BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Alessandro Baricco CITY

-…pažįsti mano buvusią žmoną, ji buvo tikras pinigų siurblys, siaubas, nuolat kartodavo, kad neturi pinigų apsirengti, netikėdavau, leisdavau jai kalbėti, bet ji primygtinai kartodavo, jog neturi pinigų apsirengti, patikėjau, kai pamačiau jos nuotraukas Playboy žurnale…

Neseniai radau nuomonę, kad Alessandro Baricco tobulai tinka nurodyti, kaip mėgstamiausią rašytoją. Galiausiai, yra daug žmonių, kurie tai pasakytų nuoširdžiai, o ne tik netikėtai užklupti su klausimu, į kurį privalu atsakyti. Bet tarp jų nėra manęs. O priežastis gali pasirodyti keistoka - kai skaitau Baricco knygas, man atrodo, kad rašytojas mane apgaudinėja.

Kad ir City. Skaičiau, nes radau daug teigiamų rekomendacijų. Ir dar - aprašymas gražus, patrauklūs veikėjai, ir tos supintos kelios istorijos romane - visa tai puiku. Bet ar tai tikra? Ar tai tikrai geras kūrinys? Gal net genialus? Ar tik graži apgaulė? Puikus apvalkalas, bet tuščias vidus?…

Nežinau, koks atsakymas. Ir todėl sau pažadėjau - daugiau šio rašytojo kūrinių aš neskaitysiu.

Rodyk draugams

Juozas Baltušis SU KUO VALGYTA DRUSKA I Saulėta vaikystė II Žėrinti jaunystė

Antrasis tomas mano tėvų namuose atsirado labai seniai - gal dar prieš mano gimimą. Ir tik nelabai seniai abu mano tėvai vienu metu ėmėsi jį skaityti. Ir ne tik - dar diskutuoti, kalbėtis, ieškoti pirmojo tomo - seniai mačiau, kad kas būtų juos taip užkabinęs. Aš gavau užduotį surasti pirmąją knygą - bet bloga duktė - to nepadariau. Galiausiai tėtis rado turguje. Jo pagyroms, kaip kovojo dėl vienos knygos (nes prekeivis norėjo parduoti iš karto abi) nebuvo galo.

Na, gal truputį kai kurias detales pakeičiau…

O paskui skaičiau aš. Ir patiko. Nes gerai parašyta, lengva skaityti, įdomu. Man visada patiko biografijos, bet tik iki tada, kur prasideda suaugėliškas gyvenimas. Todėl šios knygos turi privalumą - užsibaigia kaip tik vietoje ir laiku. Nedaug politikos - irgi gerai.

Mano močiutė kažkada sakydavo - kokie geri buvo smetoniniai laikai. Bet nereikia painioti santvarkos su savo jaunyste. Nes iš kitų jos pasakojimų aišku - nebuvo tai jau tokie stebuklingi laikai. Tik daug kas atrodo kitaip, kai esi jaunas. Baltušis rašo daugmaž objektyviai - ir tai irgi man patiko.

Rodyk draugams

Jose Saramago AKLUMAS

Paprasta ir geniali knyga. Joje aprašoma visuomenė, kurios žmonės netenka regėjimo. Romano paprastumas tame, kad tiesiog įdomu skaityti, kas darosi su tais žmonėmis, kaip jie tvarkosi su juos ištikusia bėda. Net neieškant kokių tai paslėptų minčių. O genialumas - žvelgi giliau, ir tai sukrečia, kaip tai realu ir tikra.

Knyga paliko tokį didelį įspūdį, kad aš beveik iš tikrųjų sulaikiusi kvapą perskaičiau paskutinius puslapius - kaip ji gali baigtis? Ar pabaiga pateisins lūkesčius? Ypač, kai aš pati niekaip neįsivaizdavau, kokia ji gali būti. Bet vėlgi paprasta ir įtikinama.

