BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Umberto Eco Nr.0

Į knygyną užėjau su tikslu - nusipirkti naujausią Umberto Eco knygą. Dabar pardavėjos paslaugios - nespėjai nė apsidairyti, jau klausia - kuo nors padėti? Kai padavė, aš vos nesušukau - kas taip negražiai juokauja? Žinoma, rašytojas. Buvau pripratusi prie romanų, kuriuos ne tik skaityti, bet ir laikyti sunku. O čia… Tai tikras pasityčiojimas.

Prieš tai buvau skaičiusi interviu - tai paskutinis romanas, likusį gyvenimą rašytojas norįs skirti kitiems savo darbams. (Tada dar nežinojau, kiek mažai buvo likę jo gyvenimo…)

O romanas, nors ir trumpas, bet kaip visada nuostabus.

Šie metai, bent jau kol kas, man yra netekčių metai. David Bowie, Umberto Eco, Romualdas Urvinis…

Rodyk draugams

Christopher Priest PRESTIŽAS

Viskas prasidėjo prieš kelis metus, kai gavau rekomendaciją pamatyti Christopher Nolan filmą “The Prestige”. Jis geras, bet šiek tiek pervertintas. Ir kodėl, galutinai supratau tik perskaičiusi knygą, pagal kurią sukurtas šitas filmas.

Prieš keletą savaičių, kai visai neatsitiktinai atsidūriau Vagos knygyne (norėjau nusipirkti Umberto Eco “Prahos kapines”), atsitiktinai pataikiau į išpardavimą. Proga pasirausti tarp šiek tiek senstelėti spėjusių, nukainuotų knygų mane visada žavi, tai ja ir pasinaudojau. Ir taip, jūs atspėjote, aš radau šitą. Iki tol nežinojau, kad filmas sukurtas pagal knygą, ir dar, kad ir knyga išversta į lietuvių kalbą. Paėmiau beveik automatiškai.

Knyga visai kitokia nei filmas. Tie patys tik du pagrindiniai veikėjai ir kai kurie įvykiai. Ir tai gerai, nes tai atskiria knygą nuo filmo. Ir abu lieka geri.

Tai kas nepatiko? Didžiausias trūkumas, tai mane rimtai suerzino, tai Alfredo Bordeno paslaptis. Visi spėlioja, kokia ji gali būti, pateikiamas spendimas, paskui esu įtikinama, kad tai netiesa, nekantriai laukiu pabaigos, tikėdamasi nustebti, ir kaip atsakymas įrodoma, kad pradinis sprendimas buvo tiesa. Buvau žiauriai nusivylusi...

Rodyk draugams

Umberto Eco PRAHOS KAPINĖS

Dviems rašytojams esu iš visos širdies linkėjusi ilgo bei produktyvaus gyvenimo. Pirmiausia John Fowles, kuris jau, deja, Anapilyje, ir Umberto Eco, kuris irgi jau garbaus amžiaus, bet aš savanaudiškai linkiu parašyti jam dar daug knygų.

Nors ir turiu prisipažinti, toli gražu ne visi naujojo romano puslapiai man patiko. Bet pati knyga labai. Nes:

1. Umberto Eco yra mokslininkas, kuris žino, ką rašo. Jo tekstai paremti tikrais istoriniais įvykiais, sumaniai perdirbtais į grožinę literatūrą.

2. Tai rašytojas, kuris nepatingi sugalvoti tvirto ir patikimo rėmo, kuriame vyksta veiksmas, savo knygoms. Pavyzdžiui, man tikrai nebuvo įdomu skaityti apie Garibaldį ar komunos dienas Paryžiuje, bet skaičiau, nes įdomus buvo pagrindinis veikėjas ir priežastis, kodėl jis pasakoja visą šią istoriją.

3. Geras pavadinimas. Prieš pradedant skaityti turėjau įvairių minčių, ką jis galėtų reikšti, o perskaičius manau, kad yra labai vykusiai parinktas bei tiksliai knygos turinį atspindintis.

4. U. Eco dažniausiai rašo apie praeitį. Šiame romane veiksmas vyksta XIX a. Ir jo knygų praeitis padeda geriau suprasti tai, kas buvo paskui ar vyksta dabar. Man visada buvo šiek tiek neaišku, kodėl Hitleris taip nekentė žydų. Dabar aišku. Bet kokia keista jie yra tauta - visais laikais ir visame pasaulyje sugeba prisidirbti, kad vis atsiranda kažkas, kas jų nekenčia ir kuria iš jų priešą.

