BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laurent Gounelle DIEVAS VISADA KELIAUJA INCOGNITO

- Bet… man tai atrodo… akivaizdu… Baikit, būkime realistai: vis dėlto kiekvieno žmogaus galimybės turi ribas…

- Vienintelės ribos - tos, kurias patys sau nusibrėžiame.

Nevykėlis nusprendžia nusižudyti, bet jam sutrukdo paslaptingas ponas, kuris už tai pareikalauja vykdyti jo nurodymus. Taip prasideda knyga. Paslaptingojo pono nurodymai pilni pamokymų, iš kurių galėtų pasimokyti ir skaitytoja. Tik jau tokia visų savipagalbos knygų bėda - sugebi pasinaudoti tik tais patarimais, kuriais ir taip sąmoningai ar ne vadovaujiesi.

Patiko tai, kad tai vis dėlto daugiau romanas, o ne mokomoji knyga. Bet pabaiga labai sentimentali. Ir neatskleistas pasiektas rezultatas - per tris šimtus puslapių kūrėme herojų, o kas iš to išėjo?…

Rodyk draugams

Juozas Baltušis SU KUO VALGYTA DRUSKA I Saulėta vaikystė II Žėrinti jaunystė

Antrasis tomas mano tėvų namuose atsirado labai seniai - gal dar prieš mano gimimą. Ir tik nelabai seniai abu mano tėvai vienu metu ėmėsi jį skaityti. Ir ne tik - dar diskutuoti, kalbėtis, ieškoti pirmojo tomo - seniai mačiau, kad kas būtų juos taip užkabinęs. Aš gavau užduotį surasti pirmąją knygą - bet bloga duktė - to nepadariau. Galiausiai tėtis rado turguje. Jo pagyroms, kaip kovojo dėl vienos knygos (nes prekeivis norėjo parduoti iš karto abi) nebuvo galo.

Na, gal truputį kai kurias detales pakeičiau…

O paskui skaičiau aš. Ir patiko. Nes gerai parašyta, lengva skaityti, įdomu. Man visada patiko biografijos, bet tik iki tada, kur prasideda suaugėliškas gyvenimas. Todėl šios knygos turi privalumą - užsibaigia kaip tik vietoje ir laiku. Nedaug politikos - irgi gerai.

Mano močiutė kažkada sakydavo - kokie geri buvo smetoniniai laikai. Bet nereikia painioti santvarkos su savo jaunyste. Nes iš kitų jos pasakojimų aišku - nebuvo tai jau tokie stebuklingi laikai. Tik daug kas atrodo kitaip, kai esi jaunas. Baltušis rašo daugmaž objektyviai - ir tai irgi man patiko.

Rodyk draugams

Abraham Verghese VIENUOLĖS PASLAPTIS

Aš jaudinuosi. Aš visada mėgau skaityti, ir skaičiau daug, bet pastaruoju metu kažkas nutiko. Aš vis dar skaitau, bet kažkur kirba mintelė - skaitau per mažai. Aš pavydžiu žmonėms, kurie skaito. Keista. Gal tai sutapimas - bet sutinku žmones, kurie skaito daugiau. Tik pradedi kalbėti apie kokią knygą - taip, jie ją skaitė. Visos naujienos - iš kurių aš tik sudarinėju sąrašą, ką noriu turėti ir perskaityti - taip, jau yra žmonių, kurie tai padarė. Kalbame apie klasiką - tai perskaityta po kelis kartus. Man truputį baisu, kad srityje, kurioje, maniau, esu viena iš pirmųjų, užleidžiu pozicijas.

Santūrūs, perdėtai mandagūs, dažnai niūrūs, jie greitai supykdavo, greitai įsižeisdavo. Sąmokslo teorijomis ir siaubingu pesimizmu jie neabejotinai pranoko visą pasaulį. Bet šios paviršutiniškos savybės slėpė nepaprastai protingus, meilius, svetingus ir kilnius žmones.

