BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žoržis Amadu DONA FLORA IR DU JOS VYRAI

- Laimė - gana nuobodi gudrybė, ji greitai įgrysta.

Rašytojas ne veltui save pavadina pramaniūgu, ir pasako tikrą tiesą. Tokia jau ši istorija - nori tikėk, nori ne.

O jeigu jūsų svečias pageidauja dar rafinuotesnio patiekalo, kažko labai ypatingo, žodžiu, dievų maisto, tada paduokite jam jauną gražią našlę, aplaistytą liūdesio ir vienatvės ašaromis, pagardintą kuklumu ir gedulu, įkaitintą ant lėtos ugnies uždrausto geismo, kuris suteikia jai nuodėmės aromato.

Rodyk draugams

Žoržis Amadu GABRIELĖ

Jau ir anksčiau žinojau, kad tokia knyga yra, bet ji visai manęs netraukė. Iki tol, kol radau paminėtą pavadinimą kitoje knygoje - Arturo Perez-Reverte “Pietų karalienėje”. Perskaičiau ir džiaugiuosi - man labai patiko.

Knyga nėra ta, kurią skaitant sunku atsitraukti. Bet kartu skaityti lengva ir įdomu. Tikriausiai tai pats tobuliausias derinys. Skaitai ir jauti malonumą, bet kartu gali bet kada padėti knygą ir imtis kitos veiklos.

Romanas labai priminė Mario Vargas Llosos “Žalius namus”. Bet ar jums neatrodo, kad visi Pietų Amerikos rašytojai turi kažką bendra? Man atrodo, jog jei tektų atspėti, iš kur rašytojas, jei jis lotynų amerikietis, aš atspėčiau.

Nors pavadinimas moteriškas, tai knyga apie vyrus ir jų gyvenimus. Ir vis dėlto… - Gabrielė - tai personažas, kokio man dar niekada neteko sutikti jokioje knygoje. Juo labiau gyvenime, nes tokių dalykų niekas per daug atvirai nesipasakoja. Iš pradžių šiek tiek šokiravo, bet paskui patiko. Nes negalima atsispirti gvazdikų ir cinamono deriniui. Nors man artimesnė Malvina - siekianti nepriklausomybės, protinga, laisva.

“Gražiausia mada pasaulyje”, - pareiškė jis.

- Visos Sevilijos senjoritos nešioja plaukuose raudoną rožę.

Knyga iš bibliotekos, ir priešlapyje radau ranka įrašytą sveikinimą, datuotą 1991 m. Bet knyga išleista 1994 m. ?…

Rodyk draugams

Jean Potocki RANKRAŠTIS RASTAS SARAGOSOJE

Baigę visą tą ruošą, vėl atsidavė savo klajokliško gyvenimo malonumams, iš kurių didžiausias jų akimis - dykystė.

Knygą iš bibliotekos pasiėmiau vien todėl, kad labai patiko pavadinimas. Vis dar neturiu supratimo, kur ta Saragosa yra, bet tai visai nesvarbu. Man tai atrodė susiję su egzotika, nuotykiais, gal burtais?… Tai ne visai tiesa, bet kažko panašaus galima tikėtis.

Bent ketvirtis knygos - tai rašytojo biografija ir romano tirinėjimai. Visa tai ramia sąžine galite praleisti. Nieko įdomaus ar naudingo nesužinosite, o jei bus smalsu, galėsit tai perskaityti paskui. Tokia praktinė pastaba.

Ir svarbiausia - tai rankraštis be pabaigos. Bet taip jau būna…

Rodyk draugams

Anita Nair MOTERŲ KUPĖ

Jų ramus gyvenimas panašėjo į tvarkingai iškrakmolytą audinį, kur nebuvo vietos jausmingam muslino plazdėjimui ar sunkaus auksu siuvinėto šilko ekstravagancijai.

Viršelyje perspėjama, kad tai ne tokia knyga, kaip kitų žinomų indų rašytojų - gerokai pridedančių egzotikos elementų. Tikrai, iš pradžių man to trūko. Net šiek tiek nusivyliau manydama, kad tai labai vidutiniška knyga. Bet kuo toliau, tuo viskas darėsi tik geriau. Labai moteriška, jausminga, nuoširdi, tikra knyga.

- Aš nesakau, kad moterys silpnos. Moterys stiprios. Moterys gali viską padaryti, lygiai kaip ir vyrai. Ir dar kur kas daugiau. Bet moterys turi ieškoti stiprybės savyje. Pati savaime jėga nepasireiškia.

Po knygos man didžiausias atradimas, gal geriau tinkamas žodis - patvirtinimas - kokiame pasaulio krašte begyventų, kokie papročiai bebūtų - žmonės vienodi. Moterys tokios pat.

- Tu jokiu būdu netapk viena tų moterų, kurios puoselėja save, kad patiktų kitiems. Vienintelis žmogus, kuriam turi įtikti, esi tu pati. Kai žiūri į veidrodį, tavo atvaizdas turi tave džiuginti.

Rodyk draugams

Plum Sykes BERGDORFO BLONDINĖS

Šypsosis net brunetės - žada viršelis. Bet tai netiesa. Tikrai, prisiekiu, per visą knygą neišspaudžiau net šypsenos šešėlio. Kartais net likau nesupratusi - ar tai ironija, ar rašytoja rašo rimtai?

Knyga apie moteris, santykius su vyrais, drabužius, prekės ženklus, privačius lėktuvus, seksą, meilę ir Niujorką. Kažkur per vidurį tarp tokio tipo knygų.

Ir labai juokingas rašytojos vardas.

