BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pierre Choderlos de Laclos PAVOJINGI RYŠIAI

Laiškų romanai turi to žavesio, kurio kitose knygose nėra. Gal kalta pati skaitytoja - skaityti svetimus laiškus - didelė, bet saldi nuodėmė. O gal tai iliuzija - kad tai atviriausias iš visų literatūros žanrų.

Kaip ten bebūtų, pradžia man nepatiko. Gal kalta pretenzinga kalba, o gal patys herojai - koks gali būti įdomumas, kai svarbiausi interesai yra meilės nuotykiai ir reputacija visuomenėje.

Padėjau kaip neskaitomą. Paskui pradėjau vėl. Iš pradžių susidūriau su tais pačiais sunkumais, bet kuo toliau, laiškas po laiško… aš nebesustojau iki finišo.

Didžiausią įspūdį paliko markizės de Mertej personažas. Jis neigiamas (rašytojui juk reikėjo atpirkimo ožio), bet kartu kokia tai buvo protinga, graži, sukta ir žiauri moteris. Man smalsu, ką ji būtų galėjusi nuveikti, jei interesai būtų buvę ne tik meilės nuotykiai bei padėtis visuomenėje.

Aš Jus myliu lyg jau būtumėte tapusi išmintinga.

Epistolinio romano šedevras - tai jau tikrai.

Rodyk draugams

PRANCŪZŲ NOVELĖS

Pastaruoju metu skaitau keturias knygas iš karto. Viena - tai pagrindinė. Skaitoma ryte, kai man nereikia anksti į darbą, savaitgaliais, tada, kai turiu laisvo laiko. Antroji - vakare, vonioje. Žiemą tai nuostabus įprotis prieš miegą - kol į vonią teka vanduo, aš išsivalau dantis, pažaidžiu su tekančiu vandeniu - tai labai ramina, ir kol jis atvėsta, gulėdama vandenyje paskaitau knygą. Knyga į vonią dažniausiai būna paimta iš bibliotekos - kažkaip dėl savų truputį baisu - o jei įkris į vandenį? Dar vieną knygą skaitau darbe. Žinau - čia reikia dirbti. Bet kai pasidaro sunku, nuobodu, prailgsta, paskaitau dešimt minučių ir būna geriau. Ir pagaliau ketvirtoji - tai Julio Cortazar “Žaidžiame klases”. Bet apie ją daugiau parašysiu, kai galiausiai ją perskaitysiu.

Tokia skaitymo tvarka patogi vien tuo, kad nereikia visur tampytis vienos knygos, ir jei ji dar būtų stora ir sunki, tai tikrai tai sukeltų nepatogumų. Kita vertus, kaip seniai aš skaičiau knygą, nuo kurios negalėčiau atsitraukti…

Rodyk draugams

Philippe Delerm PIRMAS GURKŠNIS ALAUS IR KITI MAŽI MALONUMAI

Mane nustebino, kaip tokia mažutė knygutė tris metus buvo perkamiausių sąrašuose. Mažutė tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Nes jei jau kalbame apie malonumą - tai bent jau aš įsivaizduoju didelę ir storą knygą. Ir parašyta visai neypatingai. Greičiau nuobodžiai. Nes kiekvienas iš mažųjų malonumų aprašomas tais pačiais žodžiais. Todėl aš ir nesupratau, kodėl ji patiko tokiai daugybei žmonių. Nes aš nebaigiau skaityti.

Rodyk draugams

Willy ir Colette KLODINA MOKYKLOJE

Susidomėjau, nes yra geriausių XX a. knygų sąraše. Ir aprašymas patiko. Tikėjausi šmaikščios istorijos apie mokyklinius laikus. Vietoj to gavau lesbietišką meilės istoriją ir supratimą, kad prieš šimtą metų daug kas buvo kitaip.

Geriau nepasakyčiau: - Tai esi tinginė? - Juk tai vienintelis malonumas šioje žemėje.

Ir dar vienas paaiškinimas man: Dieve, kokios kvailos tos moterys! (Mergaitė ar moteris - tai vienas ir tas pats.)

Rodyk draugams

Andrei Makine PRANCŪZIŠKAS TESTAMENTAS

Man atrodo, kad atsivertusi šią knygą giliai įkvėpiau, o iškvėpiau užvertusi tik paskutinį puslapį. Aišku, tai ne visai tiesa (kitaip jau pasakočiau šią istoriją šventam Petrui), bet tikrai mano kvėpavimo dažnis buvo gerokai suretėjęs. Kodėl? Todėl, kad tekstas labai trapus. Lengvas. Švelnus. Toks, kad atrodo su stipresniu atodūsiu gali nupūsti viską. Visą įspūdį, jausmą, visą pasakojimą.

Labai patiko.

Knyga turi dvi puses - prancūziškąją ir rusiškąją. Pastaroji šiek tiek artimesnė ir labiau suprantamesnė. Ir todėl smalsu, o kaip šią istoriją vertina skaitytojas iš kitos pusės?

Rodyk draugams

Françoise Sagan NUOLANKUSIS

Norėjau parašyti, kad Prancūzijos literatūra man pirmiausia asocijuojasi su rašytojomis moterimis, bet tuojau pat prisiminiau Alexandre Dumas, Honoré de Balzac ir Victor Hugo. O moterys? Marguerite Duras ir Françoise Sagan. Nors esu skaičiusi ir daugiau.

Moterys mano galvoje įsitvirtinusios labiausiai dėl dviejų didžiulį įspūdį palikusių romanų - “Sveikas, liūdesy” ir “Meilužis”. Tik paskui eina “Trys muškietininkai”, “Vargdieniai” ir “Grafas Montekristas”. Manau, kad tokiu vertinimu labai nenustebinau.

O pastaroji knyga? Tokia truputį fantastiška, keista, stebinanti, žavinti, skatinanti mąstyti bei vertinti, neturinti aiškios pabaigos. Nors ką aš kalbu - pabaigoje viskas aišku, tik noriu žinoti - kaip galėtų būti toliau?

Ir nesiskaitanti lengvai - šimto trisdešimt dviejų puslapių man užteko savaitei.

Rodyk draugams

Anna Gavalda AŠ NORIU, KAD MANĘS KAS NORS KUR NORS LAUKTŲ

Apsirengusi virvutėmis ir tatuiruotėmis.

Įdomu, kaip ši rašytoja kuria savo noveles? Ar rašo lėtai apgalvodama kiekvieną žodį? O paskui jų derinius? Skaito daugybę kartų, ką parašė, bei tobulina iki begalybės? O gal parašo po novelę kas vakarą (naktį), kol prisirenka koks šimtas, ir paskui atrenka dvylika geriausių?

Krašte, kur žmonės gyvena už dešimčių kilometrų vieni nuo kitų, be mašinos esi arba žlugęs, arba skaistus.

Kaip ten bebūtų, aš noriu daugiau.

Ir dar. Niekada, oi niekada prieš labai sau patinkančią ir pačią tobuliausią savo rašliavą nedrįsčiau parašyti - žinau, jums patiks. Man įdomu, ar rašytoja taip pasitiki savimi ar šiuos žodžius įrašė prieš tai išgirdusi daugybę savų bei patikimų žmonių malonių atsiliepimų? Bet - patiko…

Rodyk draugams