BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jurga Ivanauskaitė MIEGANČIŲ DRUGELIŲ TVIRTOVĖ

…yra du gyvenimo tarpsniai: jaunystė ir daržas. Taigi man jau prasideda daržas.

Net pačiai keista, kaip įnikau į Ivanauskaitės knygas. Traukia ne pačios knygos, bet asmenybė. Ir gaila, kad priartėti beliko vienintelis būdas - knygos.

O jos, nors dauguma puikios, bet kartu lietuviškai niūrios. Herojai patiria visas galimas negandas. Kas turi nutikti blogo, tikrai nutiks. Todėl knygos pabaigoje žyptelėjęs vilties spindulėlis atrodo kaip pati geriausia pabaiga.

Aišku, galite prieštarauti - yra daugybė knygų su daug blogio ir mažai vilties. Bet tai užsienietiškas, tai yra tolimas, blogis. Tai tik kitoks pasaulio pažinimo būdas. Juk dėl to ir skaitome - dėl pramogos ir žinių.

O čia artimas blogis. Kuriam nereikia knygos - jis yra už sienos, gatvėje, žinių portaluose, gal net šalia.

Naktį danguje spindi kačių akys.

Bet knyga labai patiko.

O gal laikas stovi vietoj ir ėda erdvę lyg paveikslą su aibe gyvų ir negyvų pavidalų, kramsnoja ją it kino juostą su mūsų visų, net akmenų ir planktono, likimų filmais. Nakties tyloj, kai kankina nemiga, puikiai girdžiu, kaip grikši laiko dantys ir kaip tai, kas sukramtyta, gurguliuodamas virškina jo skrandis. Laikas šika nematomais blynais ir spiromis, o mes tai vadinam istorija ir prisiminimais.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė AGNIJOS MAGIJA

Knyga, kurią labai norėčiau perskaityti, bet to niekada nebus, dabar yra Jurgos Ivanauskaitės memuarai. Kaip jokią kitą skaitant galvojau - kas paremta rašytojos patirtimi, o kas išgalvota?

Beje, kam išgalvoti istorijas ir herojus - gyvenimas juk viską visada pranoksta.

Romanas - tai jaunos merginos dienoraščiai. Apie ką ji berašytų, svarbiausia suprasti - kas esi ir kodėl esi. Ir tos paieškos kartais net erzino. Pradžia - tai jaunatviški nuodėmingi sveikatai žalingi bandymai sunaikinti save. Paskui atsiranda dvi gelbėtojos. Knyga prisipildo okultinių mokymų ir aiškinimų. Atrodo - čia MAGIJA. Bet ne. Heroję ieškojimai nuveda į Indiją, ir čia galiausiai atrandama AGNIJOS MAGIJA.

Laikas čia nesustoja, tik pralekia šuoliais bjauriai keikdamasis.

Bet ar tai tikra? To mes niekada nesužinosime, nes jau pačioje knygos pradžioje sužinome, kad Agnija dingo.

Aš ir dabar troškau tik vieno - kad visas pasaulis paliktų mane ramybėje.

Šis gyvenimas - tai lobių sala ir tik kvailys gali grįžti iš čia tuščiomis rankomis.

Nepaisant prieštaringų jausmų seniai skaičiau tokią knygą negalėdama atsitraukti.

- Vis tiek privalėčiau grįžti. Sunku paaiškinti kam nors, išskyrus lietuvius. Tai tarsi kokia metafizinė pareiga. Būtinybė. Neišvengiamybė. Turi sugrįžti - ir viskas. Lyg būtum sudaręs sandėrį su velniu. Kai kas sako, kad panašiai skamba: velnias - Vilnius. Bet tai tik lietuviai gali suprasti.

Rodyk draugams

Edmundas Malūkas VYTAUTO ŽEMĖ

Jei bijome - mes nepradėsime, o jei pradėsime - mes nebijosime!

Iki šiol neįsivaizdavau, kad tokia knyga gali egzistuoti. O jei būtų, kad ji gali būti tokia įdomi. Juk skaitome apie visą pasaulį - o ką žinome apie tai, kas arčiausiai mūsų?

Galiu išvardinti didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, bet ką nors daugiau - geriau neklauskit… O istorinių romanų skaitymas gerokai praplečia akiratį. Galiausiai tai tikrai įdomiau, nei Šapokos “Lietuvos istorija”.