Man patiko ir neįprastas rašymo stilius. Nors priešlapyje užsiminta, kad rašytojas nelabai sutarė su skyrybos ženklais. Bet galima rasti išeitį - pasiusti velniop visas skyrybos taisykles ir išrasti savo rašymo stilių.

Rodyk draugams

Abraham Verghese VIENUOLĖS PASLAPTIS

Aš jaudinuosi. Aš visada mėgau skaityti, ir skaičiau daug, bet pastaruoju metu kažkas nutiko. Aš vis dar skaitau, bet kažkur kirba mintelė - skaitau per mažai. Aš pavydžiu žmonėms, kurie skaito. Keista. Gal tai sutapimas - bet sutinku žmones, kurie skaito daugiau. Tik pradedi kalbėti apie kokią knygą - taip, jie ją skaitė. Visos naujienos - iš kurių aš tik sudarinėju sąrašą, ką noriu turėti ir perskaityti - taip, jau yra žmonių, kurie tai padarė. Kalbame apie klasiką - tai perskaityta po kelis kartus. Man truputį baisu, kad srityje, kurioje, maniau, esu viena iš pirmųjų, užleidžiu pozicijas.

Santūrūs, perdėtai mandagūs, dažnai niūrūs, jie greitai supykdavo, greitai įsižeisdavo. Sąmokslo teorijomis ir siaubingu pesimizmu jie neabejotinai pranoko visą pasaulį. Bet šios paviršutiniškos savybės slėpė nepaprastai protingus, meilius, svetingus ir kilnius žmones.

Kurį laiką buvau apleidusi šį tinklaraštį. Abejojau, ar verta jį tęsti. Bet kai tikrai rimtai pradėjau svarstyti šią galimybę - supratau - man jo trūksta. Neramu, kai perskaityta knyga neatsiduria sąraše. Nuo tada, kai pradėjau žymėtis perskaitytas knygas, dar nesu praleidusi nei vienos perskaitytos. Ir dabar tęsiu ten, kur sustojau.

- Aš nesuprantu, Viešpatie, bet žinau, kad tu supranti, - tarė ji.

Todėl laikotarpis, nuo kada perskaičiau iki dabar ganėtinai ilgas. Aš jau nelabai ryškiai pamenu detales, bet tikrai žinau - knyga man labai patiko. Skaičiau neatsitraukdama - dar ir dar. Net kai abejojau, ar autorius tikrai parinko geriausią sprendimą knygai - ar nepersistengia su savo herojais? Bet kai baigiau skaityti - turiu sutikti - geriausią.

Ir vienintelis dalykas, kuris sukėlė abejonių - tai pavadinimo vertimas. Na, aš nežinau, kaip geriau jį buvo galima išversti, bet dabartinis variantas yra netikslus ir klaidinantis. Knyga daugiasluoksnė, bet ko jau ko, bet vienuolės paslapties joje nėra.

Žmogaus siela gležna ir permaininga, bet kūnas atsigauna greitai.

Rodyk draugams

Fohn Galsworthy FORSAITŲ SAGA Savininkas/Kilpoje/Išnuomojama

Atmintis užkloja poelgių lavonus sudžiuvusių lapų šūsnimis, iš po kurių jie tik vos vos skaudina mūsų jausmus.

Aš nepamenu, kada tai tiksliai buvo, bet atėjusi į darbą kolegė ėmė kalbėti apie Forsaitų sagą. O aš karpiau ausimis, nes nieko iki tol nebuvau girdėjusi. Paskui paaiškėjo, kad nori iš darbo išeiti penkiolika minučių anksčiau, nes nori pažiūrėti ekranizaciją. Tuokart viskas taip ir baigėsi. Tiesa, bibliotekoje pavarčiau tas knygas - bet pamačiusi, kad jos trys, padėjau atgal - o jei nepatiks? Tempti atgal tris neperskaitytas knygas gerokai sunkiau negu vieną!

