BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jurga Ivanauskaitė MIEGANČIŲ DRUGELIŲ TVIRTOVĖ

…yra du gyvenimo tarpsniai: jaunystė ir daržas. Taigi man jau prasideda daržas.

Net pačiai keista, kaip įnikau į Ivanauskaitės knygas. Traukia ne pačios knygos, bet asmenybė. Ir gaila, kad priartėti beliko vienintelis būdas - knygos.

O jos, nors dauguma puikios, bet kartu lietuviškai niūrios. Herojai patiria visas galimas negandas. Kas turi nutikti blogo, tikrai nutiks. Todėl knygos pabaigoje žyptelėjęs vilties spindulėlis atrodo kaip pati geriausia pabaiga.

Aišku, galite prieštarauti - yra daugybė knygų su daug blogio ir mažai vilties. Bet tai užsienietiškas, tai yra tolimas, blogis. Tai tik kitoks pasaulio pažinimo būdas. Juk dėl to ir skaitome - dėl pramogos ir žinių.

O čia artimas blogis. Kuriam nereikia knygos - jis yra už sienos, gatvėje, žinių portaluose, gal net šalia.

Naktį danguje spindi kačių akys.

Bet knyga labai patiko.

O gal laikas stovi vietoj ir ėda erdvę lyg paveikslą su aibe gyvų ir negyvų pavidalų, kramsnoja ją it kino juostą su mūsų visų, net akmenų ir planktono, likimų filmais. Nakties tyloj, kai kankina nemiga, puikiai girdžiu, kaip grikši laiko dantys ir kaip tai, kas sukramtyta, gurguliuodamas virškina jo skrandis. Laikas šika nematomais blynais ir spiromis, o mes tai vadinam istorija ir prisiminimais.

Rodyk draugams

Erich Maria Remarque STOTIS TIES HORIZONTU

Vienas ankstyvųjų Remarko romanų. Knygelė nedidelė, bet skaitėsi sunkiai. Taip ir nesupratau - ar rašytojas bandė rašyti pretenzingai, ar tikrai žmonės tuomet taip kalbėjo? Kaip bebūtų, ar jų nesupratau.

Romano turinys - lenktynininkas ir trys moterys - laukianti sužadėtinė, aistringa meilužė ir moteris, su kuria galbūt gali kažkas išeiti. Bet atrodo jis galutinai susieja savo gyvenimą su savo kale - ištikimiausia moteriškos lyties atstove savo aplinkoje.

Nelabai patiko.

Rodyk draugams

Jodi Picoult MANO SESERS GLOBĖJAS

- Taip, tiesa, ji serga, - sako jis. - Kodėl tada tu niekaip neužaugi? Kodėl tu nesupranti, kad visas pasaulis nesisuka aplink ?

Kadangi jau buvau mačiusi filmą, pati knygos idėja man buvo žinoma. Bet, kaip paaiškėjo skaitant, ne viskas taip paprasta.

Aš pati savo gyvenime blogai jaučiuosi, kai susiduriu su nutylėjimais, neišsakytais žodžiais, nelogiškumais. Nenuostabu, kad mane vargino knygos herojai, tik pačioje pabaigoje pradedantys kalbėti tiesiai. Net suabejojau - ar tai mano kaltė, kad nesuprantu veikėjų? Ar jie iš tikrųjų kalba, bet nepasako, ar kalba, bet skaitytoja nenuovoki? Nors atrodė, kad ir jie patys tarpusavyje nesusikalba.

Knygoje pabaiga kitokia, nei filme. Filmo pabaiga atrodė logiškesnė, labiau tinkama apibūdinti kaip gera. O knygos paskutiniai puslapiai mane sukrėtė. Tai tikrai atrodė neteisinga.

Ir nepaisant visko, knyga man patiko. Tik abejoju, ar greitai skaitysiu kitą šios rašytojos kūrybą.

Leiskite man pasakyti jums štai ką: kai sutinki vienišių, nesvarbu, ką jis tau besakytų, netiesa, jog jis vienišas dėl to, kad mėgsta vienatvę. Jis vienišas todėl, kad nors ne kartą mėgino pritapti prie pasaulio, žmonės jį nuolatos apvildavo.

P.S. Ir paaiškinkit man, nesusipratėlei - ką reiškia pavadinimas? Kurios sesers globėjas? Anos? Tai jis Kempbelas? Ar Keit? Tai kas jis? Dievas?…

Rodyk draugams

Jean M. Auel PIRMYKŠTĖ MOTERIS Arklių slėnis (2)

Keturkojai plėšrūnai prisitaiko prie aukų aplinkos. Aila ir jos rūšis pritaiko aplinką sau.