Romanas nėra apie Vytautą Didijį. Tai to laikotarpio visos Lietuvos istorija. Sakyčiau, kad tai netgi labai moteriška knyga - nes kunigaikštienei Onai skirta daugiau dėmesio.

Tikėjimas - ne vanduo, įpiltas į puodelį, - tai visas puodelis su vandeniu.

Man nepaprastai patiko.

Rodyk draugams

Andrius Tapinas MARO DIENA

- O čia tai šūdas, - nutęsė atitokęs komendantas Večiorskis.
- Apsaugok Viešpatie, - tą patį, tik kitais žodžiais pakartojo kanauninkas Olšauskas.

Nors pirmoji dalis labai patiko, bet antrosios per daug nei laukiau, nei ieškojau. Tiesiog beveik atsitiktinai sužinojau, kad mano miesto knygyne vyks su susitikimas su A. Tapinu. Ir nuėjau. O jei jau tokia proga, tai reikia iš knygą įsigyti - nors ir nesu autografų kolekcionierė, bet tokios progos praleisti irgi nenorėjau. Juolab, kad ir pats pristatymas labai patiko.

Patiko ir knyga. Tikra tiesa, kad kai kada antrą ir tolimesnes dalis skaityti lengviau ir smagiau - erdvė jau sukurta, tebūnie veiksmas! Pasinėriau į veiksmą ir išnirau laiminga, kad taip gerai susiklostė visos aplinkybės, pasiuntusios knygą man į rankas.

Tiesa, brolis sakė - koks įdomumas skaityti knygą, kai visą turinį galima suprasti iš piešinio ant viršelio. Aš jam paprieštaravau - knygoje visko yra daug daug daugiau. Ir šiai mano minčiai ir jis pats pritarė, kai perskaitė.

O šį kartą jau laukiu, kad bus toliau.

Rodyk draugams

Andrius Tapinas VILKO VALANDA

- Manai, man rūpi tik pinigai? Labai klysti. Man rūpi ir šitas miestas. Be tokių kaip jūs ir be tokių kaip aš jis neišgyventų. O mes neišgyventume be miesto.

Be galo ilgai delsiau po to kai perskaičiau.

Kelios dienos iki Kalėdų. Šį kartą maniau, kad Kalėdų Senelis manęs neaplankys. Pati jo visai nelaukiau. Ir dar labiau nenorėjau būti kažkam Snieguole. Bet kadangi žinojau, kad Kalėdų Senelis neabejotinai pasirodys, turėjau kažką daryti. Knyga visada yra gera dovana, ar ne? Bet kad tuo įsitikinčiau, reikėjo pirma pačiai perskaityti. O kadangi padariau tai per tikrai trumpą laiką, knyga turi bet vieną privalumą - lengvai skaitoma.

Turi ir daugiau privalumų, bet čia aš sustoju ir imu mąstyti. Jau beveik du mėnesius, cha cha. Gerai, galiu užmiršti, kad autorius lietuvis, bet romanas apie Vilnių. Ir visai nesvarbu, kad apie tokį, kokio niekada nebuvo. Visi tie tautiniai dalykai trukdo vertinti. Bet ar būtinai turiu tai padaryti? Juk man patiko.

Rodyk draugams

Ričardas Gavelis VILNIAUS POKERIS

Buvo sunku.

Kad Kristinos Sabaliauskaitės “Danieliuje Dalboje” minimas Ričardas Gavelis, atspėjau tik iš išvaizdos aprašymo. Nieko iki šiol nebuvau skaičiusi. Bet jei jau šis rašytojas vertas būti rašytojų prieglobstyje, turiu su juo susipažinti.

Bibliotekoje nustebau - kiek daug Gavelis yra parašęs. Pasiėmiau knygą, kurios pavadinimas buvo girdėtas. Pradėjau skaityti - ir didžiulis nusivylimas. Nieko aš čia nesuprantu, man neįdomu, mesiu. Nes pati pradžia - tai maždaug puslapio ilgio skyreliai, kurie man niekaip nesiriša ir niekaip nesuprantami. Bet pasitikėjimas Kristina vertė skaityti toliau. Ir už tai buvo atlyginta. Maždaug penkiasdešimtajame puslapyje tekstas pradeda rištis, atsiranda supratimas ir skaitymo malonumas.