5. Moterys ir meilės istorijos knygoje pakeistos valgių aprašymais. Ir tai labai geras sprendimas. Bent jau man tai daug labiau dirgino vaizduotę.

6. Ir nauda dviguba - malonu buvo skaityti ir perskaičiusi jaučiuosi esanti šiek tiek protingesnė.

Likau vaikigalis, gyvenu šia diena, mėgstu judėti, kad judėčiau, mėgstu orą, kad kvėpuočiau. Mirsiu, kad numirčiau… Ir viskas bus baigta.

Rodyk draugams

Umberto Eco SUKURTI PRIEŠĄ IR KITI PROGINIAI RAŠINIAI

Žinoma, pati garsiausia visų laikų relikvija yra šventasis Gralis, bet niekam nepatarčiau jo ieškoti, nes visi ankstesni ieškojimai tikrai neskatina ryžtis tokiam žygiui. Šiaip ar taip, moksliškai įrodyta, kad dviejų tūkstančių metų tam nepakanka.

Apie ką yra knyga, labai tiksliai nusako pavadinimas - proginiai rašiniai. O pats pirmasis - “Sukurti priešą” - pradedamas asmenine istorija apie Niujorko taksistą pakistanietį, kuris rašytojo paklausė, kas yra Italijos priešai? Aš iš karto pradėjau galvoti - o ką aš atsakyčiau? Gal rusai? Ir tai buvo tas paskatinimas, kuris vertė skaityti toliau.

Bet negaliu girtis, kad perskaičiau… Greičiau, perverčiau paskaitydama ištraukas. Ir džiaugiausi, kad nesu viena iš rašytojo paskaitos klausytojų, kurie tokios galimybės, kaip aš, neturėjo.

Rodyk draugams

Umberto Eco BAUDOLINAS

Žinoma, kad šią knygą skaitau ne pirmą kartą. Gal jau trečią.

Pasaulis pasmerkia melagius, kurie neveikia nieko kita, tik meluoja, net dėl menkniekių, ir apdovanoja poetus, kurie meluoja, bet tik dėl didelių dalykų.

Pasiūliau perskaityti broliui. Tai paskui sulaukiau tokio atsiliepimo - tik įsijaučiau, galvoju, bus įdomus istorinis romanas, ir prasideda visos tos nesąmonės. Na, kai aš skaičiau pirmą kartą, tos nesąmonės ir mane šiek tiek šokiravo ir atrodė keistai. Dabar gi manau, kad jose reikia ieškoti prasmės. Nemanau, kad jau supratau viską, bet ir dalies užteko, kad “Baudolinas” būtų mano mylimiausio rašytojo mėgstamiausia knyga.

Atrodė lyg mėgautųsi paskutiniąja meilės naktim su mylimu miestu - nekaltu, pasileidusiu, kenčiančiu.

O man labiausiai patinkanti mintis, kurią dažnai pritaikau ir savo gyvenime, yra ta, kad kai kažkuo labai tiki (idėja, tikslu, žmogumi) ir sieki taip įgyvendinti, gali būti tikra, tas reiškinys tikrai kažkur egzistuota, ir tau tereikia atrasti kelią į jį.

- Koks skirtumas, juodas ar baltas mirsiu, - sugargė Ardzrounis ir mirė dėmėtas.

Rodyk draugams

Jean-Claude Carriere & Umberto Eco NESITIKĖKITE ATSIKRATYTI KNYGŲ

…knyga, kaip ir ratas - tai savotiškai nepralenkiama tobulybė įsivaizduojamoje pasaulio tvarkoje.

Umberto Eco yra mano mėgstamiausias rašytojas. Arba ne. Pirmą vietą dalinasi kartu su John Fowles. Todėl negalėjau ramiai praeiti pro šitą knygą.

Nors ji baugino! … Nes ši knyga - tai dviejų intelektualų pokalbis, ir atvertus bet kurioje vietoje matyti daugybė išnašų. Ar esu pakankamai protinga bei apsišvietusi, kad galėčiau jei ne dalyvauti, tai bent sekti dviejų eruditų pokalbį? Ar nebus taip, kad nieko nesuprasiu, ir todėl man bus nuobodu? Ir išnašos mažai tepagelbės, nes supratimui, apie ką eina kalba, bus svarbi ne kokio tai prancūzų poeto kūryba (kurio anei vieno eilėraščio aš vis tiek neskaičiau), o jo pažiūros ar gyvenimo būdas (kas pastabose tikrai nenurodyta).

