BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Harper Lee NEŽUDYK STRAZDO GIESMININKO

Kai Meikombe žiūri į mėnulį, jame gali pamatyti moterį. Ji sėdi prie tualetinio stalelio ir šukuojasi plaukus.

Dar viena jau kažkada skaityta knyga. Bet išsiilgusi kažko gero, kad net graudinančio, paėmiau vėl. Sakyčiau, net maloniau skaityti nei pirmą kartą. Su geromis knygomis jau taip yra - pirmą kartą skaitant dar nežinai kokia tai bus gera knyga. Antrą - jau žinai. Žinai, kur atkreipti dėmesį, žinai, kas bus toliau, todėl mėgaujiesi detalėmis, galiausiai į priekį negena stiprus noras sužinoti - o kas toliau? Išvengi knygos surijimo ir prarijimo. Ne veltui palyginimas su maistu. Tokiu atveju skrandis gali ir nesuvirškinti. Tai kodėl kitaip turi būti su smegenimis? Ar jau pakankamai privardijau faktų, įrodančių, kad antras kartas yra geresnis?

- Džemi, aš niekada nesu girdėjusi, kad sniego seniai būna negrai, - pasakiau aš.

Mano turimas knygos egzempliorius - iš 2007 metų “Lietuvos ryto” kolekcijos. Suprantu, kad nebuvo siekta išleisti ilgaamžę knygą, bet vis tiek nusivyliau, kad jau po dviejų perskaitymų lapai tapo paskiri. Negi teks pirkti dar vieną egzempliorių vien tik dėl turėjimo?

Rodyk draugams

John Irving PASKUTINĖ NAKTIS TVISTED RIVERYJE

Nuo paskutinio įrašo praėjo du mėnesiai. Bet ne, aš tikrai nenustojau skaityti. Tik skaitau storas knygas, po kelias vienu metu. Ir tai tikrai užtrunka…

- Dievuliau - niekad nemačiau barzdoto indėno, - stebėjosi Karmela. - Bent jau filmuose tai tikrai.

Ir ką mes turime po dviejų mėnesių. Mano mylimą ir mėgstamą Irvingą. Ar labai nustebinčiau pasakiusi, kad jau laikau šį rašytoją savo šeimos nariu? Mano mylimas, artimas, savas, suprantamas, nestebinantis rašytojas. Kurio panaudotos literatūros sąrašas - tai jo paties knygos. Kurio knygose tik keli ingredientai. Bet šį kartą jis buvo nusiteikęs atsinaujinti. Nes radau šį tą naują - muziką. Kruopščiai pasižymėjau visas knygoje minimas dainas, ir netgi pažadėjau jas surasti ir perklausyti. Tikriausiai jas jau reikėjo žinoti skaitant knygą, bet gal ir rašytojui reikia atsižvelgti į savo skaitytojų galimą muzikinį išprusimą? (Čia aš nerimtai, jei ką).

Virėjui dingtelėjo, kad šeštajame dešimtmetyje muzika buvo pasibaisėtina; paskui, septintajame ir aštuntajame, pasidarė tokia neįtikinamai gera; o dabar vėl atrodė beveik nepakenčiama.

Kur dingo paprotys spausdinti turinį? Tai dalykas, kurio labai pasigedau skaitant šią knygą. Nes joje daug datų, vietovės pasikeitimų, įvykių, pasakojimas nenuoseklus, ir turinys su skyrių pavadinimais būtų daug padėjęs. Dabar tikriausiai kai ką supainiojau.

Dar vienas pastebėjimas - kodėl Irvingo knygos tokios storos? Nes šis rašytojas jaučia pareigą viską aiškinti. Kai kiti linkę būti paslaptingi ir gal kartais nutylėti per daug, Irvingas paaiškina viską.

Rodyk draugams

Zypanna Zatelh GRĮŽTANTYS SU VILKŲ ŠVIESA

Gyvenimas nėra nei toks pilkas, nei netikęs, kaip manome…

Kas geriausiai apibūdintų šią knygą? Atodūsis po šešiolikos dienų, kai pagaliau aš užverčiau paskutinį puslapį. Palengvėjimas. Pagaliau.

Neapsigaukite, knyga tikrai nėra nei nuobodi, nei per daug stora, nei sunkiai skaitoma. Bet vis tiek tam tikrose vietose strigau, dūsavau bei skaičiavau iki pabaigos likusius puslapius. Galiausiai nusibodo. Nes, manau, knygos, bet kokios knygos, skaitymo laikas turi būti ribotas. O šiuo atveju jis man labai užsitęsė.

Ufff. Pagaliau!

