BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Harper Lee NEŽUDYK STRAZDO GIESMININKO

Kai Meikombe žiūri į mėnulį, jame gali pamatyti moterį. Ji sėdi prie tualetinio stalelio ir šukuojasi plaukus.

Dar viena jau kažkada skaityta knyga. Bet išsiilgusi kažko gero, kad net graudinančio, paėmiau vėl. Sakyčiau, net maloniau skaityti nei pirmą kartą. Su geromis knygomis jau taip yra - pirmą kartą skaitant dar nežinai kokia tai bus gera knyga. Antrą - jau žinai. Žinai, kur atkreipti dėmesį, žinai, kas bus toliau, todėl mėgaujiesi detalėmis, galiausiai į priekį negena stiprus noras sužinoti - o kas toliau? Išvengi knygos surijimo ir prarijimo. Ne veltui palyginimas su maistu. Tokiu atveju skrandis gali ir nesuvirškinti. Tai kodėl kitaip turi būti su smegenimis? Ar jau pakankamai privardijau faktų, įrodančių, kad antras kartas yra geresnis?

- Džemi, aš niekada nesu girdėjusi, kad sniego seniai būna negrai, - pasakiau aš.

Mano turimas knygos egzempliorius - iš 2007 metų “Lietuvos ryto” kolekcijos. Suprantu, kad nebuvo siekta išleisti ilgaamžę knygą, bet vis tiek nusivyliau, kad jau po dviejų perskaitymų lapai tapo paskiri. Negi teks pirkti dar vieną egzempliorių vien tik dėl turėjimo?

Rodyk draugams

Zypanna Zatelh GRĮŽTANTYS SU VILKŲ ŠVIESA

Gyvenimas nėra nei toks pilkas, nei netikęs, kaip manome…

Kas geriausiai apibūdintų šią knygą? Atodūsis po šešiolikos dienų, kai pagaliau aš užverčiau paskutinį puslapį. Palengvėjimas. Pagaliau.

Neapsigaukite, knyga tikrai nėra nei nuobodi, nei per daug stora, nei sunkiai skaitoma. Bet vis tiek tam tikrose vietose strigau, dūsavau bei skaičiavau iki pabaigos likusius puslapius. Galiausiai nusibodo. Nes, manau, knygos, bet kokios knygos, skaitymo laikas turi būti ribotas. O šiuo atveju jis man labai užsitęsė.

Ufff. Pagaliau!

“Kokios šmėklos čia vaidenasi? - paklausė jos. - Dievulio malonė  - ši vieta! Pažiūrėk, kiek čia daiktų! Gaus į žmonas karaliaus dukterį tas, kuris suskaičiuos, kiek čia daiktų!.. Arba atitinkamai jo sūnų. Ir pažvelk… tik pažvelk, koks reginys atsiveria pro šį langą, pažvelk, kokia grožybė, kai matyti kalnas! Tarsi paveikslas… Tau šito prišnekėjo kaip tik dėl to, kad neitum - kad tik jie matytų, kaip kartą per metus nusileidžia nuo kalnų medžiotojas, išsirenka pačią gražiausią ir ją veda!”

Rodyk draugams

Oscar Wilde LAIMINGASIS PRINCAS

Nuo romanų ir apsakymų perėjau prie pasakų. Tik nemanau, kad tai yra nuosmukis ar bent jau ne mano amžiui tinkamas veiksmas. Kaip ir labai daug kas šiame gyvenime, taip ir pasakos būna visokios. Pasakos vaikams ir pasakos suaugėliams, pasakos vaikinams ir pasakos merginoms, pasakos vyrams ir pasakos moterims, pasakos be amžiaus cenzo ir cenzūruotos pasakos. Pasakos, pasakos, pasakos.

Nors nepasakyčiau, kad labai jau daug kas man jų sekė.

Tai gal pavėluotas poreikis? Ne. Tai susidomėjimas Oskaru. Rašytojas, kuris traukia. Kuriuo žaviuosi. Kurį aš kartais cituoju. Pvz., meilė sau - tai romanas trunkantis visą gyvenimą. Ir kurio dar neskaičiau.

Atėjo laikas ištaisyti šią klaidą. Bibliotekoje radau dvi varganas knygiūkštes, tai jas ir pasiėmiau. Bet išvaizda dar ne viskas. Ypač kalbant apie knygas.

Penkios pasakos per vieną vakarą.

Rodyk draugams

John Irving VANDENS METODAS

“Moterys labai gražios! - skelbė The Village Voice. - Deja, Pakerio filme neaptinkame nė menkiausios užuominos, kas verčia dvi tokias nuoširdžias, atviras ir įstabiai vientisas moteris turėti ką nors bendra su tuo silpnu, mįslingu nevykėliu…”

Aš irgi nesuprantu. Man labiausiai patikęs personažas - Bigi. Tokia graži ir stipri moteris. Jutau jai gailestį, kai dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių atsidūrė pasaulio krašte, kur nėra nei kalnų, nei sniego. Kai iki tol tai buvo beveik visas jos gyvenimas. Ir netgi jei tos nepalankios aplinkybės - tai meilė ir vaikas.

Ir aš noriu būti ne mažiau išradinga, kai reikės kaip nors pavadinti savo buvusio vyro naują draugužę. Bigi Tulpen pavadina Kiaulpiene.

Jis turės nuvažiuoti iki pat Vienos vis dar nieko nejausdamas, kol nutars, kad nuotykis - tai laikas, o ne vieta.

Ne pati geriausia knyga. Pradėjus skaityti net buvau gerokai sutrikus. Ar verta skaityti toliau? Ar nepavykęs mėšlas, ar vis dėlto šis tas daugiau? Nervino besipainiojantis pirmasis asmuo su trečiuoju. Nusprendžiau, kad kai kalba pirmuoju, tai - apie dabartį, trečiuoju - tai apie praeitį. Ir tuojau pat pastebėjau, kad mano išvados nieko vertos. Nes tai netiesa.

Indėnai nenori geležinkelio - toks siužetas.

Kodėl man taip patinka John Irving? Nes visos jo knygos tokios pat. Toks pat stilius, herojus, Viena, baimė dėl vaikų, keisti veikėjai ir meškos arba šunys (ar tie ir tie kartu). Ir prostitutės. Pas Irvingas Našlėje vieneriems metams kalba apie tai, ką esu ne kartą minėjusi. Ir jei tai pati miniu tiek kartų, tam pritariu. Ypač kalbant apie Irvingą.

Rodyk draugams