BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Salman Rushdie DVEJI METAI, AŠTUONI MĖNESIAI, DVIDEŠIMT AŠTUONIOS NAKTYS

Vakarykštės dienos nebėra. O rytojus niekada neateina; belieka šiandiena.

Visai atsitiktinai užtikau knygyne ir žinoma tuojau pat nusipirkau. Su šiek tiek nusivylimo - kodėl knyga tokia plona?… Bet skaitant supratau - nėra ko priekaištauti genijams - jie tikrai geriau negu aš žino, kokio storumo knyga turi būti. Romanas nedidelis, bet labai koncentruotas. Apimantis tiek praeitį, tiek ateitį. Bet galiausiai visa tai kalba apie dabartį.

Sunku papasakoti apie ką knyga. Bet verta skaityti. Gal net šiek tiek privaloma. Kad suprastum, kas vyksta ar gali įvykti. Pilna minčių, kurios vertos paskui cituoti. (Bet tikrai negaliu perrašyti knygos!)

Pasakyti, kad patiko - tai pasakyti per mažai. Privertė galvoti ir suprasti. Tikėtis, kad vis dėlto ateitis bus kitokia.

Meilė yra pavasaris po žiemos. Ji ateina užgydyti gyvenimo žaizdų, padarytų nemeilės šalčio.

…kraštutinis smurtas, vadinamas visa aprėpiančiu ir dažnai netiksliu terminu “terorizmas”, itin traukia vyrus, kurie arba yra skaistūs, arba negali susirasti partnerių seksui. Frustracija, keičianti mąstymą, ir ją lydinti žala vyriškai savimeilei prasiveržia įniršiu ir prievarta. Vieniši nusivylę jauni vyrai, susiradę mylinčias ar bent geidžiančias ar bent mažų mažiausiai noringas sekso partneres, liaujasi domėtis savižudžių diržais, bombomis, rojaus skaistuolėmis ir renkasi gyvenimą.

…pasakoti istoriją apie praeitį - tai pasakoti istoriją apie dabartį.

…labai greitai uždraudė <…> moterų veidus, moterų kūnus, moterų išsilavinimą, moterų sportą, moterų teises. Mielai būtų uždraudę ir pačias moteris, bet net jie suprato, kad tai vargu ar įmanoma, todėl pasitenkino, kuo labiau apsunkinę moterims gyvenimą.

Rodyk draugams

Salman Rushdie DŽOZEFAS ANTONAS

Mielas Skaitytojau,

dėkoju už jūsų gerą žodį apie mano darbus. Jeigu leisite, norėčiau pasidalyti paprasta įžvalga, kad laisvė rašyti yra artimai susijusi su laisve skaityti, kai skaitomos literatūros, jums neparenka, neuždraudžia ar necenzūruoja kiekviena kunigija ar Pasipiktinusi Bendruomenė. Nuo kada meno kūrinį vertina jo nemėgstantys žmonės? Menas vertingas savo sėjama meile, o ne neapykanta. Knygos gyvos tik meile. Skaitykite ir toliau.

Kai prieš keletą metų perskaičiau, kad Salman Rushdie rašo savo autobiografiją, supykau. Nes ją mes daugmaž ir taip žinome. Todėl geriau negaišta laiko ir rašo naują romaną.

Taip mąsčiau tada. O paskui apie knygos atsiradimą Lietuvoje sužinojau perskaičiusi atsiliepimą viename tinklaraštyje. Kuris buvo labai teigiamas. Na ir taip Rushdie yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų, todėl nuo pat pradžių žinojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek perskaitysiu.

Pone, susidūrus su tokiais opiais sunkumais, anot žymaus nespalvoto filosofo Michaelo Jacksono, nesvarbu, ar tu juodas, ar baltas.

Knyga pilna vardų, žmonių, įvykių, minčių, baimės, vilties, nusivilimų, bet ir laimėjimų, draugystės, meilės, bet ir skyrybų. Čia yra visko. Tiek daug, kad labai lengva pasimesti. Ir dar tas baisulingas puslapių skaičius!

Meilės niekada nerasi ten, kur ieškai. Ji prisliūkina patyliukais ir žiebia į pakaušį.

Bet skaityti buvo verta.

Mielas Robinzonai Kruzai,

įsivaizduok, kad tau palaiko draugiją keturi iki dantų ginkluoti Penktadieniai. Ar tokioje draugijoje jaustumeisi saugesnis ar nesaugesnis?