Bet jau sakiau - buvo sunku. Ne tik pradžioje. Visa knyga sunki. Tai yra, ne tokia, kuri skirta patirti skaitymo malonumą. Greičiau jau skirta mąstyti, intriguoti, šokiruoti. (Aš bent jau tai pasipiktinau, kai rašytojas Vilnių prilygino ekshibicionistui rodančiam storą buką falą (Gedimino pilį)).

Tai trečias per neilgą laiką mano pažintas Vilnius (kiti - K. Sabaliauskaitės ir J. Kunčino). Nežinau, kuris iš jų yra tikras, kuris geriausias. Visi rašytojai pabrėžia Vilniaus išskirtinumą, ir aš pradedu tuo įtikėti.

Tikrai buvo labai sunku, bet aš džiaugiuosi, kad perskaičiau.

…o aš galvojau apie Dariaus ir Girėno kompleksą, amžinąjį mūsų kompleksą, jį sukūrė dar Vytautas Didysis, praradęs Lietuvos karūną paskutiniausią akimirksnį, kai viskas, rodės, buvo jau beveik įvykę. Tai tikrai mūsų autentiškas, iš nieko neskolintas kompleksas. Lygiai taip Darius su Girėnu pirmieji skrido per Atlantą - viską padarė, didvyriškai nugalėjo sunkumus ir tėškėsi į žemę per trejetą žingsnių nuo namų. Lygiai taip dabar elgėsi krepšininkai - perskrido savus atlantus, nugalėjo sunkumus ir ūmai pristigo dvasios per vieną žingsnelį nuo tikslo. Visi mes netenkam karūnos paskutiniausią mirksnį, visad teškiamės į žemę per tris žingsnius nuo namų.

P. S. Ar visos R. Gavelio knygos tokios? Kurią reikėtų skaityti dabar?

Rodyk draugams

Jurgis Kunčinas TŪLA

Po dviejų perskaitytų puslapių pati su savimi susilažinau - kiek dar jų pajėgsiu perskaityti? Bet perskaičiau dešimt, paskui dvidešimt, o paskui jau nebežiūrėjau kiek - skaičiau ir mėgavausi. Knyga tapo tikru atradimu - apie meilę, miestą, klajones, neviltį, skurdą, “anuos” laikus ir … meilę.

Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.

Visas romanas - tai Tūlos knyga, laiškas Tūlai, apie Tūlą. Viskas su ja susiję, ja prasideda ir pasibaigia. Skaitant buvo ir liūdna, ir graudu, buvo gražu, fatališka ir mistiška. Beviltiška, ir gal net kartais pikta. Bet taip buvo, ir taip turėjo būti.

Ne, jis nesiruošė pradėti gyvenimo iš naujo ar bent nuo pusės.

Knyga liūdna ir beviltiška. Bet man labai patiko pabaiga, kada ateina susitaikymas, ramybė ir viltis. Gal ne herojams. Gal skaitytojai.

Aš nežinau, kas bus toliau, bet tai, kas atsitiko, nuostabu!

Aš nežinau, ar ryžčiausi kam nors rekomenduoti, bet jeigu norite perskaityti labai gražų lietuvių rašytojo romaną apie meilę - šis labai tinka.

Rodyk draugams

Kristina Sabaliauskaitė DANIELIUS DALBA & KITOS ISTORIJOS

Perskaičiau. Knygos laukia kiti skaitytojai, ir žinau - perduodant neišsisuksiu nuo klausimo - ir kaip? Patiko. Labai patiko. Žinau, toks atsakymas labai subjektyvus, ir skirtingi žmonės vertins skirtingai, bet man tai buvo 10 iš 10.

Aš niekada negyvenau Vilniuje, bet vis tiek man tai toks savas ir pažįstamas miestas. Gal net esu pasakiusi kaip Ernesta iš “Vilnerio sugrįžimo” - tai kaimas. Bet po K. Sabaliauskaitės tekstų taip nebemanau. Pasirodo, kiek daug nežinau, ar žinau tik labai paviršutiniškai. O dabar gi jaučiu pasididžiavimą.

Knygoje aštuoni apsakymai. Kiti skaitytojai išskiria labiausiai patikusius, bet man tai padaryti neišeina. Man patiko visi. Ir nepritariu minčiai, kai kai kuriuos būtų galima išplėtoti, iš apsakymo parašyti romaną. Įsivaizduokite - prieš jus lėkštė skanios sriubos, kurios mielai suvalgytumėte ir dvi, ir tris lėkštes. Bet gi dabar gauti daugiau sriubos galima tik esamą praskiedus vandeniu.

