BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jorge Luis Borges SMĖLIO KNYGA

Prisiminiau, kad etiopai tiki, jog beždžionės nekalba tyčia, bijodamos, jog bus verčiamos dirbti…

Sunku, labai sunku buvo. Dar net nespėjus perskaityti nors kelių puslapių, aš pradėjau nekęsti pačios knygos struktūros. Trumpas apsakymas ir po jo einantis tokio pat ilgio išnašų ir paaiškinimų sąrašas. Ir kad tai būtų nors kiek naudinga! Bet nei kiek. Paaiškinimai, kurie nieko nepaaiškina arba sako visai ne tai, ką aš norėjau sužinoti. O pasitaikę neaiškūs žodžiai ar pavadinimai lyg tyčia praleidžiami. Jau buvau padėjusi kaip neskaitomą.

Bet kodėl turiu skaityti vertėjo interpretaciją, kuri, kaip paaiškėjo, visai man netinkama? Todėl ėmiausi tik Borges teksto, ir situacija tapo daug daug geresnė.

Nors negaliu pasakyti, kad tai mano knyga. Nenoriu daugiau to skaityti.

Nejau manai, kad dievybė gali sukurti ką nors kita, o ne Rojų? Ar nemanai, kad Nuopuolis - tai nežinojimas, jog esame Rojuje?

Rodyk draugams

Žoržis Amadu GABRIELĖ

Jau ir anksčiau žinojau, kad tokia knyga yra, bet ji visai manęs netraukė. Iki tol, kol radau paminėtą pavadinimą kitoje knygoje - Arturo Perez-Reverte “Pietų karalienėje”. Perskaičiau ir džiaugiuosi - man labai patiko.

Knyga nėra ta, kurią skaitant sunku atsitraukti. Bet kartu skaityti lengva ir įdomu. Tikriausiai tai pats tobuliausias derinys. Skaitai ir jauti malonumą, bet kartu gali bet kada padėti knygą ir imtis kitos veiklos.

Romanas labai priminė Mario Vargas Llosos “Žalius namus”. Bet ar jums neatrodo, kad visi Pietų Amerikos rašytojai turi kažką bendra? Man atrodo, jog jei tektų atspėti, iš kur rašytojas, jei jis lotynų amerikietis, aš atspėčiau.

Nors pavadinimas moteriškas, tai knyga apie vyrus ir jų gyvenimus. Ir vis dėlto… - Gabrielė - tai personažas, kokio man dar niekada neteko sutikti jokioje knygoje. Juo labiau gyvenime, nes tokių dalykų niekas per daug atvirai nesipasakoja. Iš pradžių šiek tiek šokiravo, bet paskui patiko. Nes negalima atsispirti gvazdikų ir cinamono deriniui. Nors man artimesnė Malvina - siekianti nepriklausomybės, protinga, laisva.

“Gražiausia mada pasaulyje”, - pareiškė jis.

- Visos Sevilijos senjoritos nešioja plaukuose raudoną rožę.

Knyga iš bibliotekos, ir priešlapyje radau ranka įrašytą sveikinimą, datuotą 1991 m. Bet knyga išleista 1994 m. ?…

Rodyk draugams

Isabel Allende MANO IŠGALVOTA ŠALIS

Baigiau darbą, o lauke lyja kaip iš kibiro. Žengsi kelis žingsnius ir turėsi šlapią vištą. Užsukau į šalia esantį prekybos centrą, kurio šiaip jau labai nemėgstu. Žinojau, kad yra išleista dar viena Isabel Allende knyga, bet buvau nutarusi, kad šitos tai jau tikrai nepirksiu ir neskaitysiu. (Rodos ne pirmas kartas, ar ne)? Bet lietus, laukimas, dar turėjau to nemėgstamo prekybcentrio dovanų čekių - išėjau sulaužius dar vieną sau duotą pažadą.

Dabar galvoju, kad jei ne tie dovanų čekiai, tai pinigai būtų išleisti veltui. Pirma - knyga plona. Per plona. Nežinau, kaip tai reikia vertinti, bet plonų knygų aš neperku. Tokias imu iš bibliotekos, skolinuosi, bet mokėti pinigus už mažiau nei du šimtus puslapių aš ryžtuosi sunkiai. Antra - I. Allende kaip niekas kitas savo knygose sugeba eksploatuoti savo gyvenimą. Visa jos rašytojos karjera tuo paremta. O aš, kadangi perskaičiau beveik visas lietuvių kalba išleistas jos knygas, viską jau žinau. Man nebeįdomu. Nieko nauja. Tas pats su tuo pačiu. Mano tėtis pasakytų - tas pats šūdas, tik kitose kelnėse.