Bet kas buvo paskui, ne taip sunku nuspėti. Ne taip seniai aš peržiūrėjau tą mini serialą ir man patiko. Negalėjau neperskaityti romano - tai būtų kaip neužbaigtas darbas!

Bet, Džonai, žmonėms neįmanoma padėti, jie beviltiški. Ištrauksi juos iš duobės, žiūrėk, jie jau kitoje besėdį. Pažvelkit, kaip jie grumiasi, pešasi, rezga sąmokslus, nors kasdien krūvom miršta. Kvailiai!

Pirmoji pirmosios knygos pusė skaitėsi sunkiai, nes vis dar darė įtaką ekranizacijos įspūdis. Net buvau pradėjusi vystyti teoriją, kaip negalima kartu žiūrėti filmų ir skaityti knygų. Bet paskui viskas buvo gerai - kad net liko tuštuma perskaičius.

Gyvenimas - su jo meile - darbais - su jo grožiu - skausmu - jo baigtimi! Ir vis dėlto jis puikus, vis dėlto nuostabus;  tol - kol imi gailėtis, kad gimei. Gyvenimas - jis tave nualina, bet neišmoko trokšti mirties - štai kur glūdi didžioji klasta!

Aš nežinau, ar  grįsčiau kam nors rekomenduoti šitą sagą. Vis dėlto, tai didelis kūrinys, labai specifinis ir ne visada lengvai skaitomas. Bet kad tai didis kūrinys - sutinku.

Rodyk draugams

Victoria Hislop GIJA

Yra tokių keistų knygų, kad kol jas perskaitai, tai iš tikrųjų perskaitai daug daugiau. Ir aš kalbu visai rimtai, ir jokia čia perkeltine prasme. Tikrai, kol perskaičiau šiąją, tame tarpe buvo daug daug kitų knygų.

Netgi maniau, kad tai bus knyga, kurios neperskaitysiu, bet įpusėjus buvo gaila neužbaigti. Ir knyga nuosava. Iš mano bibliotekoje esančių knygų esu neperskaičiusi iki galo gal tik kokių dviejų. Ir tai man yra priekaištas nuolat esantis prieš akis.

Rodyk draugams

Anita Amirrezvani GĖLIŲ KRAUJAS

Kai prieš du dešimtmečius atradau, koks nuostabus dalykas yra knygų skaitymas, pasinėriau į tai visa savo siela. Skaičiau viską, kas pakliuvo po ranka, netgi po kelis kartus - man buvo per mažai knygų, kad galėčiau skaityti tik kartą. (Literatūros vadovėlį perskaitydavau pirmąją rugsėjo savaitę, būdavau savimi nepatenkinta, jei nesugebėdavau to padaryti per dieną). Per vakarą sugebėdavau perskaityti du šimtus puslapių, o jei tai būdavo savaitgalis - ir gerokai daugiau. Kaip sugebėdavau taip padaryti, man dabar pačiai yra paslaptis.

Antrasis skaitymo dešimtmetis buvo jau gerokai ramesnis. Mažiau perskaitytų puslapių, mažiau ir knygų, ir antrą kartą skaitomi tik kai kurie išskirtiniai kūriniai, ir net vienu metu buvau išsigandusi - kur mano gebėjimas taip pasinerti į kūrinį, kad knygos pasaulis tampa realesnis už tikrąjį?…

Bet laimė, vis dar pasitaiko knygų, kai skaitau po be galo didelį puslapių skaičių per dieną, o perskaitymo laikui apibūdinti terminas kelios dienos yra per ilgas. Kai įsitraukiu taip, kad visa kita - tai tik neišvengiami trukdžiai. Kai net perskaičiusi apie tai galvoju ir vis dar tuo gyvenu.

O čia - tai viena iš tokių knygų.

Rodyk draugams

Betty Mahmoody & William Hoffer TIK SU DUKRA

Ne visas skaitomas knygas pasirenku aš pati. Kai kurios pasirenka mane. Arba yra man parenkamos. Ši iš pastarųjų. Man davė knygą, o aš skaičiau.

