BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Daniel Defoe MOLĖ FLANDERS

Pamenu, kaip dar labai ankstyvoje vaikystėje prieš miegą tėtis arba mama skaitydavo “Robinzoną Kruzą”. Paskui, sulaukusi brandesnio amžiaus, dar kartą tą pačią knygą perskaičiau pati. Ir kai visai netikėtai bibliotekoje radau D. Defoe kitą romaną - tiesiog negalėjau nepaimti. Nes kai rašytojas taip tampriai susijęs su viena knyga, suvokimui praplėsti būtina paskaityti dar ką nors.

Iš pradžių nepatiko. Nes viskas prasideda nuo autoriaus įžangos, kur jis prisiekinėja, kad perrašė visas vietas, kurias kaip tik skaitytoja mieliausiai skaitytų. Ir dar tie pamokslavimai, kaip galima ir iš blogo pavyzdžio pasimokyti, man nieko gero nežada. Ir teksto pradžia monotoniška bei nuobodi. Ir dar - nėra jokių skyrių ar dalių - kas galėjo pamanyti, kad tai gali būti didelis trūkumas?

Bet kuo toliau, tuo labiau kabino. Ir visai gera knyga. Tik pabaigoje liko klausimas - ar taip yra todėl, kad moters istoriją pasakoja vyras, ar tada laikai kiti buvo - bet kaip vaikai? Aš suskaičiavai aštuonis gyvus vaikus ir dar keli mirė. Bet tokiame detaliame gyvenimo aprašyme jie paminėti tik kaip statistiniai duomenys. Tai man buvo šiek tiek keista.

Rodyk draugams

Žoržis Amadu DONA FLORA IR DU JOS VYRAI

- Laimė - gana nuobodi gudrybė, ji greitai įgrysta.

Rašytojas ne veltui save pavadina pramaniūgu, ir pasako tikrą tiesą. Tokia jau ši istorija - nori tikėk, nori ne.

O jeigu jūsų svečias pageidauja dar rafinuotesnio patiekalo, kažko labai ypatingo, žodžiu, dievų maisto, tada paduokite jam jauną gražią našlę, aplaistytą liūdesio ir vienatvės ašaromis, pagardintą kuklumu ir gedulu, įkaitintą ant lėtos ugnies uždrausto geismo, kuris suteikia jai nuodėmės aromato.

Rodyk draugams

Truman Capote ŠALTAKRAUJIŠKAI

Iš pradžių knyga atrodė keista. Maniau, nebus jokio skaitymo malonumo. Bet… puslapis po puslapio darėsi vis įdomiau. Pasakojama žmogžudystės istorija. Iš pat pradžių aišku - kas. Bet smalsu - kaip ir kodėl? Tai tam ir skirti kiti puslapiai.

Rodyk draugams

Žoržis Amadu GABRIELĖ

Jau ir anksčiau žinojau, kad tokia knyga yra, bet ji visai manęs netraukė. Iki tol, kol radau paminėtą pavadinimą kitoje knygoje - Arturo Perez-Reverte “Pietų karalienėje”. Perskaičiau ir džiaugiuosi - man labai patiko.

Knyga nėra ta, kurią skaitant sunku atsitraukti. Bet kartu skaityti lengva ir įdomu. Tikriausiai tai pats tobuliausias derinys. Skaitai ir jauti malonumą, bet kartu gali bet kada padėti knygą ir imtis kitos veiklos.

Romanas labai priminė Mario Vargas Llosos “Žalius namus”. Bet ar jums neatrodo, kad visi Pietų Amerikos rašytojai turi kažką bendra? Man atrodo, jog jei tektų atspėti, iš kur rašytojas, jei jis lotynų amerikietis, aš atspėčiau.

Nors pavadinimas moteriškas, tai knyga apie vyrus ir jų gyvenimus. Ir vis dėlto… - Gabrielė - tai personažas, kokio man dar niekada neteko sutikti jokioje knygoje. Juo labiau gyvenime, nes tokių dalykų niekas per daug atvirai nesipasakoja. Iš pradžių šiek tiek šokiravo, bet paskui patiko. Nes negalima atsispirti gvazdikų ir cinamono deriniui. Nors man artimesnė Malvina - siekianti nepriklausomybės, protinga, laisva.