Iš karto turiu pasakyti, kad pirmoji knyga patiko labiau. Skaitant pirmąją nesunku buvo patikėti, jog tikrai kažkada taip galėjo nutikti. Rašytoja skyrė dėmesį ne tik veiksmui, bet ir papročių aiškinimui, supažindinimui su mūsų protėviais.

Gi antrojoje paraleliai eina su veiksmai - Aila bando išgyventi viena, o jai skirtasis vyras keliauja per žmonių bendruomenes, kol likimas juos suveda. Čia man trūko aiškumo. Nes be jokių aiškinimų atsiduriame pirmykštėje žmonių bendruomenėje - bet o kas? kodėl? kaip? Tą tenka nutuokti apgraibomis. Apskritai ta dalis priminė Edgaro Barouzo knygas - panašu į tikrovę, bet vis tiek žinai, kad tai rašytojos fantazija.

Kaip ir žmonės: vieni geriau auga draugijoje, stengdamiesi pranokti kitus, o kitiems reikia stiebtis atskirai, nors gali jaustis vieniši. Tiek viena, tiek kita yra vertinga.

Man įdomiausia buvo skaityti, kai du veiksmai susilieja į vieną - po Ailos ir Jolandaro susitikimo. Ir nors jie užtrunka bandydami suprasti vienas kitą - manau, net labiausiai suvaržyti šiuolaikiniai žmonės, ką ten tuometiniai, būtų susipratę daug lengviau, bet ta knygos dalis buvo labiausiai jaudinanti.

- Atsiprašyti. Tai irgi mandagybė, tiesa? Paprotys? Jondalarai, ką gero duoda tokie žodžiai, kaip “atsiprašau”? Jie nieko nepakeičia, nesijaučiu nė kiek geriau.

Ir galiausiai pamąstymui nuteikė mintis, kaip pakeitė žmonių santykius supratimas, kad ir vyras prisideda prie kūdikio pradėjimo. Iš visų Ailos atradimų šitas ateities žmonijai vis dar turi daugiausia  įtakos.

Kad būtų sūriau, prisirinko šalpusnių, žalumynams - dilgėlių, burnočių, gaivių kiškiakopūsčių, o lenktažiedžių česnakų, bazilikų ir šalavijų dėl skonio. Dūmai taip pat jo pridės, o pelenai suteiks druskos prieskonio.

Rodyk draugams

Jean M. Auel URVINIO LOKIO GENTIS (1)

Skaityti knygų serijas ir tęsinius man nelabai patinka. Nes atsiranda papildomas įtampą keliantis įsipareigojimas perskaityti viską. O jei man nebepatiks? Arba laiku negausiu kitos knygos? Galvojau, kad čia bus trys knygos. Tik paskui sužinojau, kad iš tikrųjų yra šešios. Pirmoji pasirodė įdomi, lengvai skaitoma, tai tęsiu toliau.

Neandertaliečiai randa ir priglaudžia žmonių vaiką - mergaitę. Bet man per visą skaitymo laiką Aila atrodė kaip mūsų laikų mergaitė laiko mašina nuskraidinta pas urvinius žmones. Nors aš pati visada sau sakau skaitydama apie laikus, gerokai nutolusius nuo mano laikotarpio, kad galbūt tada taip ir nebuvo kalbama, mąstoma, elgiamasi, bet vis dėlto jaučiama taip pat. Ar ne?

Plokšti tamsios neraugintos duonos kepalai kepė ant karštų akmenų prie laužo. Kitame puode virė burnočiai, ėriuko ketvirtis, jauni dobilai ir kiaulpienės lapai, paskaninti šalpusniu, o prie kito laužo garavo padažas iš džiovintų, keptų obuolių, sumaišytų su laukinių rožių žiedlapiais ir dėl laimingo atsitiktinumo rastu medumi.

O jie visai skaniai valgė, ar ne?

Vis dėlto susirinkusieji sunaudojo visus sausuolius ir iškirto netoliese žaliavusius medžius, kurie ataugs tik per kelerius metus.

Ir jau tada žmonės niokojo gamtą ir buvo jos priešai.

Rodyk draugams

Erika Umbrasaitė PRANCŪZIJA MON AMOUR

Amerikiečiai juokauja: prancūzai tik kalba ir valgo be saiko, daugiau jų niekas nedomina. Į tai pastarieji atšauna: “Bet jūs valgote merde ir net neturite ko pasakyti”.

