BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Torgrim Eggen DIZAINERIS

Labai keista istorija. Karjeros, meilės, žmogaus… Rašytojas teigia, kad knygą rašė remdamasis kinų “Permainų knyga”. Metė burtus ir pagal iškritusią heksagramą rašydavo kitą skyrių.

Pradėjo nuo tos, kuri reiškia “Tobula tvarka ir harmonija”. Bet pasiekus visišką pusiausvyrą, nebėra kito kelio, tik žemyn.

Jaunas vyras turi tobulą gyvenimą - sėkmingą karjerą, mylimą moterį ir ką tik atsikraustė į svajonių namus. Ir čia prasideda griuvimas - atsitiktinai sutikta kaimynė. Prasideda tikriausiai viena iš keisčiausių man žinomų meilės istorijų. (Nors gal visos jos yra šiek tiek keistos?…) Vertinant visiškai objektyviai - ji tikrai galiausiai gavo tai, ko nusipelnė. Kaip sakoma - pati kalta. Tik kad būdama visiška priešingybė tvarkai ir tobulumui, kuriems atstovauja pagrindinis herojus, palieka chaosą, kuris, atrodo, pražudys visus.

Ašara ant pagalvės, kaip pirmas lašas pavasarinio lietaus, kurio galime tikėtis bet kurią dieną. Arba kaip kiniškas kankinimas vandeniu.

Rodyk draugams

Torgrim Eggen HERMANAS

“Recenziją Granma puslapiuose neabejotinai perskaitė visi!” - pasakė man Rafaelis, bet tai buvo pokštas: visos tos savaitės partijos laikraštis buvo išpirktas todėl, kad staiga parduotuvėse pritrūko tualetinio popieriaus.

Paėmiau atsitiktinai bibliotekoje. Bet kartais atsitiktinumai mums tinka geriausiai. Jau pati pradžia suteikė peno apmąstymams - knyga pradedama detaliu meilės scenos aprašymu. Ir vėliau jų netrūksta. Prieš penkiolika metų manyčiau, kad skaitau kone pornografinę literatūrą. Dabar gi atrodo, kad tai tik rašytojo išraiškos priemonė… Ir šiuo atveju tikrai reikalinga.

Knyga apie aštunto-devinto dešimtmečio Fidelio Kastro Kubą. Pradžia - tai meilės trikampis - tarp jauno poeto ir dvynių seserų. Vėliau viskas tampa sudėtingiau - kova už išraiškos laisvę ir žiauri bausmė už tai.

Kuboje, vienintelėje pasaulio šalyje, pagal įstatymą sutuoktinis privalėjo padėti sutuoktinei atlikti namų ruošos darbus, aišku, tuo atveju, jei abu dirbo arba mokėsi.

Labai patiko. Bei dar kartą patvirtino, kaip vis dėlto gerai mes gyvename.

Rodyk draugams

Charles Ferdinand Ramuz ADOMAS IR IEVA

Vyrams skirta gyventi gryname ore, o mums, moterims, lindėti šešėlyje. Dėl nieko kito, kaip tik dėl veido spalvos…

Skaityti aišku patraukė pavadinimas. Ko gi gali tikėtis - vyro ir moters, meilės istorijos, dramos… O ir priešlapis pilnas pagyrimų. Bet knyga parašyta prieš kelis dešimtmečius ir tokia eksperimentinė. O tokios retai lengvai skaitosi ir būna įdomios. Gerai, kad nelabai stora. Bet perskaičiau ir pamiršau. Taigi po kiek laiko net negalėsiu girtis, kad skaičiau…

Kas yra ilgai, kai reikia visada?

Rodyk draugams

Gregory David Roberts ŠANTARAMAS / KALNO ŠEŠĖLIS

…mano meilė parodė nagus ir įsikirto į dangų. Aš bučiuodavau vėją. Aš kartodavau jos vardą likęs vienas.

Tikrai neskaičiau abiejų iš karto. Bet kol prisiruošiau parašyti apie vieną, perskaičiau ir kitą.

Prabhakaras dainuodamas nuėjo, nes žinojo, kad nė vienas žmogus, miegantis varganoje lūšnelėje, nepyks. Žinojo, kad jei kuris pabus, valandėlę paklausęs vėl užmigs su šypsena, nes jis dainuoja apie meilę.