Ir dar nepritariu, kad “Danielius Dalba” - tai nepagarbus apsakymas lietuvių literatūrai. Šiek tiek tiesmukas (už tiesą bent jau viešai pykti negalima), bet kartu parašytas su meile. Ir smagu buvo aiškintis, kas tie kiti rašytojų prieglobsčio gyventojai. Viena iš raganų - tai Šatrijos Ragana (o gal Salomėja Neris?), kita - Jurga Ivanauskaitė, Padegėlis Kasmatė - Balys Sruoga, o tipas iš bažnyčios - tai Ričardas Gavelis. O kaip jūs manote?

Po “Silva rerum’ buvo smalsu, ką dar rašytoja gali parašyti. Lūkesčiai pateisinti su kaupu. Tikėjau, kad bus gerai, bet kad taip gerai - tai ne.

Rodyk draugams

Rūta Oginskaitė NES NEŽINOJAU, KAD TU NEŽINAI knyga apie Vytautą Kernagį

Kaupiasi perskaitytų knygų krūva, bet tinklaraštis neilgėja. Bandykim nors truputį pataisyti šį reikalą.

Vytautas Kernagis  - tai žmogus, kuris šmėžavo mano akiratyje tikriausiai visą mano gyvenimą. Kuris visada domino. Kuris patiko. Apie kurį norėjau sužinoti daugiau.

Knygą padovanojau tėčiui. (Jam dažniausiai dovanoju knygas - nes prisipažįstu - dovanoti įrankius ir įrenginius - kas jį taip pat domina ir jam patinka - nemoku). Bet dovanojau su abejonės šešėliu. Pati norėjau šios knygos, ir žinojau, kad tėtis man ją paskolins paskaityti (ak, tos savanaudiškos paskatos). Antra, nebuvau tikra - o jis pats tikrai norėtų ją perskaityti?

Paskui sakė - patiko. Man irgi. Ne tiek pati biografija - kiek laikotarpio aprašymas. Lyg koks istorijos vadovėlis. Ir laikotarpis intriguojantis - jame aš dar negyvenau, bet jis taip netoli manojo.

Mes gyvenimą kūrėme iš mažyčių džiaugsmelių. Pakelis kramtoškės iš Amerikos buvo ilgai saugomas ir uostomas. Iš užsienio atvežta vinilinė plokštelė buvo didesnis įvykis, nei dabar būtų Eltono Džono gastrolės Vilniuje. Tranzavimas į Taliną su dešimčia rublių kišenėje reiškė nuotykį, prieš kurį šiandien blanksta kelionė į Himalajus.

Ir klausimas pabaigai - kodėl skaitant biografijas labai įdomu yra vaikystė ir jaunystė, o toliau imi nuobodžiauti? Ne tik iš šios knygos ši patirtis.

Ir dar pastaba jau pačiai pačiausiai pabaigai - pradėjau jausti norą paskaityti lietuvių poetų eilių.

Rodyk draugams

Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM II

giliai apmąstytas tikėjimas, tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgaivos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui - mieliausias.

Kadangi jau praėjo šiek tiek laiko, kai baigiau skaityti šią knygą, mano įspūdžiai šiek tiek nubluko, ir beliko tik vienas bendras jausmas. Antroji Silva rerum tokia pat gera, įdomi, artima kaip ir pirmoji. Subalansuota lietuviams, ir vis dėlto be to nemalonaus lietuviško prieskonio, būdingo lietuviams rašytojams. Gera knyga.

Tik perskaičius knygą, aš, kaip tikra lietuvė, būčiau pažėrusi visą kuokštą priekaištų, kas jokiu būdu nemenkina knygos, bet mano nuomone galėjo būti geriau arba kitaip. Dabar gi, liko tik pozityvus įspūdis.

o jos vyras net ir nesistengdamas tarsi svaiginantį miros dvelksmą skleidė tą savo pražūtingą, neatremiamą žavesį, nors ir nebuvo įprastinis gražuolis, bet, kita vertus, gal ta jo didžiulė nosis išdavė, kokį turtą nešiojasi savo ringravuose, o vylinga kibirkštis akyse - kad geriau nei gerai išmano, kaip su tuo turtu elgtis

Laukiu trečiosios Kristinos knygos. Tikiuosi, kad tai bus nebe trečioji Silva rerum, o kas nors kita. Ne todėl, kad atsibodo, o todėl, kad smalsu - ką dar ji gali parašyti?

Rodyk draugams