Sėdėjo palenkusi galvą, nuogu rausvu kaklu, o ant veido krito plaukų vilnys. Jai už nugaros stovinti matrona vagojo tas rusvas bangas avių šukomis, kartkartėmis padėdama jas, kad pagautų bėgantį gyvūnėlį kuris suspaustas tarp nagų sausai trakšteldavo.

Robertas, ne naujokas utėlių naikinimo apeigose, pirmą kartą pamatė jų grožį ir pajuto merkiantis rankas į šilko jūrą, pirštų galais liečiantis sprandą, bučiuojantis plaukų bangas, savo rankomis naikinantis pulkus jas užpuolusių mirmidonų.

Ponai ir ponios, tai mano mėgstamiausias rašytojas. Na jau kaip man patinka šitas itališkas dėdulė su barzda, kad aš net ir nemoku apsakyti. Skaitau po truputį, kartais tik po kelis sakinius per dieną, mėgaujuosi kiekvienu žodžiu. Tikrai negaliu pasakyti, kad suprantu viską, bet nekreipiu į tai dėmesio. Kai skaičiau pirmą jo knygą, labiausiai pasigedau tarptautinių žodžių žodyno. Bet blogiausia, kad iš to žodyno nebuvo jokios naudos. Beveik anekdotas – įveikiau pusę pirmo puslapio ir tik dvidešimt dviejų žodžiu reikėjo ieškoti žodyne.

Melagius lengva pažinti: juokiantis jų skruostuose atsiranda lyg dvi duobutės, be to jie visada trumpai kerpasi nagus; saugokitės ir žemaūgių, kurie sako netiesą iš puikybės.

Dabar į tai nebekreipiu dėmesio. Nesu tokia išsilavinusi, kad suprasčiau visas nuorodas, bet gal tai ir nėra siekiamybė?… Nepacituosiu tiksliai, bet - knygos rašomos apie kitas knygas, knygos kalbasi tarpusavyje, vienos knygos yra apie kitas knygas.

Ir maža tepadėjo Roberto priminimas, kad sekmadienį, jei tikrai dabar ta diena, nederėtų dirbti. Tėvas Kasparas paprieštaravo, jog tai visai ne darbas, juo labiau vergiškas, o pats tauriausias iš visų menų – jų triūsas padėsęs geriau pažinti didžiąją gamtos knygą. Todėl tai yra tas pats, kaip skaityti Šventąjį Raštą, nuo kurio gamtos knyga menkai tesiskiria.

Rodyk draugams