BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jodi Picoult MANO SESERS GLOBĖJAS

- Taip, tiesa, ji serga, - sako jis. - Kodėl tada tu niekaip neužaugi? Kodėl tu nesupranti, kad visas pasaulis nesisuka aplink ?

Kadangi jau buvau mačiusi filmą, pati knygos idėja man buvo žinoma. Bet, kaip paaiškėjo skaitant, ne viskas taip paprasta.

Aš pati savo gyvenime blogai jaučiuosi, kai susiduriu su nutylėjimais, neišsakytais žodžiais, nelogiškumais. Nenuostabu, kad mane vargino knygos herojai, tik pačioje pabaigoje pradedantys kalbėti tiesiai. Net suabejojau - ar tai mano kaltė, kad nesuprantu veikėjų? Ar jie iš tikrųjų kalba, bet nepasako, ar kalba, bet skaitytoja nenuovoki? Nors atrodė, kad ir jie patys tarpusavyje nesusikalba.

Knygoje pabaiga kitokia, nei filme. Filmo pabaiga atrodė logiškesnė, labiau tinkama apibūdinti kaip gera. O knygos paskutiniai puslapiai mane sukrėtė. Tai tikrai atrodė neteisinga.

Ir nepaisant visko, knyga man patiko. Tik abejoju, ar greitai skaitysiu kitą šios rašytojos kūrybą.

Leiskite man pasakyti jums štai ką: kai sutinki vienišių, nesvarbu, ką jis tau besakytų, netiesa, jog jis vienišas dėl to, kad mėgsta vienatvę. Jis vienišas todėl, kad nors ne kartą mėgino pritapti prie pasaulio, žmonės jį nuolatos apvildavo.

P.S. Ir paaiškinkit man, nesusipratėlei - ką reiškia pavadinimas? Kurios sesers globėjas? Anos? Tai jis Kempbelas? Ar Keit? Tai kas jis? Dievas?…

Rodyk draugams

Kristin Hannah NAMŲ FRONTAS

Gyvenime būna kelionių, kuriose niekas negali tavimi pasirūpinti.

Knyga, kurios pati niekada nebūčiau skaičiusi ir rinkusis. Bet jei jau atsidūrė pas mane - aš žmogus, labai nepritariantis švaistymui. O laikyti knygą lentynoje ir net nepabandyti jos skaityti - tai nusikaltimas. Galbūt tai turto paleidimas vėjais. Nes tikra tiesa, kad per savo gyvenimą daug ko nespėsiu padaryti - bet jei galimybė mano namuose - ją praleisti tikriausiai dar didesnis aplaidumas.

Taigi perskaičiau. Bet nepatiko. Šiuo metu tai visai ne mano stilius. Ir jau pradeda atrodyti, kad knygos apie karą mane persekioja.

Rodyk draugams

Helen Fielding BRIDŽITA DŽOUNS Kūdikis

Sveika, Bridžita, drauge mano!

-Mergelė Marija irgi nežinojo, kas jos kūdikio tėvas, - viltingai įsiterpė mama.
- Nieko panašaus, žinojo! - paprieštaravo vikaras. - Dievas.
- Taip, bet galiu lažintis, kad visas kaimas įtarinėjo angelą Gabrielių, -pasakė tėtis.

Tai tikrai susitikimas su labai sena drauge! Kažkada trisdešimtmetė Bridžita atrodė kaip gerokai vyresnė daugiau patyrusi draugė, paskui aš pati pribrendau iki jos, galiausiai teko pažvelgti į ateitį, kad gi laukia toliau? Ir dabar sugrįžti į praeitį.

Nors skaitant kažkur kirbėjo mintis - atrodo rašytoja šiek tiek feilina. Kodėl knyga tokia nelabai stora? Ir dienoraštyje tarpai tarp dienų nemaži? Yra idėja - reikia ją išpildyti. Tik mano vertinimu gavosi 7 iš 10.

Abu vyriškiai žvelgė vienas į kitą iš padilbų tarsi JAV prezidento rinkimų kandidatai, kurie tuoj pradės kovas be taisyklių, delikačiai vadinamas rinkimų debatais.

Ir tai, kokia prasme minimos auklės iš Vilniaus, man džiaugsmo neteikė.

Rodyk draugams

Jonathan Franzen PATAISOS

…sirgti jam atrodė prasčiokiška. Neturtingi žmonės rūko, neturtingi žmonės tuzinais šveičia “Krispy Kreme” spurgas. Neturtingi žmonės pastoja nuo artimų giminaičių. Neturtingi žmonės nesilaiko švaros ir gyvena toksiškuose rajonuose. <…> Tai kvailesnė, liūdnesnė, storesnė, nuolankiau kenčianti padermė.

