BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Romain Gary PAUKŠČIAI SKRENDA MIRTI Į PERU

Apsakymų rinkinys. Kažkada apsakymai buvo mėgstamiausias literatūros žanras. Tikriausiai todėl, kad nereikia skaityti didelio kūrinio, kad pagautum vertingą mintį. Dabar gi norisi jau daugiau puslapių, daugiau minties interpretacijų, daugiau laiko.

Apsakymai patiko. Atrodo specialiai sudėlioti nuo neįdomiausių iki įdomiausių. O gal reikėjo laiko apsiprasti su žanru, pagauti rašytojo stilių ir mintį, prisitaikyti.

Žmonės man šlykštūs, daktare, neapsakomai šlykštūs. Jie siaubingi. Siaubingi - štai tinkamas žodis. O jei tikrai norite išgirsti mano nuomonę, tai jų dar nėra: reikėtų juos išgalvoti. Žmonės, daktare, - ak, ak! Leiskite nusijuokti. Norėčiau juos pamatyti: gal vieną dieną medicinai pažangėjant tokių ir rasis, bet kol kas viskas, ką matau, - tai išsigimėliai, taip, daktare, tikrai taip: moraliniai ir intelektualiniai išsigimėliai, kitaip nepasakysi.

Rodyk draugams

Romain Gary AITVARAI

- Aš tau draudžiu kalbėti tokias nesąmones, - surikau. - Gyvenimas turi ausis.

Kažkur Prancūzijoje, kažkada seniai gyveno berniukas. Kadangi neturėjo tėvų, tai augino šiek tiek kvaištelėjęs dėdė, gaminantis aitvarus. Berniukas sutiko ir pamilo mergaitę. O paskui prasidėjo antrasis pasaulinis karas.

Važiavau paskui jį ant dviračio ir verkiau nosimi. Ašaros visada randa sau kelią, ir mes veltui stengiamės jas sulaikyti.

Knyga, kuri prasideda kaip paaugliška meilės istorija, ilgainiui virsta labai rimta knyga. Laimė, kad visa tai pagardinta nepaprastu rašytojo humoro jausmu. Nes kitaip būtų dar viena liūdna knygą apie karą. Nors linksmų tokia tema tikriausiai negali būti.

Visa, ką mes galėjome pasakyti vienas kitam, už mus pasakė tyla, ji, kaip sena ištikima bičiulė, stengėsi, kiek galėjo.

Labai labai patiko. Net ir pabaiga.

- Liudo, ar tu bijai mirti?

- Nebijau, bet nelabai noriu.

Rodyk draugams

Romain Gary AUŠROS PAŽADAS

Pakakdavo tik išeiti iš stovyklos ir atsidurdavau Provanso kaime, truputį geidulingame savo grožiu, kur akmenys, išsibarstę tarp kiparisų, primena paslaptingus dangaus griuvėsius.

Aš šiek tiek vėluoju. Prieš daugiau kaip mėnesį pamačiau To filmo anonsą. Nuėjusi į biblioteką labai nustebau radusi pusę lentynos rašytojo knygų. Nesitikėjau, kad lietuviškai apskritai yra. Na ir žinot - patiko. Rašytojo sugebėjimas su humoru žvelgti į gyvenimo negandas ir šmaikščiai tai užrašyti. Neaprėpiama motinos meilė, jos kova už sūnaus ateitį, skatinama didžiulių lūkesčių. Nepatiko - “Vilnius - Rytų Europos miesteliūkštis”. Tiesa, tuo metu taip ir buvo. Bet… nėra nė vieno lietuviško vardo, jokių Lietuvos pėdsakų. Bet kartu klaidingai rašoma kad knyga mums turi būti įdomi dėl minimo Vilniaus. Knygoje minimas vaikystės miestas - ir jis galėjo būti bet koks. Manau, knyga vis tiek būtų buvusi tokia pati.

Laimė, mums ką tik buvo išdalinti plieniniai šalmai, kad apsisaugotume galvas. Anglai ir amerikiečiai, žinoma, dėjosi šalmus ant galvos, o prancūzai, visi be išimties, dengė jais tą savo personos dalį, kurią laikė kur kas brangesnę.

Rodyk draugams