjo taip kalbėti ir mąstyti? Jausti - taip, dėl to aš nesiginčiju. Bet kalba retkarčiais net labai sudėtinga. Nors gal man trūksta išsilavinimo ir turiu per mažai žinių.

O kita knygos dalis irgi buvo nuobodoka. Bet jei jau perskaičiau iki galo, tai nebuvo taip jau prastai.

Rodyk draugams

Žiuljeta Benconi FLORENTIETĖ (3)

Paskutinė “Florentietės” knyga. (Tik priekabiai vertinant ar neturėtų būti “Florencijietė”?) Maždaug tas pats, kas ir prieš tai buvusiose knygose, tik daugiausiai kilusių pašalinių minčių. Vyro paieškos detektyvas, gimdomi, bet neauginami vaikai, nuolatinės kelionės vejantis šešėlį.

Ir pabaiga - gera, kaipgi kitaip gali būti, nors prieš kelis puslapius atrodė, kad gresia katastrofa.

Ir pabaiga, nes baigiasi knyga, bet istoriją galima tęsti ir tęsti…

Dėl nieko nesigailėkite!

Rodyk draugams

Žiuljeta Benconi FLORENTIETĖ (2)

Dėl jūsų, dėl jūsų meilės kausis du žmonės! - Ne, jie kausis dėl savo savimeilės, o tai visai kas kita…

Toliau tęsiu skaitydama Fjoros nuotykius. Ta proga šiek tiek papasakosiu apie keliones. Keliauti praėjau tik prieš keletą metų. Net neturiu tikslaus atsakymo, kodėl to nedariau anksčiau. Nedrįsau, nebuvo laiko, gerai jaučiausi vienoje vietoje?… Bet kaip pasakė viena gidė - pabandę 99 proc. užsikabina. Šių metų didžiausia kelionė jau praeityje, bet jau planuoju kitiems metams. Ir svajoju apie laiką, kai galėsiu tam skirti daugiau laiko. Gal tai bus pensija? (Bet ar jos sulauksiu, o tada ar sveikata ir finansinės galimybės tai leis?). Gal palankiai susiklosčius aplinkybėms padarysiu pertrauką karjeroje? Neįsivaizduoju. Bet kelis pastaruosius metus bandau išspausti kuo daugiau.

O kuo tai susiję su “Florentiete”? Aš buvau Florencijoje. Ir skaityti žymių vietų ar bažnyčių pavadinimus, kur ir aš lankiausi, yra smagu. Dalis veiksmo vyksta Prancūzijoje, Luaros slėnyje. Jau kuris laikas, kaip galvoju, kad noriu ten pakeliauti. Ir atrodo, kad kitais metais, paskatinta šios knygos, būtent ten ir vyksiu. Minima ir Roma. Man ji paliko geresnį įspūdį, negu Fjorai, bet tiek laikmetis tiek mūsų patirtis labai skirtingos.

Palydėk mane į biblioteką! Niekas taip nepakelia nuotaikos, kai skaitymas.

O išvada yra tokia - kaip gerai besijaustumėte savo vietoje, kartais verta ją pakeisti.

Nori būti laimingas - paskubėk,

Nes niekas nežino, kas nutiks rytoj…

Rodyk draugams

Žiuljeta Benconi FLORENTIETĖ (1)

Pinigai tik priemonė paįvairinti gyvenimą, papuošti jį retais ir įmantriais daiktais.

Aš įdėmiai seku Salomėjos Šiukšlynėlį, bet tas pačias knygas mes skaitome retai. Tačiau vienai rekomendacijai neatsispyriau. Tai lengvas meilės romanas su užuominomis į istorinį. Bet po pastaruoju metu skaitytų rimtų knygų tai pats tas.

Be galo graži moteris, vyrai anksčiau ar vėliau pakerėti jos žavesio, draugai ir priešai, truputėlis istorinių aplinkybių. Tai nėra labai protinga istorija, bet vasariniam atsipalaidavimui labai tinkama.