Ir pirmoji knyga iš tikrųjų yra nuostabi. Prasidedanti kaip nuostabus pasakojimas apie Indiją, nagrinėjanti gyvenimo prasmės, laimės, savo vietos radimo paieškas, ir besibaigianti žmogumi. Knyga, kurioje telpa viskas - didžiulė įvairialypė šalis, skirtingi tikėjimai ir papročiai, draugystė, meilė, filosofija, karas, kova, baimė… Skaitydama kelis kartus pakeičiau savo požiūrį į knygą, bet visais kartais jis buvo geras.

- Bet iš dalies galima sakyti, jog išėję iš jūros, kurioje šitiek milijonų metų gyvenome, mes paėmėme su savimi vandenyną. Kai moteris kuria kūdikį, jis auga vandenyje jos kūne. Tas vanduo beveik toks pat kaip jūros vanduo. Toks pat sūrus. Jos kūne tyvuliuoja mažutis vandenynas. Ir ne tik tai. Mūsų kraujas ir prakaitas irgi sūrūs, beveik tokio sūrumo kaip jūros vanduo. Mes nešiojame savyje vandenynus, kraujyje ir prakaite. Mūsų ašaros - vandenynai.

Na, o antroji… Tai nuo pirmosios likę nepanaudoti juodraščiai. Mano nuomone, verta skaityti tik pirmąją, bet žinau - po pirmosios norėsis daugiau. Tik likučiai gali nuvilti…

- Gyvenimo prasmė - klaidingas klausimas, - atsiliepė Karla. - Gyvenimo tikslas - teisingas klausimas.

Rodyk draugams

Thomas Mann AVANTIŪRISTO FELIKSO KRULIO PRISIPAŽINIMAI (I dalis)

Šiandien man labai neramu. Tai paskutinė vasaros atostogų diena. Bet kadangi prieš tai keletą metų atostogaudavau vasaros pabaigoje, tai susiformavo refleksas - atostogų galas sutampa su vasaros. O atimti pusę netgi tokios vasaros - tai žiauru.

Bet iš tikrųjų tai tik pusė. Ir dar daug gerų dalykų mūsų laukia.

O knygos istorija prasidėjo dar praeitų metų vasarą. Viešėjau Nidoje, ir ta proga aplankiau Tomo Mano muziejų. Tiesa, jei nesate užkietėjęs gerbėjas, į vidų eiti nelabai verta (nes nelabai ką turi parodyti). Užtenka pasigėrėti aplinka. Bet to užteko, kad nuspręsčiau ką nors paskaityti. Bibliotekoje paėmiau pirmą pasitaikiusią knygą. Ir dar tik pirmą dalį! (Nes antros nebuvo). Perskaičiau, patiko, ir nors paprastai apie kelias dalis rašau kartu, po to bibliotekoje dar nebuvau (tik tą kartą, kai grąžinau perskaitytas knygas). Kaip greitai bėga laikas…

Bet tikrai planuoju kada nors perskaityti ir antrą dalį.

- I certainly do, Sir. Of course, Sir, quite naturally I do. Why shouldn’t I? I love to, Sir. It’s a very nice and comfortable language, very much so indeed, Sir, very. In my opinion, English is the language of the future, Sir. I’ll bet you what you like, Sir, that in fifty years from now it will be at least the second language of every human being…

Rodyk draugams

Kobo Abe MOTERIS SMĖLYNUOSE / SVETIMAS VEIDAS

Knygoje dvi apysakos. Pirmąją prieš daug daug metų jau skaičiau. (Vis dar keistai skamba - tai nutiko prieš daug metų. Bet tokia tiesa - aš senstu ir jau patyriau nemažai to, kas nutiko prieš daug metų). Tada man tai atrodė kaip alegorija, kūrinys su labai gilia mintimi, kurią gal net ne iki galo supratau. Gal degraduoju, bet dabar labiau patiko priimti kūrinį tiesiogiai. Patirti didžiausią gyvenimo nuotykį gali išvažiavęs į provinciją gaudyti vabzdžių, rasti meilę smėlio duobėje, o laimę statant spąstus varnoms.