Jinai teigė, kad tikrovė daugiamatė ir neprotinga manyti, jog galima suprasti gyvenimą remiantis vien protu ir ribotais jutimais; esama ir kitų suvokimo įrankių, tokių kaip instinktas, vaizduotė, sapnai, emocijos, nuojauta.

Rodyk draugams

Mario Vargas Llosa MIESTAS IR ŠUNYS

- Jis tave myli.

Dabar visas jos veidas šviečia ta nauja šviesa - ir skruostai, ir lūpos, ir lygi kakta po plaukų garbanom.

- Aš nežinojau, - sako ji. - Aš su juo kalbėjau gal vieną minutę.

- Todėl aš ir pabėgau, - sako Albertas ir nutyla, pražiojęs burną. Pagaliau jis ištaria: - Aš pavyduliavau. Aš irgi tave myliu.

Skaitant mano veide karts nuo karto pasirodydavo šypsena - šiek tiek pašaipi - o būdamas jaunas rašytojas nuosekliai rašyti visai nemokėjo. Keli pasakotojai, susisluoksniavęs laikas, besipainiojantys pirmas bei trečias asmenys. Bet kartu įdomu, ir kaip jis taip sugeba? Nes visai nepainu ir nesunku skaityti. Visi įvykiai, visi akcentai, visi posūkiai bei vingiai laiku ir vietoje. Malonu.

Kiek aš žinau, į lietuvių kalbą išverstos ir išleistos keturios knygos. Tai šią reiktų skaityti, jei kitos jau perskaitytos ir patiko. Bet jau kol nepasirodys naujas leidimas. Nes tiesiog fiziškai kentėjau skaitydama 1969 metais išleistą knygą. Su apmąstymais, o kokią įtaką gali turėti knygos turiniui jos išorė. Pasirodo, beveik gali.

Rodyk draugams

Isabel Allende APIE MEILĘ IR ŠEŠĖLIUS

Pasak jo, ligos esti dvejopos: nuo vienų žmogus pasveiksta pats, o nuo kitų nepagydys niekas.

Ir kaip gyvent su tokia diagnoze? Gerai, jei pirmoji, o ką daryti su antrąja? O dėl Isabel Allende man tikrai antroji. Nes skaitau visas knygas. Net ir šią, kurios jau buvau sau pažadėjusi neskaityti. Nes kiek gi galima? Nes vis tiek tas pat. Bet vis tiek patiko. Vien dėl to pačio…

Rodyk draugams

Mario Vargas Llosa BJAURIOS MERGIOTĖS IŠDAIGOS

Šio įrašo ruošinys juodraščiuose laukė gan ilgai. Kadangi esu nusprendusi nesiskųsti laiko stoka (nes bet kam kitam dėl to papriekaištaučiau), tai nieko ir nesakysiu. Jau svarsčiau apie tų keleto dalykų padarymą, kas leistų jaustis ne tik menku sraigteliu dideliame aparate, bet ir teiktų džiaugsmo. Tik kol kas visą tai darau pagal sąrašą,  kur mažiau pastangų reikalaujantys dalykai yra aukščiau. Pasirodo, skaityti knygas lengviau, negu apie tai reikšti nuomonę. Todėl perskaitytų knygų krūva didėja, bet blogas neilgėja…

Ir dar vienas ekstravagantiškas akcentas - televizorius stovėjo ant lentynėlės priešais tualetą. “Televizija - stiprūs laisvinamieji”, - paaiškino jis man.

Patinka stiprios moterys. Atkakliai siekiančios tikslo. Gražios. Protingos. Nuotykių ieškotojos. Išskirtinės. Dar labiau patinka, kai apie jas rašo vyrai.

Jūra kartais kaip gudri moteriškė, iš tų, kurios sako “taip, bet kad ne” arba “ne, bet taip”.

Rodyk draugams

Mario Vargas Llosa ŽALI NAMAI

Ievos pievos, lankos plačios, bet kaip gera jose braidyti!