Atsimenu, kaip prieš tikrai daug metų, kai knyga dar nebuvo išleista Lietuvoje, tėtis pasakojo, kaip jo bendradarbis ją nusipirko komandiruotės Amerikoje metu. Vien todėl, kad norėjo paskaityti, kaip amerikiečiai aprašinėja lietuvius valgančius arklieną. Ir atrodo, kad tai tebuvo vienintelė rašytojo klaida. Visas kita visai patiko, tik vėl gi stebino - kaip visi knygos herojai amerikiečiai taip gerai žino, kas ir kur yra ta Lietuva. Be jokių abejonių. Net laikraščiai rašo.

Bet užteks apie Lietuvą. Nes iš tikrųjų tai knyga apie Ameriką. Dar tiksliau - apie vieną šeimą. Tėvus ir tris suaugusius vaikus. Kone šeimos saga. Bet kitokia, hiperbolizuota, keista. O gal taip atrodo tik todėl, kad man amerikietiškas gyvenimo būdas bei žmonių santykiai yra labai neįprasti ir kartais sunkiai suprantami. Tiesa, tik tiek, kiek apie tai žinau iš knygų.

Taigi, tai nėra knyga, kurią perskaičiusi šokinėčiau iš džiaugsmo. Bet kartu ir džiaugiuosi, kad perskaičiau.

Jis pasakė, kad kai tiek daug žmonių nekenčia gėjų ir juos smerkia, kam žmogui savanoriškai tapti gėjumi, jei galima netapti.

Rodyk draugams

Marianne Fredriksson ANA, HANA IR JOHANA

Tai tik įrašas skirtas pažymėti, kad perskaičiau.

Per savo gyvenimą esu skaičiusi nemažai pačių įvairiausių giminės, moterų istorijų. Ir nepastebėjau, kad ši būtų buvusi kuo nors išskirtinė, kad dabar galėčiau papasakoti kažkokius išskirtinius įspūdžius. Ne. Bet nors kažko išskirtinio ir nėra, bet patiko.

Rodyk draugams

Jose Saramago EVANGELIJA PAGAL JĖZŲ KRISTŲ

Romanas vertinamas kontraversiškai, kai kur uždraustas, ir aš abejojau - ar skaityti? Nes nors mano požiūris į Dievą ir laisvamaniškas, bet erezijų skaityti tikrai nenorėjau. Bet šiuo atveju tai priklauso nuo požiūrio - jei knygą vertinsime kaip Šventojo Rašto aiškinimus - tai tikrai erezijos. Bet jei kaip romaną, kuriame panaudoti tam tikri religiniai motyvai, tai puikus kūrinys.

Antroji abejonė kilo dėl to, kad Jėzaus gyvenimas jau tiek daug kartų interpretuotas, kad buvo baisu - ar vien todėl nebus nuobodu, kad tą pačią istoriją skaitau ne pirmą kartą. Bet nuobodu nebuvo - buvo įdomu. Ir toks Jėzaus gyvenimo aiškinimas šiek tiek netikėtas, suteikiantis medžiagos pamąstymui, netgi atveriantis akis. Šiek tiek daugiau.

Tu nieko neišmokai, išeik, dabar Jėzus supranta, kad nepakanka kartą nepaklusti Dievui, tas, kuris nepaaukojo jam ėriuko, neturi aukoti ir avies, kad Dievui negali pasakyti Taip, kad paskui sakytum Ne, tarsi Taip ir Ne būtų kairė ir dešinė ranka, ir tik tas darbas geras, kuris atliekamas abiem.

Rodyk draugams

Astrid Lindgren MES VARNŲ SALOJE

- Jis susilažino su kitu dėde, kad keturiolika dienų nevalgys ir keturiolika naktų nemiegos, ką man duosi už tai?
- Kokia kvailystė, - pasakė Lota. - Aišku, neištvėrė.
- Žinoma, ištvėrė, - triumfuodama atsakė Tjorvenė. - Nes miegojo dienomis, o valgė naktimis, cha, cha, ką tu dabar pasakysi?

Esu jau skaičiusi šią knygą. Kažkada, seniai seniai. Vaikystėje. Patiko, kaip ir kitos A. Lindgren knygos. Tik, kad iki šių laikų mano atmintyje nebuvo užsilikę anei trupinėlio. Aš visiškai neįsivaizdavau, apie ką ši knyga. Todėl po nedidelio paskatinimo perskaičiau dar kartą. Ir patiko vėl.

Rodyk draugams

Ray Bradbury SUDIE, VASARA

Jis siektelėjo ranka aukštyn ir rado keistą daiktą ant burnos. Šypseną. Pabandė ranka ją pagauti ir galbūt ištirti.

