BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jean M. Auel PIRMYKŠTĖ MOTERIS Uolų prieglobstis (5)

Ailos istorija tęsiasi. Pagaliau jie su Jondalaru pasiekė jo gimtinę. Ir Aila jau nežinia kurį kartą vėl pasakoja savo istoriją ir bando pritapti prie dar vienos žmonių grupės.

Žinau, kad šiose knygose didelio tikslumo ieškoti neverta, bet visgi noriu prisikabinti. Daugybę kartų pabrėžiama, kokia stora yra Zelandonė. Visais laikais žmonės buvo įvairaus kūno sudėjimo. Bet akmens amžiuje buvo įmanoma nutukti? Nuo ko?

Susipažinęs su Aila Jondalaras be galo bjaurėjosi plokščiagalviais. O paskui paaiškėja, kad turi maišytą pusbrolį. Ir pusseserė jungiasi su tokiu. Tai iš kur tas pasibjaurėjimas? Nes pasirodo, kad žmonės tolerantiškesni, negu buvo galima tikėtis.

Rodyk draugams

Jean M. Auel PIRMYKŠTĖ MOTERIS Kelionė per lygumas (4)

Tiek daug žemės, ir tiek mažai žmonių.

Trečiosios knygos pabaiga man nepatiko ir kėlė daug klausimų. Kodėl mamutojai, kurie taip vertino Ailą ir skaičiavo kokį prestižą ji gali suteikti giminei, taip lengvai išleido ją su Jondalaru? Kodėl Jondalaras buvo toks mėmė, ir jei ne Ailos ryžtas, būtų išėjęs vienas ir nelaimingas? Iš ar toks mėmė tikrai geriausias pasirinkimas Ailai?

Ketvirtojoje knygoje Aila ir Jondalaras keliauja į pastarojo gimtinę. Daug gamtos ir gyvūnų aprašymų. Maisto ir buities. Ir sekso. Akmens amžiaus penkiasdešimt atspalvių. Galime sužinoti, kaip mylisi mamutai, o paskui ir urviniai žmonės.

Kiti mamutai mirštantįjį saugodavo kaip naujagimį. Jie susiburdavo aplinkui, bandydavo padėti jam atsistoti. Kai viskas būdavo baigta, jie nugaišusį gentainį palaidodavo po žemių, žolių, lapų ar sniego krūva. Žmonės žinojo, kad mamutai laidoja ir kitus nugaišusius gyvūnus ir net mirusius žmones.

Bet skaitant apima suvokimas - kokia vis dėlto sena mūsų motulė Žemė. Nuo Kristaus gimimo praėjo du tūkstančiai metų. Atrodo daug. Bet žemės amžiuje tai tik akimirka.

Sausoje, šaltose senovinėse pievose prie ledyno įvairiomis turtingos žemės gėrybėmis dalijosi didžiulė faunos įvairovė. Ji išliko dėl to, kad vienų gyvūnų mitybos ir gyvensenos ypatumai derėjo arba papildė kitų gyvių gyvenimo ritmą. Netgi plėšrūnams pakako grobio. Tačiau atsirado naujų, išradingų ir kūrybingų gyventojų, kurie ne taikėsi prie aplinkos, bet saviškai ją keitė. Žemėje jau pradėjo ryškėti jų buvimas.

Rodyk draugams

Jean M. Auel PIRMYKŠTĖ MOTERIS Arklių slėnis (2)

Keturkojai plėšrūnai prisitaiko prie aukų aplinkos. Aila ir jos rūšis pritaiko aplinką sau.

Iš karto turiu pasakyti, kad pirmoji knyga patiko labiau. Skaitant pirmąją nesunku buvo patikėti, jog tikrai kažkada taip galėjo nutikti. Rašytoja skyrė dėmesį ne tik veiksmui, bet ir papročių aiškinimui, supažindinimui su mūsų protėviais.

Gi antrojoje paraleliai eina su veiksmai - Aila bando išgyventi viena, o jai skirtasis vyras keliauja per žmonių bendruomenes, kol likimas juos suveda. Čia man trūko aiškumo. Nes be jokių aiškinimų atsiduriame pirmykštėje žmonių bendruomenėje - bet o kas? kodėl? kaip? Tą tenka nutuokti apgraibomis. Apskritai ta dalis priminė Edgaro Barouzo knygas - panašu į tikrovę, bet vis tiek žinai, kad tai rašytojos fantazija.