Gal iš tikrųjų aš tikėjausi lengvesnio skaitalo, negu kad tai buvo iš tikrųjų? Nes ir antroji apysaka paliko dvejopą įspūdį. Tai kūrinys apie žmogų, iš naujo kuriantį savo veidą. Taip vadinamosios buitinės scenos labai patiko, gi mąstymus ir svarstymus norėjosi praleisti. Gal daugiausia dėl to, kad arba buvo nuobodu, arba jų visai nesupratau. Pavyzdžiui, žmonos pozicijos. Kodėl ji taip elgėsi, o paskui jį paliko?…

Bet nepaisant daugybės klausimų be atsakymų man labai patiko.

Ar gali rasti draugų žmogus, kuris pats savęs nemyli?

Rodyk draugams

Richard Bach TILTAS PER AMŽINYBĘ

Iš knygų galima sužinoti viską. Perskaitai, gerai išstudijuoji, truputį pasipraktikuoji - ir jau gali nedrebančia ranka svaidyti peilius, remontuoti motorus ar lyg savo gimtąja kalba čiauškėti esperantiškai.

Tai būtų nuostabi knyga, jei rašytojas tikrus vardus būtų pakeitęs išgalvotais. Dabar viskas aišku - romanas rašytas remiantis savo gyvenimo istorija. Skaitytoja smalsi, o internetas beveik visada po ranka. Taigi surasti nebuvo sunku, kad tikrovė ne tokia jau nuostabi, kad pagrindinis veikėjas, kuris jau knygoje yra nemažas šiknius, tikrovėje buvo dar didesnis, ir pabaiga - na… tiesa jau už knygos ribų, ji, deja, buvo

Antras priekaištas - knygoje prieš pabaigą yra žodžiai - čia būtų galima dėti tašką. Ar kažkaip panašiai. Tai toje vietoje tašką iš tiktųjų ir reikėjo padėti. Nes tolesnė pabaiga man visai nepatiko.

Ir viskas. Daugiau priekaištų neturiu.

Savižudybė, kaip ir žmogžudystė, nieko nesukuria! Jei jau atsiduri tokioje beviltiškoje padėtyje, kad ryžtumeisi nusižudyti, turėtum ryžtis verčiau kad ir drastiškai, bet kūrybiškai spręsti savo problemas: slapta pabėgti vidury nakties, sėsti į laivą, plaukti į Naująją Zelandiją ir pradėti viską iš naujo; imtis, ko visuomet norėjai, bet nedrįsai daryti.

Rodyk draugams

Hermann Hesse STEPIŲ VILKAS

Gal tai buvo didelė išmintis ar paprasčiausias naivumas, bet kas taip mokėjo gyventi šia akimirka, kas taip gyveno dabartimi, kas taip džiugiai ir rūpestingai vertino kiekvieną mažą pakelės gėlę, kiekvieną mažiausią žaismingos akimirkos galią, tam gyvenimas niekuo negalėjo pakenkti.

Romanas apie vienatvę - ir iš karto mano nusivylimas. Nes tai ne vienatvė. Žinau tai, nes pati esu patyrusi blogesnių dalykų.

Nors apie tikrus vienišius knygos nerašomos. Jos būtų be galo nuobodžios, ir jų niekas neskaitytų. Juk, kad kūrinys sudomintų, reikia bent šiek tiek veiksmo. O veiksmui vienatvė netinka. Reikia daugiau žmonių. Ir tai nebe vienatvė. Žinau, nes rašau iš savo patirties.

Sunki man ši knyga. Tik kad tuo metu atostogavau, daugiau skaitomų knygų su savimi neturėjau, tai po truputį, po truputį… perskaičiau.

Rodyk draugams

Betty Mahmoody & William Hoffer TIK SU DUKRA

Ne visas skaitomas knygas pasirenku aš pati. Kai kurios pasirenka mane. Arba yra man parenkamos. Ši iš pastarųjų. Man davė knygą, o aš skaičiau.