Kurį laiką buvau apleidusi šį tinklaraštį. Abejojau, ar verta jį tęsti. Bet kai tikrai rimtai pradėjau svarstyti šią galimybę - supratau - man jo trūksta. Neramu, kai perskaityta knyga neatsiduria sąraše. Nuo tada, kai pradėjau žymėtis perskaitytas knygas, dar nesu praleidusi nei vienos perskaitytos. Ir dabar tęsiu ten, kur sustojau.

- Aš nesuprantu, Viešpatie, bet žinau, kad tu supranti, - tarė ji.

Todėl laikotarpis, nuo kada perskaičiau iki dabar ganėtinai ilgas. Aš jau nelabai ryškiai pamenu detales, bet tikrai žinau - knyga man labai patiko. Skaičiau neatsitraukdama - dar ir dar. Net kai abejojau, ar autorius tikrai parinko geriausią sprendimą knygai - ar nepersistengia su savo herojais? Bet kai baigiau skaityti - turiu sutikti - geriausią.

Ir vienintelis dalykas, kuris sukėlė abejonių - tai pavadinimo vertimas. Na, aš nežinau, kaip geriau jį buvo galima išversti, bet dabartinis variantas yra netikslus ir klaidinantis. Knyga daugiasluoksnė, bet ko jau ko, bet vienuolės paslapties joje nėra.

Žmogaus siela gležna ir permaininga, bet kūnas atsigauna greitai.

Rodyk draugams

Fohn Galsworthy FORSAITŲ SAGA Savininkas/Kilpoje/Išnuomojama

Atmintis užkloja poelgių lavonus sudžiuvusių lapų šūsnimis, iš po kurių jie tik vos vos skaudina mūsų jausmus.

Aš nepamenu, kada tai tiksliai buvo, bet atėjusi į darbą kolegė ėmė kalbėti apie Forsaitų sagą. O aš karpiau ausimis, nes nieko iki tol nebuvau girdėjusi. Paskui paaiškėjo, kad nori iš darbo išeiti penkiolika minučių anksčiau, nes nori pažiūrėti ekranizaciją. Tuokart viskas taip ir baigėsi. Tiesa, bibliotekoje pavarčiau tas knygas - bet pamačiusi, kad jos trys, padėjau atgal - o jei nepatiks? Tempti atgal tris neperskaitytas knygas gerokai sunkiau negu vieną!

Bet kas buvo paskui, ne taip sunku nuspėti. Ne taip seniai aš peržiūrėjau tą mini serialą ir man patiko. Negalėjau neperskaityti romano - tai būtų kaip neužbaigtas darbas!

Bet, Džonai, žmonėms neįmanoma padėti, jie beviltiški. Ištrauksi juos iš duobės, žiūrėk, jie jau kitoje besėdį. Pažvelkit, kaip jie grumiasi, pešasi, rezga sąmokslus, nors kasdien krūvom miršta. Kvailiai!

Pirmoji pirmosios knygos pusė skaitėsi sunkiai, nes vis dar darė įtaką ekranizacijos įspūdis. Net buvau pradėjusi vystyti teoriją, kaip negalima kartu žiūrėti filmų ir skaityti knygų. Bet paskui viskas buvo gerai - kad net liko tuštuma perskaičius.

Gyvenimas - su jo meile - darbais - su jo grožiu - skausmu - jo baigtimi! Ir vis dėlto jis puikus, vis dėlto nuostabus;  tol - kol imi gailėtis, kad gimei. Gyvenimas - jis tave nualina, bet neišmoko trokšti mirties - štai kur glūdi didžioji klasta!

Aš nežinau, ar  grįsčiau kam nors rekomenduoti šitą sagą. Vis dėlto, tai didelis kūrinys, labai specifinis ir ne visada lengvai skaitomas. Bet kad tai didis kūrinys - sutinku.

Rodyk draugams

Dalia Jazukevičiūtė DVIEJŲ MĖNULIŲ BARAS

Kur tu esi? Už gyvenimo ribų ar vis dar šiapus?