“Kokios šmėklos čia vaidenasi? - paklausė jos. - Dievulio malonė  - ši vieta! Pažiūrėk, kiek čia daiktų! Gaus į žmonas karaliaus dukterį tas, kuris suskaičiuos, kiek čia daiktų!.. Arba atitinkamai jo sūnų. Ir pažvelk… tik pažvelk, koks reginys atsiveria pro šį langą, pažvelk, kokia grožybė, kai matyti kalnas! Tarsi paveikslas… Tau šito prišnekėjo kaip tik dėl to, kad neitum - kad tik jie matytų, kaip kartą per metus nusileidžia nuo kalnų medžiotojas, išsirenka pačią gražiausią ir ją veda!”

Rodyk draugams

Gabriel Garcia Marquez PATRIARCHO RUDUO

mėnulio dulkėmis apsnigtos rožės

Pirmą kartą apie knygą sužinojau prieš septynerius metus - ji paminėta Isabel Allende “Afroditėje”. Patriarchas mokinukių intymias vietas šlakstantis salotų užpilu.

Kiekvienas, kuris bent jau laikė knygą rankose, žino, kad vien jos išvaizda gali atgrasyti nuo knygos skaitymo. Vientisas tekstas be jokių dialogų, pastraipų, netgi sakinių. Tik jau skaitydama pastebėjau, kad skyriai vis dėlto yra. Šeši skyriai - šeši sakiniai. Ir viskas.

Man tokios knygos - tai kaip išbandymas, savotiška patirtis, valios ugdymas. Nes skaitau ne tik todėl, kad įdomu, bet ir todėl, kad perskaičiusi jau nebeesu tokia, kokia buvau prieš pradėdama skaityti.

Ir man žavu, kai knyga žavi ne tik savo turiniu, bet ir forma. (Romanas iš šešių sakinių - mano mokyklos laikų svajonė…)

Rodyk draugams

Jacqueline Susann VIENO KARTO NEGANA

Tai tikrai nėra knyga, kurią perskaičius gali didžiuotis, bet ką padarysi… esu nuodėminga. Ar galiu tikėtis atleidimo?

Keista pagrindinė meilės istorija. Bet jau man trisdešimt septynerių metų skirtumas yra patologiškas. Nors ir esu linkusi pripažinti, kad meilė nepaiso nei amžiaus, nei padėties, nei laiko. Ji yra arba ne. Tęsiasi visą gyvenimą arba ne. Bet jei ji yra, tai laimė.

Šiek tiek per daug prievartaujamų moterų. Tada imu baisėtis vyr. gimine. Jaučiuosi trapi ir pažeidžiama.

Tiesa, ar 1939 metais buvo galima iš Vilniaus nuskristi į Londoną? Turiu omenyje, keliauti. Lėktuvu.

Tai, kad supranti, jog yra dalykų, kurių tu nežinai, įrodo, kad esi labai protinga.

Labai patiko pabaiga. Iš pradžių pasipiktinau tomis narkotinėmis haliucinacijomis. Negerbiu ir nesuprantu žmonių, kurie problemas sprendžia cheminių medžiagų pagalba. Ir dar labiau tų, kuriems, kad pamatytų pasaulio grožį, reikia papildomų stimuliatorių. Bet galiausiai rašytoja išsisuko puikiai. Jei man kada gyvenimas pasidarytų nepakeliamas, aš irgi norėčiau šitaip išnykti.

Rodyk draugams

Ilja Ilfas Jevgenijus Petrovas AUKSO VERŠIS

- Aš pagalvojau…

- Ak, jūs pagalvojot? Vadinasi, galvojat kartais? Jūs mąstytojas. Filosofe, kokia jūsų pavardė? Spinoza? Žanas Žakas Ruso? Markas Aurelijus?

Kai aš mokiausi mokykloje, istorija nepatiko tik todėl, kad sunku buvo įsiminti datas. Ir dabar raukau savo smegenų raukšles bandydama prisiminti, ar praeitą ar užpraeitą vasarą LTV rodė serialą “Aukso veršis”. Gal vis dėlto užpraeitą.

“Aukso veršį” žiūrėjo mano tėtis. O aš kartais prisėsdavau prie jo. Ne serialą žiūrėti, o pabūti su tėčiu. Bet skaitant knygą paaiškėjo, kad ne tiek jau mažai mačiau.

Dar vienas dalykas, ką aš prisimenu, tai, kad pasidariau Olego Menšikovo gerbėja.

Jei eidavo dvi vasarotojos, jauni čiornomorskiečiai sakydavo įkandin jų: “Ak, kokia graži ta, kur iš krašto!”

Rodyk draugams