“Gražiausia mada pasaulyje”, - pareiškė jis.

- Visos Sevilijos senjoritos nešioja plaukuose raudoną rožę.

Knyga iš bibliotekos, ir priešlapyje radau ranka įrašytą sveikinimą, datuotą 1991 m. Bet knyga išleista 1994 m. ?…

Rodyk draugams

George Sand INDIANA

Mano vaikystės vasaros prabėgo pas senelius kaime. Kai danguje šviesdavo saulė, veiklos ir nuotykių niekada nepritrūkdavo. Liūdniau būdavo, kai oras subjurdavo. Palėpėje stovėjo nedidelė knygų lentyna su mano mamos ir tetų knygomis. Daugiausia vadovėliai. (Jei lietuvių kalbos - tai jėga! Bent jau kūrinių ištraukas galima skaityti.) Ir kelios maždaug tokio tipo knygos, kaip šioji. Tai tikriausiai tik sentimentų vedina ir paėmiau ją iš bibliotekos.

Taigi, dar viena nesveikai moteriška knyga. Nepatinka man tokios moterys, kaip toji, kurios vardu pavadintas romanas. Silpna, nuolanki, akla. Kvaila ir dorybinga. Ir knyga nepatiko. Nes ir istorija kvaila. Kitoje knygoje esu radusi apibūdinimą  ”panelių pensiono auklėtinių romanas”. Tai čia būtent toks.

O tarp palėpės knygų dar buvau radusi prancūzų kalbos vadovėlį. Ir buvau labai rimtai pasiryžusi kibti į jo studijas. Bet to nepadariau. Lietus baigėsi.

Rodyk draugams

Ugnė Barauskaitė DEŠIMT

… ir išlekiam vėluoti į mokyklą.

Taip jau atsitiko, kad tą dieną pritrūkau neskaitytų knygų. O kadangi skaityti norėjosi, tai teko imti jau skaitytą. Bet tai ne bėda. Jau senokai žvilgčiojau į šiąją - ir štai puiki proga.

Pirmą kartą skaičiau prieš šešerius metus, ir tada požiūris buvo truputį kitoks. Vien jau dėl amžiaus. Man buvo dvidešimt ketveri, ir į trisdešimtmetę knygos heroję žvelgiau kaip į subrendusią ir patyrusią moterį. Dabar gi man jau trisdešimt, bet veikėjos patirties aš dar nepasiekiau. Todėl man ji dabar atrodo - sena?…

Apie rašytoją težinau tiek, kiek sužinojau perskaičiusi kelis interviu. Bet to užtenka, kad smaginčiausi ieškodama panašumų tarp jos ir romano herojės. Rašytoja rašė būdama pati nėščia, turi dar vieną dukrą, buvo du kartus ištekėjusi ir išsiskyrusi, dirba radijuje, net tatuiruotė su plunksna yra ant nugaros. O kadangi laukiu daugiau jos kūrinių, kurių vis dar nėra, tai manau, kad to priežastis - įsimintinų įvykių nebuvimas. Nes juk - pirma knyga apie jaunystės šėliones, antra apie vaikelio laukimą, kas toliau? Apie buitį rašyti tikriausiai neįdomu.

… jei tasai ciucėkas ką padarys - tuoj bus užmigdytas, bet aš nenoriu migdyti šuns, kai proto neturi šeimininkė.

Rodyk draugams

Salman Rushdie ŠĖTONIŠKOS EILĖS

Daugiau kaip pusantro dešimtmečio šalies, kurios gyventojų skaičius iki šios dienos tik tris kartus didesnis už dievybių, šimtams milijonų tikinčiųjų jis reiškė mieliausią, iškart atpažįstamą Aukščiausiojo veidą.