Pirmiausia, kas buvo keista, ar net šiek tiek juokinga, tai herojų kalba. K. Sabaliauskaitė kaltinama, kad savo paskutinėje knygoje panaudojo per daug keiksmažodžių. Gi šiame šių laikų romane herojai kalba Žemaitės, Šatrijos Raganos ar Salomėjos Neries kalba. Keista ir nesuderinama.

O kita mes žinome. Tėvas nusižudo, motina nueina blogais keliais, dukra įsimyli duobkasį ir gyvenimo aukštumų siekia šokdama striptizą. Ir tai dar ne pabaiga. Bus ir mirčių.

Savižudybė - tai neišlaikytas egzaminas. Vis tiek teks iš naujo ateiti ir perlaikyti.

Rodyk draugams

Lionel Shriver PASIKALBĖKIME APIE KEVINĄ

Mano mamą knyga suviliojo tuo, kad joje aprašomi vaiko ir motinos santykiai. Manęs gi tai vos vos neatgrasė. Bet jei dar kas nors turi panašių baimių, tegu jas pamiršta - tai knyga apie daug daug daugiau.

Iš pradžių galvojau - ar tai “Rozmari kūdikio’ tęsinys? Nes kaip kitaip vertinti tą demonišką vaikiuką, nekenčiantį viso pasaulio. Ar gali kūdikis taip nekęsti aplinkos, kurioje gimė gyventi? O gal iš tikrųjų tai siaubo romanas, kuriame baimės jausmas kuriamas iš atrodytų vis dar pagarbos reikalingų tėvų ir vaikų santykių?

Labai pykau ant Kevino tėvo. Ar tikrai jis buvo mylintis, bet nesuprantantis savo sūnaus tėvas? (Kažkodėl man labiausiai įstrigo įvykis, kur dešimtmetis Kevinas negerai pasielgė su močiutės atvirukais. Aš tokio amžiaus buvau jau gerokai nepriklausoma ir savarankiška, skaičiau storas knygas ir pirmą kartą įsimylėjau. Jei būčiau padariusi kažką panašaus, tai tikrai būčiau supratusi, kad darau blogai, o mano paskatos piktavališkos.) Jei jau manau, kad tai siaubo romanas - tai tėvas tikrai gavo tai, ko nusipelnė.

Kodėl taip pasmerkiama Eva (mama), kai pabaigoje paaiškėja, kad kaip tik ji prarado daugiausiai? Žmonių neapykanta atrodo irgi kaip iš siaubiako.

Toks dvigubas atpirkimo ožio ir išganytojo vaidmuo buvo vertas tikro mesijo, bet net Jėzui tikriausiai mokėjo daugiau.

Tai jaudinanti, sukrečianti, įtaigi ir gerai parašyta knyga, verta premijų ir vietų dešimtukuose. Jei kam reikia mano nuomonės, ką dabar skaityti, čia būtų geras pasirinkimas.

Rodyk draugams

Fiodoras Dostojevskis BROLIAI KARAMAZOVAI

1. Aš jau buvau pamiršusi, koks tai jausmas - baigti skaityti knygą. Šiąją pradėjau pernai, baigiau šiemet.

2. Tai didis kūrinys. Aišku gali patikti, gali nelabai patikti, galima net nepajėgti perskaityti iki galo, bet kad ne veltui skaitomas iki šiol, neneigs niekas.

3. Kaip manėte, kas yra žudikas, kol dar nežinojote, kas yra iš tikrųjų?

4. Mano atsakymas - aš tikėjau Alioša. Tik labai bijojau, kad rašytojas nepaliktų šio klausimo iki galo neatsakyto. Tik skaitytojos vaizduotei.

5. Man labai patinka Dostojevskio sukurti vyrų personažai, bet aš niekaip negaliu suprasti moteriškų. Pats aiškiausias tikriausiai buvo Grušenka. Nemėgau jos, bet galėjau pateisinti ir suprasti. Ponia Chochlakova - smalsi ir plepi provincijos ponia. Keista - jai metų tiek, kiek man, bet pristatoma kaip pagyvenusi, našlaujanti, peržengusi į antrąją gyvenimo pusę moteris. Lisa - paauglė. O pati nesuprantamiausia ir nemėgiamiausia - tai Katerina Ivanovna. Aš jos nekenčiau.