Bet perskaičiusi manau, kad net jei ne viską supratau ar buvo įdomu, knyga dėl likusios dalies vis tiek verta buvo skaityti.

Ir buvo labai smagu sužinoti, kad nei vienas iš jų neskaitė Tekerėjaus “Tuštybės mugės”, nes sunku buvo skaityti. Aš gi perskaičiau su didžiausiu malonumu, kaip laisvalaikio romaną.

“Anksčiau ateitis irgi buvo geresnė.”

“Viskas jau buvo pasakyta, bet ne visų”.

…nesuprantu, kurių galų reikėtų laukti, kol koks nors amerikietis genijus vėl iš naujo atras kokią seną idėją, jau žinomą bet kuriam idiotui europiečiui.

J.-C. C.: Išlieka viena rūšis raštų, rašomų ranka, nors ir ne visada, - tai gydytojo receptai.

U. E.: Visuomenė tam ir išrado vaistininkus, kad tuos receptus iššifruotų.

Kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio tokio, koks yra. Neturėdami galios jį perkurti trūks plyš siekia  perrašyti.

Sau visada sakau, kad fundamentalizmas, integrizmas, religinis fanatizmas būtų rimti, net labai rimti, jei Dievas egzistuotų, jei Dievas staiga stotų savo pašėlusių garbintojų pusėn. Bet iki šiol negalima sakyti, kad jis remtų vienus ar kitus.

Visi žmonės kvailiai, išskyrus jus ir mane. Bet jūs, mano nuomone, iš esmės taip pat… man taip atrodo…

…kiekvienas japonas savo gyvenimo kelyje kažkuriuo metu visada labai rimtai susimąsto apie savižudybę ir jos aktą.

Biblioteką nebūtinai sudaro knygos, kurias perskaitėme ir net kurias perskaitysime ateityje. Tai būtina patikslinti. Ji - tai galimos perskaityti knygos. Arba galėsimos. Net jeigu neperskaitysime niekada.

Kai Teksaso mokyklose XIX amžiuje buvo sumanyta įvesti užsienio kalbų mokymo kursus, vienas senatorius tam griežtai pasipriešino visiškai nuoširdžiai įrodinėdamas: “Jei Jėzui pakako anglų kalbos, tai ir mums kitų kalbų nereikia”.

“Tikrai žinau, skaičiau knygoje”.

Rodyk draugams

Andrea Camilleri VANDENS FORMA

Aš tikrai tikiu, kad būna ir taip, kad pradėjus rašyti romaną, jo veikėjai tampa savarankiški. Jie gyvena savo gyvenimą, o rašytojas tėra tik stenografistas.

Bet ar tokia taisyklė gali galioti, kai knyga - tai detektyvas?

Iki šiol įsivaizdavau, kad bent jau kas yra žudikas, reikia žinoti dar prieš pradedant rašyti. Dar geriau - pasirašyti detalų planą. Sugalvoti aplinkybes bei pačią aplinką, kur vyksta veiksmas. Teko skaityti, kad Umberto Eco prieš pradėdamas rašyti “Rožės vardą” dvejus metus kūrė aplinką, kurioje vyksta veiksmas, o rašydavo prieš akis pasidėjęs planą, kad tarkim, dialogas, kol veikėjai nueina nuo koplyčios iki Buveinės, ir truktų tiek, kiek turi trukti.

O ši ironiška, pikantiška, tikrai itališka istorija (nurašiau nuo viršelio) tokio plano tikrai neturėjo…

- Parodyk leidimą gyventi.

Lyg išsigandusi moteris paleido rankšluostį, užsidengdama veidą delnais. Ilgos kojos, siauras liemuo, plokščias pilvas, stangrios didelės krūtys - tikra moteris, kokias rodo televizijos reklamose.

Rodyk draugams

Jostein Gaarder CIRKO DIREKTORIAUS DUKTĖ

Na ir už kiek ponas Gaarder nusipirko šios knygos idėją? Aš teįvertinčiau keliais šimtais litų.

Gyvenimas yra pramogų parkas, o mintys nesiekia toliau parko darbo valandų.

Knyga apie žmogų, pardavinėjantį rašytojams kūrinių temas. Primena mokyklą, literatūros pamokas ir rašinėlius.