Kaip ir žmonės: vieni geriau auga draugijoje, stengdamiesi pranokti kitus, o kitiems reikia stiebtis atskirai, nors gali jaustis vieniši. Tiek viena, tiek kita yra vertinga.

Man įdomiausia buvo skaityti, kai du veiksmai susilieja į vieną - po Ailos ir Jolandaro susitikimo. Ir nors jie užtrunka bandydami suprasti vienas kitą - manau, net labiausiai suvaržyti šiuolaikiniai žmonės, ką ten tuometiniai, būtų susipratę daug lengviau, bet ta knygos dalis buvo labiausiai jaudinanti.

- Atsiprašyti. Tai irgi mandagybė, tiesa? Paprotys? Jondalarai, ką gero duoda tokie žodžiai, kaip “atsiprašau”? Jie nieko nepakeičia, nesijaučiu nė kiek geriau.

Ir galiausiai pamąstymui nuteikė mintis, kaip pakeitė žmonių santykius supratimas, kad ir vyras prisideda prie kūdikio pradėjimo. Iš visų Ailos atradimų šitas ateities žmonijai vis dar turi daugiausia  įtakos.

Kad būtų sūriau, prisirinko šalpusnių, žalumynams - dilgėlių, burnočių, gaivių kiškiakopūsčių, o lenktažiedžių česnakų, bazilikų ir šalavijų dėl skonio. Dūmai taip pat jo pridės, o pelenai suteiks druskos prieskonio.

Rodyk draugams

Jean M. Auel URVINIO LOKIO GENTIS (1)

Skaityti knygų serijas ir tęsinius man nelabai patinka. Nes atsiranda papildomas įtampą keliantis įsipareigojimas perskaityti viską. O jei man nebepatiks? Arba laiku negausiu kitos knygos? Galvojau, kad čia bus trys knygos. Tik paskui sužinojau, kad iš tikrųjų yra šešios. Pirmoji pasirodė įdomi, lengvai skaitoma, tai tęsiu toliau.

Neandertaliečiai randa ir priglaudžia žmonių vaiką - mergaitę. Bet man per visą skaitymo laiką Aila atrodė kaip mūsų laikų mergaitė laiko mašina nuskraidinta pas urvinius žmones. Nors aš pati visada sau sakau skaitydama apie laikus, gerokai nutolusius nuo mano laikotarpio, kad galbūt tada taip ir nebuvo kalbama, mąstoma, elgiamasi, bet vis dėlto jaučiama taip pat. Ar ne?

Plokšti tamsios neraugintos duonos kepalai kepė ant karštų akmenų prie laužo. Kitame puode virė burnočiai, ėriuko ketvirtis, jauni dobilai ir kiaulpienės lapai, paskaninti šalpusniu, o prie kito laužo garavo padažas iš džiovintų, keptų obuolių, sumaišytų su laukinių rožių žiedlapiais ir dėl laimingo atsitiktinumo rastu medumi.

O jie visai skaniai valgė, ar ne?

Vis dėlto susirinkusieji sunaudojo visus sausuolius ir iškirto netoliese žaliavusius medžius, kurie ataugs tik per kelerius metus.

Ir jau tada žmonės niokojo gamtą ir buvo jos priešai.

Rodyk draugams

Erich Maria Remarque KELIAS ATGAL

Pirmiausia šiek tiek nusivilimų - Naujųjų Metų proga perskaičiau kelias metines knygines apžvalgas ir šiek tiek nusivyliau savimi. Aš niekada nevedu statistikų, bet ta proga suskaičiavau - per praėjusius perskaičiau apie 25 knygas. Prieš keletą metų perskaitydavau daugiau nei dvigubai. Nelabai daug žmogui, kuris skaitymą įvardija kaip savo pomėgį…

Ir pažadėti kažko negaliu - dėl skaičiaus skaityti tikrai neketinu. Geriau prisiminti vieną labai gerą patarimą - nelygink savęs su kitais - jei žiūrėsi į didesnius už save, gali pradėti nepelnytai save menkinti; jei į mažesnius - gali pasikelti į puikybę.