Rodyk draugams

Salman Rushdie ŠĖTONIŠKOS EILĖS

Daugiau kaip pusantro dešimtmečio šalies, kurios gyventojų skaičius iki šios dienos tik tris kartus didesnis už dievybių, šimtams milijonų tikinčiųjų jis reiškė mieliausią, iškart atpažįstamą Aukščiausiojo veidą.

Manau, kad beveik kiekvienas žmogus, perskaitęs nors penkias knygas, tarp kurių bent dvi to paties rašytojo, jau turi ką pasakyti paklaustas, kokie rašytojai patinka. Bet kodėl būtent tokie, ir ne kitokie? Suprantama, kad perskaičius patinkančią knygą imamasi skaityti kitą. Bet juk nebūtinai ji turi patikti!  Ir rašytojas nebus įtrauktas į mėgstamiausiųjų tarpą. O kodėl nepatinka? Nes ne tokia, kokios tikėjomės. O tikėjomės panašios į pirmą.

Išvada - jei rašytojas nori būti kažkieno mėgstamiausių tarpe, turi kartotis. Bent jau man tai svarbu. Bet kartotis jokiu būdu čia neturi neigiamos prasmės - tai savo stiliaus turėjimas, meistriškumo įrodymas.

Ledkalnis - tai vanduo, trokštantis tapti žeme; kalnas, ypač Himalajai, ypač Džomolungma, yra žemės bandymas virsti dangumi; tai skrydis neatsiplėšiant nuo žemės, žemė, bemaž atsimainiusi į orą, pakili tikrąja žodžio prasme.

Ir štai vienas mano mėgstamiausių rašytojų, kurio knygas vieną po kitos vis traukia skaityti. Pradėjau maždaug prieš aštuonis metus nuo “Paskutinio mauro atodūsio” ir nebegalėjau sustoti. Tiesa, Rushdie ne toks rašytojas, kurį galima skaityti visą iš karto. Man reikėjo pertraukų. Bet atrodo, kad pagaliau aš perskaičiau viską, kas yra išleista lietuviškai. Dabar laukiu daugiau.

Vargas dėl anglų, nes jie anglai: šalti kaip žuvys! - Beveik visus metus gyvena po vandeniu, o jų dienos - nakties spalvos!

Rodyk draugams

Salman Rushdie FLORENCIJOS KERĖTOJA

- Aš tave myliu, - tarė ji. Mirk dėl manęs.

- Ir aš tave, - atsakė jis. Jau mirštu, bet mirsiu dėl tavęs.

- Nieko taip nemylėjau, kaip tave, - tarė ji. Mirk dėl manęs.

- Tu buvai mano gyvenimo meilė, - atsiliepė jis. Mano gyvenimas beveik baigtas, bet kiek jo liko, bus paaukota dėl tavęs.

Lyginant su kitomis Rushdie knygomis, ši - tai tikra rytietiška pasaka - ilga, saldi, prislegianti, kaip smilkalų aromatas, skaitoma (pasakojama) naktį, neturinti pabaigos, besitęsianti, liekanti…

…su tavo trimis dievais, dailide, tėvu ir dvasia, ir dar ketvirta, dailidės motina…

Rodyk draugams

Jostein Gaarder CIRKO DIREKTORIAUS DUKTĖ

Na ir už kiek ponas Gaarder nusipirko šios knygos idėją? Aš teįvertinčiau keliais šimtais litų.

Gyvenimas yra pramogų parkas, o mintys nesiekia toliau parko darbo valandų.

Knyga apie žmogų, pardavinėjantį rašytojams kūrinių temas. Primena mokyklą, literatūros pamokas ir rašinėlius.

Nes kai galvoju apie knygas, palikusias man didelį įspūdį, na niekaip netikiu, kad idėją galima nusipirkti. Nes geros knygos siužeto neįmanoma nusakyti keliais sakiniais, svarbus ir stilius, pasakojimo būdas, kūrinio struktūra, galiausiai patikusių citatų kiekis. Todėl kai prisimenu John Fowles “Magą”, Umberto Eco “Fuko švytuoklę”,  Peter Hoeg “Panelės Smilos sniego jausmą”, John Irving “Cirko sūnų”, Salman Rushdie “Paskutinį mauro atodūsį”, niekaip netikiu, kad tokio romano idėją galima nusipirkti. Net jei ir buvo kažkoks dirbtinis postūmis, rašytojų meistriškumas atperka viską.

Ta proga prisiminiau, kaip garsios detektyvų rašytojos paklausus, iš kur ji semiasi įkvėpimo, atsakymą - skaitant laikraščiuose nusikaltimų puslapių antraštes. Sakyčiau, tikrai geras ir pigus būdas.

Pakanka kelių pavėlavusių širdies dūžių, kad amžiams būtume atskirti nuo žmonijos.