Nes kai galvoju apie knygas, palikusias man didelį įspūdį, na niekaip netikiu, kad idėją galima nusipirkti. Nes geros knygos siužeto neįmanoma nusakyti keliais sakiniais, svarbus ir stilius, pasakojimo būdas, kūrinio struktūra, galiausiai patikusių citatų kiekis. Todėl kai prisimenu John Fowles “Magą”, Umberto Eco “Fuko švytuoklę”,  Peter Hoeg “Panelės Smilos sniego jausmą”, John Irving “Cirko sūnų”, Salman Rushdie “Paskutinį mauro atodūsį”, niekaip netikiu, kad tokio romano idėją galima nusipirkti. Net jei ir buvo kažkoks dirbtinis postūmis, rašytojų meistriškumas atperka viską.

Ta proga prisiminiau, kaip garsios detektyvų rašytojos paklausus, iš kur ji semiasi įkvėpimo, atsakymą - skaitant laikraščiuose nusikaltimų puslapių antraštes. Sakyčiau, tikrai geras ir pigus būdas.

Pakanka kelių pavėlavusių širdies dūžių, kad amžiams būtume atskirti nuo žmonijos.

Pabaiga paliko įspūdį. Nors tokią idėją aš galiu parduoti už penkis litus.

Rodyk draugams

Carl-Johan Vallgren NUOSTABIOS MEILĖS ISTORIJA

Ji įtykino pro duris vikriai lyg katytė ir atsigulė šalia tavęs, Erkiuli, dvigubai už tave aukštesnė, dvigubai sunkesnė, daug kartų gražesnė, bet ne dvigubai mylinti, nes meilės, kaip tylos ir amžinybės, negalima matematiškai padauginti.

Labiausiai nuvylęs dalykas yra tas, kad vienuoliai, nežinia, ar tikrai pridarę blogų darbų, ar tikrai labai jau blogi, yra tikrai žiauriai nukankinami savo abato, o pats blogiausias veikėjas teisėjas tik nušoka nuo stogo.

Parašiau ir pagalvojau, kad esu žiauri. Tai kokio gi keršto norėčiau ponui teisėjui?

Dar viena įžvalga - jei knyga viršelyje lyginama su kitomis garsiomis ir geromis knygomis, kažko labai gero nesitikėk. Geros knygos nelyginamos. Jos yra geros pačios savaime, ir jas palyginti yra neįmanoma.

O pati meilės istorija nėra labai jau įspūdinga. Koks čia begali būti įspūdis, jei pagrindiniai veikėjai susitiko pačią pirmą savo gimimo dieną? Tada ne taip jau ir nuostabu, kad jų likimas susijęs, ir, tik pamanyk, jie labai mylėjo vienas kitą.

Rodyk draugams

Michelle Moran NEFERTITĖ

staiga supratome

turį ką apkaltinti

tik nežinia ar to reikia

šaltis iki kaulų smegenų išdegina

pasmerktųjų ženklus

ir nors mūsų nebus mitologijos žodynuose

mūsų vardais neraižys šventyklų sienų

radijas nieko neužsimins apie mūsų egzistavimą

vis tiek

užkasu tavo galvą į smėlį

prieš tai pabučiavus į lūpas

ir gerai įsidėmėdama veido bruožus

kad geresniems laikams

atėjus

žinočiau kur rausti

Lino Ruzgio eilėraštis iš Ugnės Barauskaitės “Dešimt”

Jau kažkada minėjau, kad Mika Waltari “Sinuhė egiptietis” man yra kaip istorijos vadovėlis. Kokią suformavo mano nuomonę apie tuos laikus, tokia ji ir liks.

Todėl aš pykstu.

Pamenu, kažkada skaičiau, kaip Umberto Eco sakė, kad jam “Rožės vardo” skaitytojai priekaištavo dėl kai kurių romano scenų šiuolaikiškumo, kurias jis žodis žodin buvo nusirašęs iš anų laikų rankraščių. Ir gyrė tas scenas, kurias parašė pats, bet bijojo, kad jos per daug šiuolaikiškos. Bet dabar jau niekas negali pasakyti, kokie iš tikrųjų buvo viduramžiai.

Koks buvo Senovės Egiptas, yra dar sunkiau pasakyti. Bet knygos stilius man nepatiko.

Iki šiol man Echnatono ir Nefertitės istorija - tai pirmiausia nepaprastai graži meilės istorija. Todėl tai, kad Nefertitė vaizduojama kaip labai ambicinga moteris, o Echnatonas - pamišęs garbėtroška, man irgi nepatiko.

Beskaitydama knygą atradau Queen dainą Cool cat. Tai, kas tikrai tobula.

Rodyk draugams