Dar viena knyga, kuri gali būti priskirta ir prie ievų pievų, betgi ir prie genialių kūrinių. Man patiko. Labai. Tikriausiai dėl rašymo stiliaus. Dar niekada neteko skaityti panašios knygos. Viskas suraizgyta sumazgyta, veiksmas vyksta nežinia kur, nežinia kada, veikėjų milijonas, bet vis tiek lengva ir gera skaityti.

Esu sužavėta rašytojo genialumo. Čia vis tas stilius. Tikrai.

Rodyk draugams

Mario Vargas Llosa TETULĖ CHULIJA IR RAŠEIVA

Šou žvaigždė buvo kaip iš pieno plaukusi prancūzė, murkianti daineles tokiu saldžiai aistringu balsu, kad atrodė, jog ji prievartauja mikrofoną.

Yra toks nuostabus Frank Stockton apsakymas “Nuotaka ar tigras”. Jame pasakojama apie karalių, mėgusį originaliai spęsti savo karalystės problemas. Nusikaltėlius jis arenoje pastatydavo prieš dvejas visiškai vienodas duris - už vienų tigras, už kitų nuotaka. Ir leisdavo pasirinkti. Rezultatas, manau, aiškus - arba tigro puota, arba vestuvės. Visas įdomumas prasideda, kai karalius į areną išleidžia savo vienintelės dukters meilužį. Rinktis - nuotaka ar tigras? Prieš žengdamas prie lemtingų durų jaunikaitis nusilenkia karaliui, o į mylimąją meta klausiamą žvilgsnį - kurios? Nes karalaitė padarė tai, kas iki šiol buvo neįmanoma - sužinojo durų paslaptį. Ji žino, kas yra kas už kurių durų. Ji mosteli ranka, mylimasis užtikrintai žengia atidaro… Ir čia rašytojas klausia - kas gi ten buvo - nuotaka ar tigras? Kur nukreipė įsimylėjusi moteris - ar išgelbėjo meilužio gyvybę? O gal priešingai - pavydi princesė mylimąjį pasiuntė pas tigrą?

Pastarosios knygos struktūra priminė šį kūrinį. Pusė knygos - tai radijo novelės užbaigiamos klausimais, kurie turėtų padirginti klausytojų vaizduotę. Kita - tai meilės istorija tarp jauno rašytojo ir gerokai vyresnės damos.

- Tikiuosi, visa tai - žaidimas, - pareiškė jis iškilmingai, žvelgdamas į akis kaip griežtas tėtušis. - Neužmiršk, vis dėlto tu ir aš - kol kas dar pienburniai.

- Jei pastosiu, prisiekiu - pasidarysiu abortą, - nuraminau draugą.

O aš būdama karalaitės vietoje rinkčiausi nuotaką.

Rodyk draugams

Suzanne Kingsbury VASARA, KAI MANE MYLĖJO FLEČERIS GRYLIS

Šie arkliai daugiau niekuomet nebebus laukiniai. Labiausiai tikėtina, kad jie ilgėsis gimtųjų kraštų, giminaičių ir jausmo, kad esi be balno ir pašėlusiai laisvas. Galvodama apie tai, esu ne kartą pabudusi iš miego. Tokiomis minutėmis prašau Dievo padaryti taip, kad jie netektų atminties. Bet tikiu, kad jie ją tikrai turi.

Yra knygų, kurios lenda į akis. Painiojasi visais įmanomais būdais, kad kartais neiškentus imi ir pavartai. Bet to neužtenka. Lenda į akis tol, kol imi ir perskaitai. Bent jau man su šia knyga taip buvo.

Gražu. Truputį liūdna. Lengva skaityti. Gera.

Flečeris Grylis yra tobulas. Net nežinant vien iš to būtų galima atspėti rašytojo lytį. Manau, kad tokį jį tegalėjo sukurti tik moteris. Abejoju, ar tikrovėj tokių būna.

- Kantri ir bliuzas, janki, iš esmės nedaug skiriasi, abu liūdni, bet tik bliuzas turi sielą. Baltųjų muzikai trūksta sielos. Mums per mažai nutiko šūdinų dalykų. Esi kada nors girdėjęs kalambūrą: ką gautum, jei kantri stiliaus dainą pagrotum iš kito galo?

Gūžteliu pečiais ir pažvelgiu į jį.

Railis šypsosi.

- Atgautum savo šunį, savo namą ir savo žmoną, - paaiškina jis.

Rodyk draugams