6. Knygoje pasakojama istorija apie labai piktą ir blogą moteriškę, po mirties patekusią į pragarą. Angelas sargas maldauja Dievo jos pasigailėti. Dievas liepia sužinoti, ar toji moteris per savo gyvenimą yra padariusi nors vieną gerą darbą? Pasirodo, kartą savo darže išrovė svogūną ir atidavė elgetai. Tai Dievas liepia moteriškei įsikibti į tą svogūną, o angelas traukia iš pragaro. Tik prie jos kojų prisikabina kitos nelaimingos sielos, bobelė pradeda jas keikti ir spardyti, svogūnas neatlaiko, ir ji nugarma atgal į pragarą. Tai dabar aš, kai darau kažką, ko nelabai noriu, bet tai lyg ir yra gera - sakau - duodu svogūną.

7. Haruki Murakami knygos “Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas” herojus svarsto, kiek žmonių žino brolių Karamazovų vardus. Dabar aš prie žinančių ir tuo didžiuojuosi.

8. Mama paklausė - tai apie ką ta knyga? Apie brolius Karamazovus. Čia tas variantas, kai knygos pavadinimas ypač tiksliai nusako turinį.

Rodyk draugams

Gustavo Almard ARKANZASO TRAPERIAI

Jūsų motina gyvena išimtinai širdimi - kūno kančios neveikia.

Pagaliau visa mano biblioteka vienoje vietoje. Tik anksčiau galvojau, kad ji įspūdingesnė. Bet dabar, kai iš tėvų parsigabenau savo paauglystės knygas, ir lyg ir viskas jau savo vietoje - pasirodo, kad nieko įspūdingo. Knygoms vietos turiu dar daug.

Tvarkydamasi kelias atidėjau - noriu perskaityti iš naujo - ir ši viena iš jų. Nes visiškai neprisiminiau, apie ką ji, sudomino siužetas, ir knygelė plona.

Bet skaitant kelis kartus norėjau mesti - baigiau, nes smalsu buvo, kokia pabaiga, ir jau sakiau - tai plona knygelė. Piktino tie aspektai, kurie, kai skaičiau pirmąjį kartą, tikriausiai neužkliuvo, ar net gi nebuvo pastebėti. Kaip mylinti motina gali palikti aštuonis vaikus dėl vieno? Pagyvenęs generolas temtis į prerijas neaiškiais tikslais šešiolikmetę dukterėčią? Kodėl indėnai - tokie protingi, teisingi, drąsūs, puikūs kariai - vis nepastebi lemtingos smulkmenos, ir todėl pralaimi baltaveidžiams priešininkams? Ir meilės istorija - kai be jos - tokia naivi ir nekalta.

Gal tikrai nereikėjo skaityti…

Rodyk draugams

Selma Lagerlof PORTUGALIJOS KARALIUS

Gal šiek tiek vaikiška, bet pilna gėrio ir meilės knyga. Man labai tiko skaityti neseniai praėjusios Tėvo dienos proga.

Rodyk draugams

Emmanuel Carrere SNIEGO MOKYKLA

Knygos aprašyme man įstrigo žodžiai - elegantiškai, švelniai ir žiauriai. Pagalvojau - mano knyga. Bet perskaičius sakyčiau - baisiai. Tikras siaubo romanas! O man nelabai prie širdies tokie.

Bet gerai, kad romanas geras. Tai tas siaubas malonus - šiurpuliukai bėgioja, susijaudinimas kyla, įtampa viršūnėj. Tai todėl verta retkarčiais ir tokias knygas perskaityti. Tik kaip užsirauti ant būtent tokios geros?

P. S. Neseniai skaičiau vieno siaubo filmo aprašymą. Ir atkreipiau dėmesį į komentarą - net baisiausiose vietose galėjau valgyti ir nesupykino. Nesupratau - ar čia trūkumas, ar privalumas?

Rodyk draugams