O čia - tai dviejų metų knyga. Pradėjau pernai, baigiau šiemet. Skaičiau vien todėl, kad pavadinta garsiausio Remarko romano tęsiniu. Nenorėjau likti kažką praradusi. Bet galiausiai viso to karo pasidarė per daug. Tai tikrai nėra laisvalaikio literatūra - bet tikrai puiki ir verta bent kartą gyvenime perskaityti.

Rytoj vėl aplink tave griaudės patrankos, rankinės granatos, ugniasvaidžiai, liesis kraujas ir siautės mirtis… O šiandien dar yra toji švelni oda, ji kvepia ir vilioja kaip pats gyvenimas, ji neapsakomai gundo, svaiginantys šešėliai pakaušyje, minkštos rankos, viskas šnara, blyksi, griūva ir srūva, dega dangus… Kam tada ateis į galvą mintis, kad tame šnibždesy ir vilionėse, tuose kvapuose, toje odoje glūdi kažkas kita, tykantis, pasislėpęs, sėlinantis, laukiantis: lues

Rodyk draugams

Algimantas Čekuolis MŪSŲ SLAPTIEJI IR DRAMBLYS BUTE

Deja, logika - ne visiems privalomas ir įkandamas mokslas.

Čekuolio knygos - tai kaip kartas nuo karto pasirodantys naujienlaiškiai. Perskaitai, ir jau žinai kas pasaulyje dedasi. Ši knyga patiko labiausiai iš visų - nes rašo apie karą ir pinigus. Ir tai, ko iki šiol nežinojau. Jaučiuosi protingesnė. Ir šiek tiek išsigandusi - tikrai, kai kada žinojimas gąsdina.

Rodyk draugams

Witold Gombrowicz APSĖSTIEJI

Pastaruoju metu pradėjau jausti spaudimą ir nerimą dėl savo išsilavinimo - visi kalba apie vieną rašytoją, o aš nežinau, kas jis toks. Tikrai, galima sutrikti. Ypač su mano charakteriu - viešai aš patyliu ir palinksiu galvą (jaučiu nerimą, kai ko nors nežinau ar nemoku), o paskui bandau išsiaiškinti ir išmokti. Ar perskaityti.

Tai pirmoji mano perskaityta šio lenkų rašytojo knyga. Ir ką aš po to pajutau?

Gera pradžia, puikus dėstymas, blanki pabaiga. Nes… rašytojas tikrai sudomina, taip, kad sunku atsitraukti norint sužinoti - o koks atsakymas už viso šito slypi? Nors kai profesorius permiegojo virtuvėje, aš pradėjau bijoti skaityti knygą sutemus. Bet tai irgi tik privalumas, rašytojo meistriškumas, sugebėjimas reikiamus jausmus įdiegti skaitytojai. Ir jei skaitydavau prieš miegą, knygą paskui būtinai išnešdavau į kitą kambarį. Tikrai - knyga įtikinanti. Bet kur dingo tie įtikinantys pabaigos atsakymai?

Kam reikėjo pakeisti Mariano pavardę 45 pusl? Tiesa, yra paaiškinimas, bet tada kodėl nepakeisti nuo pradžios? Kodėl virtuvėje žmonės išprotėdavo? Juk paskui paaiškėja, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios tai galbūt galėjo vykti, buvo praradusi atmintį ir su tuo nebesusijusi? Ir ar tikrai galima žudytis iš neapykantos? Žudyti taip, bet nusižudyti? O paskui prarasti atmintį ir gyventi normalų gyvenimą? Ir kas negerai su tuo rankšluosčiu? Ir profesoriaus lūpomis?

Man tai buvo didžiulį skaitymo malonumą suteikusi knyga, bet kartu ir nepateisinusi lūkesčių. Per daug palikusi klausimų, į kuriuos atsakymai privalėjo būti pateikti.

Rodyk draugams

Arthur Hailey VIEŠBUTIS

Pirmiausia skaičiau “Aerouostą”. Labai patiko. Paskui “Ratus”. Patiko, bet jau ne taip labai. Vien todėl, kad neapleido jausmas - kur jau tai skaityta? Tada dar nežinojau, kad tai dvi to paties rašytojo knygos. Paskui sužinojau, kad tas pats rašytojas prirašė daug to paties tipo knygų, bet aš užraukiau su jų skaitymu.

Praėjo keli metai. Netyčia bibliotekoje į rankas paėmiau pastarąją. Ir pamaniau, kad pasiilgau. Perskaičiau su malonumu, nors be jokios intrigos.

Rodyk draugams