BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Astrid Lindgren MES VARNŲ SALOJE

- Jis susilažino su kitu dėde, kad keturiolika dienų nevalgys ir keturiolika naktų nemiegos, ką man duosi už tai?
- Kokia kvailystė, - pasakė Lota. - Aišku, neištvėrė.
- Žinoma, ištvėrė, - triumfuodama atsakė Tjorvenė. - Nes miegojo dienomis, o valgė naktimis, cha, cha, ką tu dabar pasakysi?

Esu jau skaičiusi šią knygą. Kažkada, seniai seniai. Vaikystėje. Patiko, kaip ir kitos A. Lindgren knygos. Tik, kad iki šių laikų mano atmintyje nebuvo užsilikę anei trupinėlio. Aš visiškai neįsivaizdavau, apie ką ši knyga. Todėl po nedidelio paskatinimo perskaičiau dar kartą. Ir patiko vėl.

Rodyk draugams

Ray Bradbury SUDIE, VASARA

Jis siektelėjo ranka aukštyn ir rado keistą daiktą ant burnos. Šypseną. Pabandė ranka ją pagauti ir galbūt ištirti.

Esu skaičiusi kelias šio rašytojo knygas - bet perskaičiusi susidurdavau su dilema - ar man patiko? Labai sunku pasakyti… Pirmoji perskaityta buvo “Pienių vynas”, nuo kurios mano dilemos ir prasidėjo.

Bet tikriausiai nebuvo labai blogai, nes prieš kažkurį laiką sumaniau perskaityti dar kartą. Tik vietoj “Pienių vyno”  bibliotekoje radau tęsinį. O taip dar geriau, - pagalvojau.

Tiksliau, tai ne tęsinys, o pirmosios knygos ištraukos, kurias leidėjas išbraukė iš pirmojo romano. Ir manau, kad gerai būtų buvę, kad taip ir būtų likę. Nes siaubingai nepatiko, skaičiau prisiversdama ir žvilgčiodama - ar dar daug liko?…

Rodyk draugams

Kobo Abe KENGŪROS SĄSIUVINIS

Mane patraukė aprašymas - vyriškiui ant blauzdų pradėjo augti ridikėliai. Ir tikrai labai įdomu buvo skaityti pirmuosius kelis puslapius, kai herojus pastebi šią savo būklę. Tada apsilankė pas gydytoją ir pasidarė neįdomu. Nes baigiasi realus pasaulis, ir prasideda vizijos, kelionės, sapnai, fantazijos ir kiti keistumai nei nerealumai. Va tai jau buvo sunku skaityti. Laimė, knyga plona.

Aš nežinau, gal visa tai slėpė gilias prasmes, o aš per menka skaitytoja, kad jas suprasčiau ir išaiškinčiau. Bet knyga tikrai buvo skirta ne man.

Rodyk draugams

Markus Zusak KNYGŲ VAGILĖ

Čia susipynė trys kalbos: rusų, kulkų ir vokiečių.

Kodėl mes gyvenimą suprantame kaip savaime suprantamą reiškinį, kuris yra ir būti kitaip negali. O mirtis yra asmenybė, būtybė, turinti mintis, jausmus ir pomėgius. Ir nepamirškim svarbiausio, turinti DARBĄ. Ir dar gali savo atsiminimus surašyti knygoje.

Pasirodo, ir knygos apie karą gali būti gražios. Buvo rimta, protinga, kartais juokinga, šiek tiek graudu, gera ir gražu. Ir dar apie knygas.

Rodyk draugams

Laura Sintija Černiauskaitė KVĖPAVIMAS Į MARMURĄ

… pasišviečia pamišėliška akių ugnimi.

Lietuvės rašytojos nėra linkusios savo herojams suteikti anei trupučio džiaugsmo, atokvėpio ar gėrio. Kuo herojus mylimesnis (ar, jų nuomone, įdomesnis), tuo daugiau išbandymų tenka jo daliai. Na, taip, išbandyti linkę ir užsieniečiai, bet kaip tai daro lietuviai. Ypač moterys. Sukrauna savo herojui visus įmanomus skausmus, netektis, likimo smūgius, o jei jis vis dar kažkaip atsilaiko, ar net sugeba gyventi toliau, gauna lemiamą, kontrolinį išbandymą. Po kurio jau prarandama viskas, ką tik įmanoma šiame gyvenime prarasti.

Bent vienas iš tėvų turi nusižudyti, kitas mirti dėl ligos, abu kartus vaikui tenka susidurti su tuo akis į akį. Ir kokia vaikystė be tvirkinimo, ar net prievartavimo. Paskui vyras neištikimas su geriausia drauge, vaikas serga nepagydoma liga, priglaustas pamestinukas - laumių vaikas. Na, ir galiausiai jie dar vienas kitą išsižudo.

Ir už tai gaunamos premijos.

Rodyk draugams

Daniel Defoe MOLĖ FLANDERS

Pamenu, kaip dar labai ankstyvoje vaikystėje prieš miegą tėtis arba mama skaitydavo “Robinzoną Kruzą”. Paskui, sulaukusi brandesnio amžiaus, dar kartą tą pačią knygą perskaičiau pati. Ir kai visai netikėtai bibliotekoje radau D. Defoe kitą romaną - tiesiog negalėjau nepaimti. Nes kai rašytojas taip tampriai susijęs su viena knyga, suvokimui praplėsti būtina paskaityti dar ką nors.

