BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rūta Oginskaitė NES NEŽINOJAU, KAD TU NEŽINAI knyga apie Vytautą Kernagį

Kaupiasi perskaitytų knygų krūva, bet tinklaraštis neilgėja. Bandykim nors truputį pataisyti šį reikalą.

Vytautas Kernagis  - tai žmogus, kuris šmėžavo mano akiratyje tikriausiai visą mano gyvenimą. Kuris visada domino. Kuris patiko. Apie kurį norėjau sužinoti daugiau.

Knygą padovanojau tėčiui. (Jam dažniausiai dovanoju knygas - nes prisipažįstu - dovanoti įrankius ir įrenginius - kas jį taip pat domina ir jam patinka - nemoku). Bet dovanojau su abejonės šešėliu. Pati norėjau šios knygos, ir žinojau, kad tėtis man ją paskolins paskaityti (ak, tos savanaudiškos paskatos). Antra, nebuvau tikra - o jis pats tikrai norėtų ją perskaityti?

Paskui sakė - patiko. Man irgi. Ne tiek pati biografija - kiek laikotarpio aprašymas. Lyg koks istorijos vadovėlis. Ir laikotarpis intriguojantis - jame aš dar negyvenau, bet jis taip netoli manojo.

Mes gyvenimą kūrėme iš mažyčių džiaugsmelių. Pakelis kramtoškės iš Amerikos buvo ilgai saugomas ir uostomas. Iš užsienio atvežta vinilinė plokštelė buvo didesnis įvykis, nei dabar būtų Eltono Džono gastrolės Vilniuje. Tranzavimas į Taliną su dešimčia rublių kišenėje reiškė nuotykį, prieš kurį šiandien blanksta kelionė į Himalajus.

Ir klausimas pabaigai - kodėl skaitant biografijas labai įdomu yra vaikystė ir jaunystė, o toliau imi nuobodžiauti? Ne tik iš šios knygos ši patirtis.

Ir dar pastaba jau pačiai pačiausiai pabaigai - pradėjau jausti norą paskaityti lietuvių poetų eilių.

Rodyk draugams

Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM II

giliai apmąstytas tikėjimas, tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgaivos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui - mieliausias.

Kadangi jau praėjo šiek tiek laiko, kai baigiau skaityti šią knygą, mano įspūdžiai šiek tiek nubluko, ir beliko tik vienas bendras jausmas. Antroji Silva rerum tokia pat gera, įdomi, artima kaip ir pirmoji. Subalansuota lietuviams, ir vis dėlto be to nemalonaus lietuviško prieskonio, būdingo lietuviams rašytojams. Gera knyga.

Tik perskaičius knygą, aš, kaip tikra lietuvė, būčiau pažėrusi visą kuokštą priekaištų, kas jokiu būdu nemenkina knygos, bet mano nuomone galėjo būti geriau arba kitaip. Dabar gi, liko tik pozityvus įspūdis.

o jos vyras net ir nesistengdamas tarsi svaiginantį miros dvelksmą skleidė tą savo pražūtingą, neatremiamą žavesį, nors ir nebuvo įprastinis gražuolis, bet, kita vertus, gal ta jo didžiulė nosis išdavė, kokį turtą nešiojasi savo ringravuose, o vylinga kibirkštis akyse - kad geriau nei gerai išmano, kaip su tuo turtu elgtis

Laukiu trečiosios Kristinos knygos. Tikiuosi, kad tai bus nebe trečioji Silva rerum, o kas nors kita. Ne todėl, kad atsibodo, o todėl, kad smalsu - ką dar ji gali parašyti?

Rodyk draugams

Giedra Radvilavičiūtė ŠIĄNAKT AŠ MIEGOSIU PRIE SIENOS

Klausykit, o kodėl lietuviai taip nemėgsta savų kūrėjų? Lietuvoje posakis, kad savoje šalyje pranašu nebūsi, kaip niekur kitur yra teisingas. Galit ginčytis, bet šį kart matuoju savo matu ir sutinku. Nemėgstu nei knygų, nei filmų, nei muzikos - nieko. Sutinku, kartais sužiba perlai - pritariu, bet vis tiek nemėgstu. Kad ir ši knyga - ėmiausi jos išgirdusi daugybę teigiamų rekomendacijų - kitaip būčiau praėjusi pro šalį net neatsivertusi, bet pradėjusi skaityti rudenį baigiau tik pavasarį.

O juk gera knyga.

Bet persmelkta melancholijos, ilgesio, savęs menkinimo, nuovargio ir gyvenimo prasmės paieškų. Nė truputėlio meilės. Aš tai matau ar su tuo susiduriu ir taip kiekvieną dieną. Tai kam man dar apie tai skaityti? Nes juk reikia pripažinti - knygų skaitymas - tai bėgimas. Iš vienos tikrovės į kitą. Ir jei tikrovė nepasikeičia - tai kokia prasmė, kokia prasmė?

Rodyk draugams

Edmundas Malūkas KARALIENĖ BARBORA

Istorinis romanas skirtas ne nugramdyti kaulus, o ant istorinio skeleto aplipdyti raumenis, suvarstyti nervus, pasruvinti kraują ir įkvėpti praeities gyvybę.

O koks teisus rašytojas! Na, žinojau, žinojau, kad kažkada gyveno tokia Barbora Radvilaitė. Ir toks Žygimantas Augustas. Lyg tai ir kokia meilės istorija buvus… Bet taip jau kartais išeina, kad apie savus žinome mažiau, negu kad apie svetimus.

Neseniai perskaičiau straipsnį apie Barborą Radvilaitę. Ir tai paskatino paieškoti kažko daugiau. Ir turiu pripažinti, kad ši knyga mano varganą istorinį išmanymo skeletą gerokai aplipdė raumenimis, suvarstė nervus ir pasruvino kraują.

Didžiausios pagarbos pasirodė vertas Žygimantas Augustas, sugebėjęs taip nepaprastai mylėti vienintelę moterį. Sugebėjęs taip aršiai ir tvirtai kovoti už savo meilę. Būtent jo kova kėlė didžiausią pasigėrėjimą ir pagarbą. Bet ir moteris buvo nepaprasta…

Kristina Sabaliauskaitė sakė, kad rašydama “Silva rerum” sąmoningai vengė tiesioginės kalbos, kadangi nebūtų sugebėjusi jos atkurti. Malūkas pasirinko kitą kelią. Nežinau, kiek tiksli jo kalba, bet romano rašymo stilius nuostabus. Man labai patiko.

Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko.

Rodyk draugams