Manau, kad beveik kiekvienas žmogus, perskaitęs nors penkias knygas, tarp kurių bent dvi to paties rašytojo, jau turi ką pasakyti paklaustas, kokie rašytojai patinka. Bet kodėl būtent tokie, ir ne kitokie? Suprantama, kad perskaičius patinkančią knygą imamasi skaityti kitą. Bet juk nebūtinai ji turi patikti!  Ir rašytojas nebus įtrauktas į mėgstamiausiųjų tarpą. O kodėl nepatinka? Nes ne tokia, kokios tikėjomės. O tikėjomės panašios į pirmą.

Išvada - jei rašytojas nori būti kažkieno mėgstamiausių tarpe, turi kartotis. Bent jau man tai svarbu. Bet kartotis jokiu būdu čia neturi neigiamos prasmės - tai savo stiliaus turėjimas, meistriškumo įrodymas.

Ledkalnis - tai vanduo, trokštantis tapti žeme; kalnas, ypač Himalajai, ypač Džomolungma, yra žemės bandymas virsti dangumi; tai skrydis neatsiplėšiant nuo žemės, žemė, bemaž atsimainiusi į orą, pakili tikrąja žodžio prasme.

Ir štai vienas mano mėgstamiausių rašytojų, kurio knygas vieną po kitos vis traukia skaityti. Pradėjau maždaug prieš aštuonis metus nuo “Paskutinio mauro atodūsio” ir nebegalėjau sustoti. Tiesa, Rushdie ne toks rašytojas, kurį galima skaityti visą iš karto. Man reikėjo pertraukų. Bet atrodo, kad pagaliau aš perskaičiau viską, kas yra išleista lietuviškai. Dabar laukiu daugiau.

Vargas dėl anglų, nes jie anglai: šalti kaip žuvys! - Beveik visus metus gyvena po vandeniu, o jų dienos - nakties spalvos!

Rodyk draugams

Marguerite Duras TARKVINIJOS ARKLIUKAI

- Meilei nebūna atostogų, - tarė jis, - nebūna. Meilę reikia išgyventi, išgyventi visą jos pilnatvę, nuobodulį ir visa kita, atostogų čia negali būti.

Kažkas čia kažką kankina - arba aš knygą, arba knyga mane. Ji pulsuoja karščiu, niekas nieko neveikia, ir visi kalba, kalba, kalba… Ar ne sakiau, kankinimas. Niekada nemaniau, kad gali būti taip sunku skaityti dialogus. Galiausiai nusibodo. Bet vis tiek knyga gera ir man patiko. Mazochizmas, ne kitaip.

Rodyk draugams

Hunter S. Thompson BAIMĖ IR NEAPYKANTA LAS VEGASE

Seni drambliai slenka mirti į kapines; seni amerikiečiai nusigauna į greitkelį ir nuvairuoja į mirtį didžiuliuose automobiliuose.

Perskaičiau greitai ir su pasimėgavimu. Ir su slaptu džiugesiu, kad artimiausias mano prisilietimas prie tokio gyvenimo tėra knygos.

Patiko. Dabar noriu pamatyti filmą.

Daugiau nežinau, ką pasakyti.

Rodyk draugams

Marguerite Duras MĖTA IŠ ANGLIJOS

Pamenat, ne taip seniai pareiškiau norą skaityti poeziją (08 14)? Ne, neperskaičiau ne tik kad kokios poezijos rinktinės, netgi nei kelių eilėraščių. Nei vieno eilėraščio. Nors bandymų buvo! Bibliotekoje einu prie poezijos lentynų. Taip neįprasta, kad net keista. Nors reikia išbandyti ne tik prozos šiurkštumą, bet ir poezijos švelnumą. Ir … viskas. Pavarčiau kelias knygas ir vėl pastačiau jas į vietą. Negaliu, ne, negaliu skaityti knygos ieškodama kelių eilučių, kurios galbūt man patiks.

Nors, kita vertus, kiek esu perskaičiusi knygų, kuriose nebuvo nei kelių eilučių, kurios man patiktų…

Kaip pakaitalą paėmiau Marguerite Duras knygą. Beveik kaip poezija.

Rodyk draugams