Tik tik perskaičiusi aprašymą bandžiau įsivaizduoti atvirkščią variantą - lietuvis vyras veda musulmonę merginą ir jie apsigyvena Lietuvoje. Prisigalvojau iki to, kad anyta tikriausiai verstų marčią valgyti kiaulieną. Tik gal, kai viskas pasuktų skyrybų link, niekas jos čia nelaikytų. Net su vaikais. Lietuvoje vaikai vis dar daugeliu atvejų priklauso motinai. (Tokia mano nuomonė paremta kelių pažįstamų moterų patirtimi - savo gyvenimą jos apibūdina taip - viena su vaikais).

Gi knygoje pasakojama žiauresnė istorija, negu kad aš galėjau įsivaizduoti. Baisu, kai mylimas vyras virsta monstru, kai ne tik moters vaikai ar turtas, bet ir ji pati sau nebepriklauso.

Knyga parašyta beveik prieš tris dešimtmečius, bet parašyta gerai. Todėl įdomi ne tik dėl pasakojamos istorijos, bet ir kaip literatūros kūrinys. Pati nebūčiau rinkusis tokio romano, bet džiaugiuosi, kad man jį parinko.

Kartais nakčia stovėdavau balkone, žvelgdama į mėnulį, ir galvodavau, kad nors pasaulis toks didžiulis, tėra tik vienas mėnulis, tas pats Džou ir Džonui, mamai ir tėčiui, kaip ir man. Tai buvo tas pats mėnulis, kurį matė Mahtoba.

Kažkodėl tai teikė man ryšio su artimaisiais pojūtį.

Rodyk draugams

Sophie Kinsella TREČIO DEŠIMTMEČIO PANELĖ

Pastaruoju metu jaučiuosi vieniša. Taip, esu vienišė, bet tarp buvimo vienai ir vienišai yra didelis skirtumas. O dabar pastarasis laikotarpis. Todėl gal ne veltui skaičiau knygą, kurios pagrindinei herojei atsidūrus aklavietėje - bėdos prasideda, kai palieka visi - vaikinas, draugė ir verslo partnerė, tada ji pati palieka šeimą, nes nedrįsta savo nelaimėmis pasidalinti su tėvais… Bet atsiranda išeitis ir vaiduoklis viename asmenyje - teta iš trečiojo dešimtmečio.

Nors tai iš pradžių man pasirodė tik dar viena bėda. Labai nepatiko šis personažas. Stačiai erzino. Pagrindinės herojės vietoje būčiau pasiuntusi toli ir negrįžtamai. Bet kaip ir priklauso tokioms knygoms, ilgainiui visos bėdos išsprendžiamos, aikštingas vaiduoklis tampa geriausia drauge, atrandama gyvenimo meilė, ir jie ilgai ir laimingai gyvena…

Rodyk draugams

Darja Doncova BJAURIOJO ANČIUKO HOBIS

Skurdas išties gadina moters charakterį! Jei negali nusipirkti poros pėdkelnių ar kremo tūbelės, yra dėl ko netekti dvasios pusiausvyros.

Tai pirmoji mano skaitoma D. Doncovos knyga. Ir net nepradėjus kalbėti apie turinį ar jo sukeltą įspūdį, aš pirma turiu pasakyti - net nenutuokiau, kad patirsiu tokį kultūrinį šoką. Maskva pasirodė egzotiškesnė ir mažiau suprantama, negu kad aš galėjau tikėtis. Vien dėl to buvo keista. Žmonių santykiai, bendravimo būdas, naujieji turtuoliai - kol prie pripratau, vos nepasigailėjau, kad ėmiausi šios knygos.

Bet paskui patiko. Buvo smalsu su pagrindine heroje narplioti nusikaltimo pinkles, nustebti, šalia viso to atskleidus neįtikėtiną istoriją, juoktis iš jos nuotykių. Netgi kilo noras kada nors paskaityti dar ką nors panašaus.

Rodyk draugams