BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Erich Maria Remarque KELIAS ATGAL

Pirmiausia šiek tiek nusivilimų - Naujųjų Metų proga perskaičiau kelias metines knygines apžvalgas ir šiek tiek nusivyliau savimi. Aš niekada nevedu statistikų, bet ta proga suskaičiavau - per praėjusius perskaičiau apie 25 knygas. Prieš keletą metų perskaitydavau daugiau nei dvigubai. Nelabai daug žmogui, kuris skaitymą įvardija kaip savo pomėgį…

Ir pažadėti kažko negaliu - dėl skaičiaus skaityti tikrai neketinu. Geriau prisiminti vieną labai gerą patarimą - nelygink savęs su kitais - jei žiūrėsi į didesnius už save, gali pradėti nepelnytai save menkinti; jei į mažesnius - gali pasikelti į puikybę.

O čia - tai dviejų metų knyga. Pradėjau pernai, baigiau šiemet. Skaičiau vien todėl, kad pavadinta garsiausio Remarko romano tęsiniu. Nenorėjau likti kažką praradusi. Bet galiausiai viso to karo pasidarė per daug. Tai tikrai nėra laisvalaikio literatūra - bet tikrai puiki ir verta bent kartą gyvenime perskaityti.

Rytoj vėl aplink tave griaudės patrankos, rankinės granatos, ugniasvaidžiai, liesis kraujas ir siautės mirtis… O šiandien dar yra toji švelni oda, ji kvepia ir vilioja kaip pats gyvenimas, ji neapsakomai gundo, svaiginantys šešėliai pakaušyje, minkštos rankos, viskas šnara, blyksi, griūva ir srūva, dega dangus… Kam tada ateis į galvą mintis, kad tame šnibždesy ir vilionėse, tuose kvapuose, toje odoje glūdi kažkas kita, tykantis, pasislėpęs, sėlinantis, laukiantis: lues

Rodyk draugams

Peter Prange PASKUTINIS HAREMAS

Atvirai kalbant, tikėjausi, kad tai bus lengvas romanas apie moteris, meilę, vyrus, šiek tiek istorinių detalių ir haremo gašlybių. O pasirodė, kad negavau beveik nieko, ko tikėjausi. Pačio haremo čia buvo labai mažai. (Nusivilimas)… Paskui prasideda istoriniai motyvai ir daug žiaurumų. Tikrai nebūčiau skaičiusi, jei būčiau žinojusi, kas laukia! Vietomis buvo beveik negera, kad skaičiau tik viena akimi. Ir pagaliau laiminga pabaiga. Ne saldi. Bet tokia daugiau reali.

Taigi, nors knyga nepateisino mano lūkesčių, bet ji nėra bloga. Kai kam tikriausiai būtų net labai gera. Gal pasirodys juokinga, bet dabar manau - kodėl aš ją skaičiau?…

Rodyk draugams

Pierre Choderlos de Laclos PAVOJINGI RYŠIAI

Laiškų romanai turi to žavesio, kurio kitose knygose nėra. Gal kalta pati skaitytoja - skaityti svetimus laiškus - didelė, bet saldi nuodėmė. O gal tai iliuzija - kad tai atviriausias iš visų literatūros žanrų.

Kaip ten bebūtų, pradžia man nepatiko. Gal kalta pretenzinga kalba, o gal patys herojai - koks gali būti įdomumas, kai svarbiausi interesai yra meilės nuotykiai ir reputacija visuomenėje.

Padėjau kaip neskaitomą. Paskui pradėjau vėl. Iš pradžių susidūriau su tais pačiais sunkumais, bet kuo toliau, laiškas po laiško… aš nebesustojau iki finišo.

Didžiausią įspūdį paliko markizės de Mertej personažas. Jis neigiamas (rašytojui juk reikėjo atpirkimo ožio), bet kartu kokia tai buvo protinga, graži, sukta ir žiauri moteris. Man smalsu, ką ji būtų galėjusi nuveikti, jei interesai būtų buvę ne tik meilės nuotykiai bei padėtis visuomenėje.