Tik tik perskaičiusi aprašymą bandžiau įsivaizduoti atvirkščią variantą - lietuvis vyras veda musulmonę merginą ir jie apsigyvena Lietuvoje. Prisigalvojau iki to, kad anyta tikriausiai verstų marčią valgyti kiaulieną. Tik gal, kai viskas pasuktų skyrybų link, niekas jos čia nelaikytų. Net su vaikais. Lietuvoje vaikai vis dar daugeliu atvejų priklauso motinai. (Tokia mano nuomonė paremta kelių pažįstamų moterų patirtimi - savo gyvenimą jos apibūdina taip - viena su vaikais).

Gi knygoje pasakojama žiauresnė istorija, negu kad aš galėjau įsivaizduoti. Baisu, kai mylimas vyras virsta monstru, kai ne tik moters vaikai ar turtas, bet ir ji pati sau nebepriklauso.

Knyga parašyta beveik prieš tris dešimtmečius, bet parašyta gerai. Todėl įdomi ne tik dėl pasakojamos istorijos, bet ir kaip literatūros kūrinys. Pati nebūčiau rinkusis tokio romano, bet džiaugiuosi, kad man jį parinko.

Kartais nakčia stovėdavau balkone, žvelgdama į mėnulį, ir galvodavau, kad nors pasaulis toks didžiulis, tėra tik vienas mėnulis, tas pats Džou ir Džonui, mamai ir tėčiui, kaip ir man. Tai buvo tas pats mėnulis, kurį matė Mahtoba.

Kažkodėl tai teikė man ryšio su artimaisiais pojūtį.

Rodyk draugams

John Fowles PRANCŪZŲ LEITENANTO MOTERIS

Gyvenimas - nepriekaištingai veikiantis mechanizmas, ir manyti kitaip - erezija, tačiau kartais tenka panėšėti savo kryžių.

Mes visi rašom eilėraščius, tik tiek, kad poetai juos rašo žodžiais.

Kai rašytojas Anapilyje, ir žinai, kad deja, deja, naujų knygų nebebus, nieko kito nelieka, kaip skaityti senas. John Fowles yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų jau daug metų - apie trečdalį mano gyvenimo, nuo tada, kai perskaičiau “Magą”. Paskui perskaičiau visa kita. Kiekviena knyga skirtinga, bet kiekviena gera, kiekviena įsimintina.

O pastaroji apie karalienės Viktorijos epochą, tai meilės istorija, kuri galbūt galėjo būti išgyventa tais laikais. Su rašytojo paaiškinimais, svarstymais, netgi abejonėmis. (Labai patiko scena, kur barzdotas vyriškis (aišku, kad pats rašytojas) įlipa į traukinį kartu su vienu iš pagrindiniu herojų ir svarsto žiūrėdamas į jį - ką man su tavimi daryti?)

Kitą akimirką ji jau klūpėjo prie lovos ir tyliai verkė įsikniaubusi į seną užtiesalą.

Sakot, kodėl nesimeldė? Bet jai atrodė, kad meldžiasi.

Taigi, kūrinys patiko, aiškus ir suprantamas, išskyrus vieną didelę išimtį - Sarą Vudraf. Ji sukėlė sumaištį ir mano mintyse, ir mano jausmuose. Rašytojas to tikriausiai siekė, kita vertus, romane jis aiškinasi, kad kūrėjas ne visada gali įtakoti savo personažus, ne visada gali paaiškinti jų veiksmus. Kas iš tikrųjų buvo Sara? Nelaiminga moteris? Moteris, gerokai pralenkusi savo laikmetį? Įsimylėjusi moteris? Intrigantė? Ateivė iš ateities? Ligonė? Melagė? Ko ji siekė? Ką ji mąstė? Ko ji norėjo? Man liko klausimų ir paslapčių. Bet visa tai priimu kaip rašytojo planą.

Ji atėjo nuimti jo nuo kryžiaus! Netikėtą praskaidrėjimo akimirką jis išvydo tikrąją krikščionybės esmę: ne šlovinti šį barbarišką paveikslą, ne savanaudiškai jam lenktis dėl naudos - nuodėmių atleidimo, bet sukurti tokį pasaulį, kuriame Išganytojas galėtų nužengti nuo kryžiaus ir stoti prieš visus žemės vyrus ir moteris ne agonijos iškreiptu veidu, bet su giedra šypsena, džiaugdamasis jų laimėta pergale, pakeitusia juos pačius.

Rodyk draugams