Esu skaičiusi kelias šio rašytojo knygas - bet perskaičiusi susidurdavau su dilema - ar man patiko? Labai sunku pasakyti… Pirmoji perskaityta buvo “Pienių vynas”, nuo kurios mano dilemos ir prasidėjo.

Bet tikriausiai nebuvo labai blogai, nes prieš kažkurį laiką sumaniau perskaityti dar kartą. Tik vietoj “Pienių vyno”  bibliotekoje radau tęsinį. O taip dar geriau, - pagalvojau.

Tiksliau, tai ne tęsinys, o pirmosios knygos ištraukos, kurias leidėjas išbraukė iš pirmojo romano. Ir manau, kad gerai būtų buvę, kad taip ir būtų likę. Nes siaubingai nepatiko, skaičiau prisiversdama ir žvilgčiodama - ar dar daug liko?…

Rodyk draugams

Victor Hugo ŽMOGUS, KURIS JUOKIASI

Laimė, žmoguje yra kažkas gyvuliška: tai jį grąžina tikrovėn.

Nykštukas turi puikią galimybę būti didesniu už patį milžiną - tereikia užsikeberioti jam ant pečių. Keista, kad milžinas tai leidžia, bet kvaila, kad jis gėrisi nykštuko didybe.

Aš jau buvau pamiršusi, koks malonumas skaityti Hugo. Tikrai nežinau kito tokio rašytojo, kuris audrą gali aprašinėti daugiau, kaip per penkiasdešimt puslapių, ir tai būtų taip įdomu. Tiesa, kartais atrodo, kad tam kartui visko užteks, bet iš tikrųjų tai tereiškia, kad skaityti tam kartui užteks. O kitą kartą paėmus knygą vėl viskas būna nuostabu.

Senuose penkiolikto amžiaus žemėlapiuose, kampe, dideliame bevardžiame, neištirtame žemės plote būdavo parašyti trys žodžiai: Hic sunt leones. Toks neištirtas kampas yra ir žmoguje. Kažkur viduj daužosi ir šėlsta aistros, ir apie tamsiąją mūsų sielos pusę taip pat būtų galima pasakyti: “Čia gyvena liūtai”.

Pats siužetas primena “Paryžiaus katedrą”, tik ten gražuolę mylėjo pabaisa. Čia gi pabaisą myli akla gražuolė. Na, ir bent kiek pažįstant Hugo stilių viskas lyg ir aišku - siužetas paprastas, galimas atpasakoti keliais sakiniais, netgi, jei išmesime visus pasvarstymus ir lyrinius nukrypimus, veiksmo teksto teliks gal kelios dešimtys puslapių. Mažoji dalis knygos.

Tokia jau yra meilė. Minčių sūkurys gali kuriam laikui užvaldyti mus, bet įeina mylima moteris, ir staiga dingsta visa, kas nesusiję su ja, o ji nė nepagalvoja, kad galbūt sunaikino mumyse ištisą pasaulį.

Bet skaitymo malonumas neatsakomas!…

Beje, geriausias būdas tarti angliškus vardus - tai iš viso jų netarti. Pavyzdžiui Southampton tarkite Stpntn.

Šuo - keistas gyvulys! - prakaituoja liežuviu ir šypsosi uodega.

Rodyk draugams

Alessandro Baricco CITY

-…pažįsti mano buvusią žmoną, ji buvo tikras pinigų siurblys, siaubas, nuolat kartodavo, kad neturi pinigų apsirengti, netikėdavau, leisdavau jai kalbėti, bet ji primygtinai kartodavo, jog neturi pinigų apsirengti, patikėjau, kai pamačiau jos nuotraukas Playboy žurnale…

Neseniai radau nuomonę, kad Alessandro Baricco tobulai tinka nurodyti, kaip mėgstamiausią rašytoją. Galiausiai, yra daug žmonių, kurie tai pasakytų nuoširdžiai, o ne tik netikėtai užklupti su klausimu, į kurį privalu atsakyti. Bet tarp jų nėra manęs. O priežastis gali pasirodyti keistoka - kai skaitau Baricco knygas, man atrodo, kad rašytojas mane apgaudinėja.

Kad ir City. Skaičiau, nes radau daug teigiamų rekomendacijų. Ir dar - aprašymas gražus, patrauklūs veikėjai, ir tos supintos kelios istorijos romane - visa tai puiku. Bet ar tai tikra? Ar tai tikrai geras kūrinys? Gal net genialus? Ar tik graži apgaulė? Puikus apvalkalas, bet tuščias vidus?…

Nežinau, koks atsakymas. Ir todėl sau pažadėjau - daugiau šio rašytojo kūrinių aš neskaitysiu.

Rodyk draugams