Aš Jus myliu lyg jau būtumėte tapusi išmintinga.

Epistolinio romano šedevras - tai jau tikrai.

Rodyk draugams

Gárdonyi Géza ILGAPLAUKĖS PAVOLINGOS! Senbernių istorijos

Vaiko akys - lyg krištolinis šaltinis: įžiūrėsi kiekvieną akmenėlį, kiekvieną šiaudelį.

Moters akys - kaip kalnų ežeras: atspindi dangų ir į jį žiūrintį žmogų, bet kas jo gelmėse - paslaptis.

Pirmas įspūdis neigiamas - kodėl būtent ilgaplaukės? Paskui paaiškėja, kad tai moters sinonimas - tais laikais, kada parašyta knyga, visos augino kasas.

Siužetas paprastas - Kūčių vakarą senberniai pasakoja, kodėl jie vis dėlto nevedė… Ir čia prasideda smagumas - tai dvylika smagių, linksmų, liūdnų, graudžių, romantiškų istorijų. Ir tryliktoji - užbaigianti ir įprasminanti. Pabaiga nėra labai originali, bet graži ir tinkama. Man patiko.

Rodyk draugams

Françoise Sagan ŠILKINĖS AKYS

Mano namuose siaubingai šalta. Aš nebesupratu, ar aš tokia jautri šalčiui, ar termometras nesąmones rodo, ar tikrai taip šalta, bet man negera. Nesinori nieko imtis, o lova atrodo mano geriausia draugė.

Keli savijautą gerinantys veiksniai - pipirmėčių arbata, vilnonės kojinės ir šis F. Sagan atsitiktinai rastas apsakymų rinkinys. Neišpasakytai patiko.

- To jau per daug! - pareiškė ponia Ksimenestr. - Ar bent esi tikras, kad tas padaras nepasiutęs?

- Tokiu atveju jūsų būtų dvejetas, - šaltai atsiliepė ponas Ksimenestras.

Devyniolikoje apsakymų - visa vyrų ir moterų santykių gama. Net neįtikėtina, kad tiek gali būti.

…visada pasirengęs apginti ją fiziškai ir - taip pat fiziškai, nors kitaip - ją pulti.

Rodyk draugams

Daniel Defoe MOLĖ FLANDERS

Pamenu, kaip dar labai ankstyvoje vaikystėje prieš miegą tėtis arba mama skaitydavo “Robinzoną Kruzą”. Paskui, sulaukusi brandesnio amžiaus, dar kartą tą pačią knygą perskaičiau pati. Ir kai visai netikėtai bibliotekoje radau D. Defoe kitą romaną - tiesiog negalėjau nepaimti. Nes kai rašytojas taip tampriai susijęs su viena knyga, suvokimui praplėsti būtina paskaityti dar ką nors.

Iš pradžių nepatiko. Nes viskas prasideda nuo autoriaus įžangos, kur jis prisiekinėja, kad perrašė visas vietas, kurias kaip tik skaitytoja mieliausiai skaitytų. Ir dar tie pamokslavimai, kaip galima ir iš blogo pavyzdžio pasimokyti, man nieko gero nežada. Ir teksto pradžia monotoniška bei nuobodi. Ir dar - nėra jokių skyrių ar dalių - kas galėjo pamanyti, kad tai gali būti didelis trūkumas?

Bet kuo toliau, tuo labiau kabino. Ir visai gera knyga. Tik pabaigoje liko klausimas - ar taip yra todėl, kad moters istoriją pasakoja vyras, ar tada laikai kiti buvo - bet kaip vaikai? Aš suskaičiavai aštuonis gyvus vaikus ir dar keli mirė. Bet tokiame detaliame gyvenimo aprašyme jie paminėti tik kaip statistiniai duomenys. Tai man buvo šiek tiek keista.

Rodyk draugams

Žoržis Amadu DONA FLORA IR DU JOS VYRAI

- Laimė - gana nuobodi gudrybė, ji greitai įgrysta.

Rašytojas ne veltui save pavadina pramaniūgu, ir pasako tikrą tiesą. Tokia jau ši istorija - nori tikėk, nori ne.