Iš pradžių nepatiko. Nes viskas prasideda nuo autoriaus įžangos, kur jis prisiekinėja, kad perrašė visas vietas, kurias kaip tik skaitytoja mieliausiai skaitytų. Ir dar tie pamokslavimai, kaip galima ir iš blogo pavyzdžio pasimokyti, man nieko gero nežada. Ir teksto pradžia monotoniška bei nuobodi. Ir dar - nėra jokių skyrių ar dalių - kas galėjo pamanyti, kad tai gali būti didelis trūkumas?

Bet kuo toliau, tuo labiau kabino. Ir visai gera knyga. Tik pabaigoje liko klausimas - ar taip yra todėl, kad moters istoriją pasakoja vyras, ar tada laikai kiti buvo - bet kaip vaikai? Aš suskaičiavai aštuonis gyvus vaikus ir dar keli mirė. Bet tokiame detaliame gyvenimo aprašyme jie paminėti tik kaip statistiniai duomenys. Tai man buvo šiek tiek keista.

Rodyk draugams

Isabel Allende BEGALINIS PLANAS

Kartais beveik karikatūriškai įsivaizduoju šią rašytoją - sėdinčią mažame kambarėlyje ir rašančią, rašančią, rašančią, rašančią, rašančią… Kažkas surenka jos prirašytus lapus, kaupia ir kai prisirenka pakankamai, išleidžia knygą. Ir taip toliau.

Ir tikra laimė, kad I. Allende moka rašyti. Nes tikrai nėra kito tokio rašytojo, kurio ilgos ir didelės pastraipos taip lengvai skaitytųsi, niekada nebūtų nuobodu, nesinori praleisti kelių puslapių, ir nežvilgčioji į knygos galą - kiek dar liko? Nes jei ir žvelgi, tai tik su nerimu - kad tik dar daug būtų likę…

Šitą knygą norėjau perskaityti labai seniai. Gal net nuo “Afroditės”, kurioje užsiminta, kad “Begalinį planą” įkvėpė rašytojos vyro gyvenimo istorija. Smalsu buvo, koks gi vyras gali sužavėti tokią moterį.

Ir dabar smalsumas patenkintas.

Rodyk draugams

Ugnė Barauskaitė DEŠIMT

… ir išlekiam vėluoti į mokyklą.

Taip jau atsitiko, kad tą dieną pritrūkau neskaitytų knygų. O kadangi skaityti norėjosi, tai teko imti jau skaitytą. Bet tai ne bėda. Jau senokai žvilgčiojau į šiąją - ir štai puiki proga.

Pirmą kartą skaičiau prieš šešerius metus, ir tada požiūris buvo truputį kitoks. Vien jau dėl amžiaus. Man buvo dvidešimt ketveri, ir į trisdešimtmetę knygos heroję žvelgiau kaip į subrendusią ir patyrusią moterį. Dabar gi man jau trisdešimt, bet veikėjos patirties aš dar nepasiekiau. Todėl man ji dabar atrodo - sena?…

Apie rašytoją težinau tiek, kiek sužinojau perskaičiusi kelis interviu. Bet to užtenka, kad smaginčiausi ieškodama panašumų tarp jos ir romano herojės. Rašytoja rašė būdama pati nėščia, turi dar vieną dukrą, buvo du kartus ištekėjusi ir išsiskyrusi, dirba radijuje, net tatuiruotė su plunksna yra ant nugaros. O kadangi laukiu daugiau jos kūrinių, kurių vis dar nėra, tai manau, kad to priežastis - įsimintinų įvykių nebuvimas. Nes juk - pirma knyga apie jaunystės šėliones, antra apie vaikelio laukimą, kas toliau? Apie buitį rašyti tikriausiai neįdomu.

… jei tasai ciucėkas ką padarys - tuoj bus užmigdytas, bet aš nenoriu migdyti šuns, kai proto neturi šeimininkė.

Rodyk draugams

Emmanuel Carrere SNIEGO MOKYKLA

Knygos aprašyme man įstrigo žodžiai - elegantiškai, švelniai ir žiauriai. Pagalvojau - mano knyga. Bet perskaičius sakyčiau - baisiai. Tikras siaubo romanas! O man nelabai prie širdies tokie.

Bet gerai, kad romanas geras. Tai tas siaubas malonus - šiurpuliukai bėgioja, susijaudinimas kyla, įtampa viršūnėj. Tai todėl verta retkarčiais ir tokias knygas perskaityti. Tik kaip užsirauti ant būtent tokios geros?

P. S. Neseniai skaičiau vieno siaubo filmo aprašymą. Ir atkreipiau dėmesį į komentarą - net baisiausiose vietose galėjau valgyti ir nesupykino. Nesupratau - ar čia trūkumas, ar privalumas?

Rodyk draugams

Astrid Lindgren BROLIAI LIŪTAŠIRDŽIAI

Bibliotekoje kartu su “Kaliu Bliumkvistu” prigriebiau ir kitą Astrid Lindgren knygą. Vien iš smalsumo ir dėl bendro išprusimo. Nes tai viena iš knygų, kurios pavadinimą gali sutikti beveik nuolat. Taigi nežinoti apie ką ji kažkaip nepatogu.

Išvada - labai įdomi ir graži knyga. Netgi daugiau graži nei įdomi. Kad net dėl to gražumo norisi verkti. Tikrai kada nors skaitysiu savo arba ne savo vaikams.

Rodyk draugams