Rodyk draugams

Isabel Allende BEGALINIS PLANAS

Kartais beveik karikatūriškai įsivaizduoju šią rašytoją - sėdinčią mažame kambarėlyje ir rašančią, rašančią, rašančią, rašančią, rašančią… Kažkas surenka jos prirašytus lapus, kaupia ir kai prisirenka pakankamai, išleidžia knygą. Ir taip toliau.

Ir tikra laimė, kad I. Allende moka rašyti. Nes tikrai nėra kito tokio rašytojo, kurio ilgos ir didelės pastraipos taip lengvai skaitytųsi, niekada nebūtų nuobodu, nesinori praleisti kelių puslapių, ir nežvilgčioji į knygos galą - kiek dar liko? Nes jei ir žvelgi, tai tik su nerimu - kad tik dar daug būtų likę…

Šitą knygą norėjau perskaityti labai seniai. Gal net nuo “Afroditės”, kurioje užsiminta, kad “Begalinį planą” įkvėpė rašytojos vyro gyvenimo istorija. Smalsu buvo, koks gi vyras gali sužavėti tokią moterį.

Ir dabar smalsumas patenkintas.

Rodyk draugams

Raymond Chandler DIDYSIS MIEGAS

Kitą rytą lijo įžambus pilkas lietus - kaip pakabinta virš miesto užuolaida iš stiklinių rutuliukų.

Įdomu, kiek procentų skaitomų knygų pasirinkimą įtakoja teksto grožis? Ne žymus rašytojas, ne patraukli istorija, ne pripažintas šedevras ar bestseleris. Skaitai ir gražu. Kaip čia.

Manau, kad pačios istorijos ilgai neatsiminsiu, ir pavadinimas kvailas, ir tas būdas, kuriuo pagrindinis herojus detektyvas narplioja mįslę, man visai nepriimtinas, bet tas būdas, kuriuo rašytojas dėlioja žodžius, toks gražus, na toks gražus!

Tai buvo juodas koltas, 38-ojo kalibro. Tuo metu neturėjau prieš jį jokio argumento.

Skaitysiu dar.

Rodyk draugams

P. Robert Smith NAKTĮ PARKE AUKŠTAI MEDYJE SU EŽIUKU

Laukiu vieno renginio. Kad laukimas neprailgtų, užeinu į knygyną. Ten praleidžiu taip daug laiko, kad išeiti tuščiomis beveik nepadoru. Todėl išeinu su knyga. Kurios iš rankinės taip ir neišsiėmiau. Skaičiau darbe, ko nors laukdama, tuo laiku, kuris yra tik tarpas tarp kažko. Ir knyga tam puikiai tiko. Skaitosi lengvai ir greitai, neturi gilių minčių ir yra visai smagi.

Nors ne kartą pagalvojau - na ir šiknius tas pagrindinis veikėjas.

Rodyk draugams

Stieg Larsson MERGINA SU DRAKONO TATUIRUOTE / MERGINA, KURI ŽAIDĖ SU UGNIMI / MERGINA, KURI UŽKLIUDĖ ŠIRŠIŲ LIZDĄ

Kažkada, atrodo dar pavasarį, viena pažįstama skundėsi, kad visą naktį nemiegojusi, nes negalėjusi neskaityti vienos knygos. O aš jai kategoriškai atsakiau - niekada tos knygos neskaitysiu! Esu aukščiau tokių dalykų!

Bet, savaime aišku, kad aš už nieką nesu aukštesnė. Ypač, kai pasitaikė proga nemokamai įsigyti visas knygas, tai jau negi neskaitysi?

Jos dvynės, gimusios dvidešimties minučių skirtumu.

Lisbeta - pirmoji. Kamila - gražioji.

Sutinku, kad didžiausias visų knygų patrauklumas yra Lisbetos Salander personažas. Todėl tikriausiai labiausiai ir patiko pirmoji knyga, kur Lisbeta yra veikėja. Kitose knygose ji tampa tik veiksmo priežastimi, ir pasidaro nebe taip įdomu.

Ir jos kūnui, ir sielai teko daugiau antausių nei bet kuriam normaliam žmogui.

Dar sakoma, kad Mikaelis Bliumkvistas yra paties rašytojo prototipas. Todėl man buvo juokinga tai, kad jis patinka visoms moterims - romano veikėjoms, ir visada joms sako taip. Kažin, ar jau pats rašytojas toks buvo?…

Mikaelis neturėjo iliuzijų - kiekviena šeima savo darže pakasusi vieną kitą lavoną. Vangelių darže po velėna gulėjo ištisas kapinynas.

Dar keista, kad kartas nuo karto užsimenama apie Lisbetos seserį, bet šis personažas neišplėtotas ir lyg ir pašalinis. Bet gal šios paslapties atskleidimas turėjo būti kitos knygos tema?

Trečiosios knygos kita vertėja. Ir tai jaučiasi. Šitai nelabai patiko.

P. S. Aprašymas vienas, nes nors knygos trys, negali sakyti, kad tai trys to paties rašytojo knygos. Greičiau jau trys vienos knygos tomai.

Rodyk draugams

Marguerite Duras TARKVINIJOS ARKLIUKAI

- Meilei nebūna atostogų, - tarė jis, - nebūna. Meilę reikia išgyventi, išgyventi visą jos pilnatvę, nuobodulį ir visa kita, atostogų čia negali būti.

Kažkas čia kažką kankina - arba aš knygą, arba knyga mane. Ji pulsuoja karščiu, niekas nieko neveikia, ir visi kalba, kalba, kalba… Ar ne sakiau, kankinimas. Niekada nemaniau, kad gali būti taip sunku skaityti dialogus. Galiausiai nusibodo. Bet vis tiek knyga gera ir man patiko. Mazochizmas, ne kitaip.

Rodyk draugams