O jeigu jūsų svečias pageidauja dar rafinuotesnio patiekalo, kažko labai ypatingo, žodžiu, dievų maisto, tada paduokite jam jauną gražią našlę, aplaistytą liūdesio ir vienatvės ašaromis, pagardintą kuklumu ir gedulu, įkaitintą ant lėtos ugnies uždrausto geismo, kuris suteikia jai nuodėmės aromato.

Rodyk draugams

Truman Capote ŠALTAKRAUJIŠKAI

Iš pradžių knyga atrodė keista. Maniau, nebus jokio skaitymo malonumo. Bet… puslapis po puslapio darėsi vis įdomiau. Pasakojama žmogžudystės istorija. Iš pat pradžių aišku - kas. Bet smalsu - kaip ir kodėl? Tai tam ir skirti kiti puslapiai.

Rodyk draugams

Žoržis Amadu GABRIELĖ

Jau ir anksčiau žinojau, kad tokia knyga yra, bet ji visai manęs netraukė. Iki tol, kol radau paminėtą pavadinimą kitoje knygoje - Arturo Perez-Reverte “Pietų karalienėje”. Perskaičiau ir džiaugiuosi - man labai patiko.

Knyga nėra ta, kurią skaitant sunku atsitraukti. Bet kartu skaityti lengva ir įdomu. Tikriausiai tai pats tobuliausias derinys. Skaitai ir jauti malonumą, bet kartu gali bet kada padėti knygą ir imtis kitos veiklos.

Romanas labai priminė Mario Vargas Llosos “Žalius namus”. Bet ar jums neatrodo, kad visi Pietų Amerikos rašytojai turi kažką bendra? Man atrodo, jog jei tektų atspėti, iš kur rašytojas, jei jis lotynų amerikietis, aš atspėčiau.

Nors pavadinimas moteriškas, tai knyga apie vyrus ir jų gyvenimus. Ir vis dėlto… - Gabrielė - tai personažas, kokio man dar niekada neteko sutikti jokioje knygoje. Juo labiau gyvenime, nes tokių dalykų niekas per daug atvirai nesipasakoja. Iš pradžių šiek tiek šokiravo, bet paskui patiko. Nes negalima atsispirti gvazdikų ir cinamono deriniui. Nors man artimesnė Malvina - siekianti nepriklausomybės, protinga, laisva.

“Gražiausia mada pasaulyje”, - pareiškė jis.

- Visos Sevilijos senjoritos nešioja plaukuose raudoną rožę.

Knyga iš bibliotekos, ir priešlapyje radau ranka įrašytą sveikinimą, datuotą 1991 m. Bet knyga išleista 1994 m. ?…

Rodyk draugams

George Sand INDIANA

Mano vaikystės vasaros prabėgo pas senelius kaime. Kai danguje šviesdavo saulė, veiklos ir nuotykių niekada nepritrūkdavo. Liūdniau būdavo, kai oras subjurdavo. Palėpėje stovėjo nedidelė knygų lentyna su mano mamos ir tetų knygomis. Daugiausia vadovėliai. (Jei lietuvių kalbos - tai jėga! Bent jau kūrinių ištraukas galima skaityti.) Ir kelios maždaug tokio tipo knygos, kaip šioji. Tai tikriausiai tik sentimentų vedina ir paėmiau ją iš bibliotekos.

Taigi, dar viena nesveikai moteriška knyga. Nepatinka man tokios moterys, kaip toji, kurios vardu pavadintas romanas. Silpna, nuolanki, akla. Kvaila ir dorybinga. Ir knyga nepatiko. Nes ir istorija kvaila. Kitoje knygoje esu radusi apibūdinimą  ”panelių pensiono auklėtinių romanas”. Tai čia būtent toks.

O tarp palėpės knygų dar buvau radusi prancūzų kalbos vadovėlį. Ir buvau labai rimtai pasiryžusi kibti į jo studijas. Bet to nepadariau. Lietus baigėsi.

Rodyk draugams