Rytoj mes eisime dėkoti Viešpačiui Dievui ir mūsų globėjai Mergelei Marijai ir prašysime jų, kad išlaisvintų mūsų žmones iš kančių ir liūdesio, nes karas - bjaurus dalykas.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė AGNIJOS MAGIJA

Knyga, kurią labai norėčiau perskaityti, bet to niekada nebus, dabar yra Jurgos Ivanauskaitės memuarai. Kaip jokią kitą skaitant galvojau - kas paremta rašytojos patirtimi, o kas išgalvota?

Beje, kam išgalvoti istorijas ir herojus - gyvenimas juk viską visada pranoksta.

Romanas - tai jaunos merginos dienoraščiai. Apie ką ji berašytų, svarbiausia suprasti - kas esi ir kodėl esi. Ir tos paieškos kartais net erzino. Pradžia - tai jaunatviški nuodėmingi sveikatai žalingi bandymai sunaikinti save. Paskui atsiranda dvi gelbėtojos. Knyga prisipildo okultinių mokymų ir aiškinimų. Atrodo - čia MAGIJA. Bet ne. Heroję ieškojimai nuveda į Indiją, ir čia galiausiai atrandama AGNIJOS MAGIJA.

Laikas čia nesustoja, tik pralekia šuoliais bjauriai keikdamasis.

Bet ar tai tikra? To mes niekada nesužinosime, nes jau pačioje knygos pradžioje sužinome, kad Agnija dingo.

Aš ir dabar troškau tik vieno - kad visas pasaulis paliktų mane ramybėje.

Šis gyvenimas - tai lobių sala ir tik kvailys gali grįžti iš čia tuščiomis rankomis.

Nepaisant prieštaringų jausmų seniai skaičiau tokią knygą negalėdama atsitraukti.

- Vis tiek privalėčiau grįžti. Sunku paaiškinti kam nors, išskyrus lietuvius. Tai tarsi kokia metafizinė pareiga. Būtinybė. Neišvengiamybė. Turi sugrįžti - ir viskas. Lyg būtum sudaręs sandėrį su velniu. Kai kas sako, kad panašiai skamba: velnias - Vilnius. Bet tai tik lietuviai gali suprasti.

Rodyk draugams

Tess Gerritsen PAMEISTRYS

O aš teturiu save. Taip, kaip visada buvo ir, matyt, visada bus.

Knyga pristatoma kaip tęsinys, o pirmosios dalies aš dar neskaičiau, bet tai man netrukdė. Nors patiko, bet tikėjausi daugiau jaudulio, daugiau šiurpuliukų, daugiau baimės. O čia skaitėsi lengvai - baisu buvo ne todėl, kad baisu, o todėl, kad man nebaisu skaitant apie tokius šiurpius dalykus.

Ar čia rašytojos sugebėjimas viską perteikti lengvai ir skaitomai, ar aš tokia atbukinta šiandienos kasdienybės, jog jauduliui sukelti reikia daugiau? Daug daugiau?…

Rodyk draugams

Charles Ferdinand Ramuz ADOMAS IR IEVA

Vyrams skirta gyventi gryname ore, o mums, moterims, lindėti šešėlyje. Dėl nieko kito, kaip tik dėl veido spalvos…

Skaityti aišku patraukė pavadinimas. Ko gi gali tikėtis - vyro ir moters, meilės istorijos, dramos… O ir priešlapis pilnas pagyrimų. Bet knyga parašyta prieš kelis dešimtmečius ir tokia eksperimentinė. O tokios retai lengvai skaitosi ir būna įdomios. Gerai, kad nelabai stora. Bet perskaičiau ir pamiršau. Taigi po kiek laiko net negalėsiu girtis, kad skaičiau…

Kas yra ilgai, kai reikia visada?

Rodyk draugams