Pabaiga paliko įspūdį. Nors tokią idėją aš galiu parduoti už penkis litus.

Rodyk draugams

Salman Rushdie GĖDA

Jis traukiasi nuo jos sielos koridoriais, uždarinėdamas už nugaros duris.

Jonh Irving knygos “Našlė vieneriems metams” herojė Ruta dalyvauja savo knygos pristatyme. (Ar pastebėjote, kad šios knygos herojai visi yra rašytojai?) Jai priekaištaujama, kodėl kartojasi įvykiai ir veikėjai, ir ta proga Jonh Irving pateikia apmąstymus, kodėl patinka vienas ar kitas rašytojas. Nesvarbu, kokio žanro knygas bemėgtum, pasirodo, kad jei skaitai to paties rašytojo kelias knygas, tai tau patinka daryti dėl tų pačių priežasčių. Neatrandu dabar tos ištraukos, bet kas skaitė, tas prisimins.

Tautoms, gyvenančioms Dievo mirties ir tragedijos pasaulyje…

O man patinka Salman Rushdie. Tai nėra tas rašytojas, kurį būtų galima valgyti iš karto ir dideliais kiekiais. Bet nuo to karto prieš kelis metus, kai pirmą kartą atsiverčiau “Paskutinį mauro atodūsį”, kartas nuo karto aš jį prisimenu.

Kažkodėl manau, kad gyvenime ponas Rushdie nėra labai malonus žmogus. Nemanau, kad jis man patiktų. Bet kaip rašytoją aš jį myliu.

Kas yra šventasis? Žmogus, kuris kenčia vietoj mūsų.

Rodyk draugams

Salman Rushdie VIDURNAKČIO VAIKAI

Salymas Sinajis sėdi greta Ivi Berns, kurią įsimylėjęs, ši sėdi greta Sonio Ibrahimo, kurį įsimylėjusi, šis sėdi greta Žalvario Beždžionės, kurią įsimylėjęs, ši sėdi greta tako ir jaučia žvėrišką alkį.
Prieš kelis metus beveik vienu metu perskaičiau tris knygas apie Indiją. Tai buvo Arundhati Roy “Mažmožių dievas”, Salman Rushdie “Paskutinis mauro atodūsis” ir John Irving “Cirko sūnus”. Visos jos man pasirodė labai panašios, ir kai aš vėliau jas prisimindavau, man kartais būdavo sunku atskirti, o tai buvo parašyta kokioje knygoje? Visos jos padarė man didelį įspūdį. Juk knygų apie Indiją nenustojau skaityti.
Salman Rushdie, atrodo, kad rašo apie vieną ir tą patį. Bet kaip John Irving vienoje knygoje rašė, todėl ir skaitai mėgstamo rašytojo knygas, nes kartojasi tai, kas patinka.

Rodyk draugams

Salman Rushdie KLOUNAS ŠALIMANAS

- Šūdas, - tarė jis. – Atleisk. Šūdas, šūdas, šūdas. Sušiktas mano nejautrumas. Šiku ant fašistų senelių kapų, linkiu šūdo jiems vakarienei pragare jiems ištisą amžinybę.
Knygoje yra keturi pagrindiniai lygiaverčiai veikėjai. Bet tik vieno iš jų vardu pavadinta knyga. Jei rašytojas būtų moteris, manau, pasirinkimas būtų kitoks.
„Išvaržos tvarstis, pone, - paaiškino Vudas. – Kenedžio nugara visada buvo netikusi, bet nuo begalinio krušimosi ją taip skaudėjo, kad prezidentas visą laiką turėjo nešioti išvaržos tvarstį. Jis jį nešiojo Dalase, todėl nesusmuko, kai į jį pataikė pirma kulka. Buvo sužeistas, pasviro, bet tvarstis neleido griūti, jis atsitiesė, ir tada antroji kulka nunešė jam pakaušį. Suprantant, ką sakau, profesoriau, gal jei jis būtų mažiau dulkinęsis, jam gal nebūtų reikėję nešioti tvarsčio, tada nebūtų atsitiesęs, būtų susmukęs nuo sužeidimo; prisiminkit, pirmoji kulka nebuvo mirtina, antrą kartą į jį iššauti nebebūtų buvę kaip, ir Džonsonas nebūtų tapęs prezidentu.“
Man labai patinka Salman Rushdie. Tik jo knygos liūdnos. Šiandien tokia mano nuotaika, kad aš linkusi jam pritarti. Sudėjus viską gaunasi, kad šiame pasaulyje daugiausia liūdesio, o vilties labai mažai, ir ji labai laikina.

Rodyk draugams