Pradėkim nuo kelionių. Per mano dar nelabai didelę patirtį yra nutikę taip, kad kartais pasakai - patiko, norėčiau dar sugrįžti. Ir sulauki atsako - o kam grįžti, kai dar tiek daug nematytų vietų. Tikra tiesa - gyvenimo neužteks viskam, bet toks keliavimo būdas irgi ne keliavimas, o tik pasižymėjimas žemėlapyje.

Kartą aš jau buvau Prancūzijoje. Ir ne tik tikiuosi, bet jau planuoju dar ne kartą sugrįžti.

Gražu turi būti ne per šventes, o kasdien, nes gyvenimo šventė vyksta šiandien.

Pasakojimo stilius priminė Isabel Allende “Afroditę”. Ypač skyriai apie maistą. Knyga smagi, lengvai skaitoma, neįpareigojanti - neįdomius skyrius lengva praleisti arba galima skaityti ne iš eilės.

Sūris kvepia taip, kaip dievų kojos.

O pastaroji citata priminė mano gidės pastabą - dabar prasidės laikas, kai autobusas smirdės. Ir smirda ne kažkieno neplautos kojos, o kažkas veža sūrius.

Rodyk draugams

Gillian Flynn DINGUSI

Taip jau atsitiko, kad prieš keletą metų pirmiausia pamačiau filmą. Taigi, kai skaitau knygą, žinau, kas bus toliau. Ir čia turiu nusilenkti rašytojos talentui - nepaisant to tekstas jaudina, ir tą akimirką, kai skaitau, aš tikiu tuo, kas tame puslapyje parašyta.

Skaitydama prisiminiau prieš kurį laiką skaitytą “Pasikalbėkime apie Keviną”. Net pasitikrinau - gal ta pati rašytoja? Ten siekiant šokiruoti aprašomi motinos ir sūnaus santykiai, čia sutuoktinių. Puikiai žinau, kad gyvenime visko būna, bet dviem žmonėms nusprendus susieti gyvenimus linkime, kad jie gyventų ilgai ir laimingai. Čia iš karto aišku, kad taip nebus. Bet galiausiai atrodo, kad kiekvienas gavo tai, ko nusipelnė.

Ir jei dabar manęs koks nors žmogus paklaustų - ką skaityti? Bet koks žmogus - nepažįstamas, o gal kaip tik labai artimas, skaitantis, o gal per gyvenimą tik porą knygų perskaitęs, nesvarbu - pirmoji rekomendacija, atėjusi į galvą, būtų ši.

Sutuoktiniai žino viską iki smulkmenų. Jeigu ji, kad nubaustų draugę, su kuria draugystė truko kelis mėnesius, nusivertė nuo laiptų, ką ji padarys vyrui, kuris buvo toks kvailas, kad vedė ją?

Rodyk draugams

Vera Henriksen VIKINGŲ DUKTĖ

Šitą knygą gavau dovanų iš davatkiškų pažiūrų tėvų draugės. Kai mamos paklausiau - kokiu tikslu? - ai, ji pati tikriausiai gavo dovanų, bet kadangi knygų neskaito, tai atidavė.

Savo gyvenimo ir likimo nepavedu niekam, svarbiausia - mano valia ir gyvenimo būdas, tai ir yra laimė, o ją pats susikuriu.

Daug nesitikėjau - ir buvau teisi ir neteisi vienu metu. Romane vaizduojamas laikotarpis, kai norvegų pagonys virto krikščionimis. Ir nemažai puslapių skiriama dvasiniams ieškojimams, religiniams pokalbiams, abejonėms ir apmąstymams. Ir tiesą sakant būtent šitie puslapiai vargino. Net kilo minčių - ar tikrai to meto žmonės galėjo taip kalbėti ir mąstyti? Jausti - taip, dėl to aš nesiginčiju. Bet kalba retkarčiais net labai sudėtinga. Nors gal man trūksta išsilavinimo ir turiu per mažai žinių.

O kita knygos dalis irgi buvo nuobodoka. Bet jei jau perskaičiau iki galo, tai nebuvo taip jau prastai.

Rodyk draugams

Andrius Kleiva KAIP VEIKIA JAPONIJA?

Kad yra Andrius Kleiva, žinojau jau seniai, bet jo raštų nebuvau skaičiusi. Tiesa, prieš kurį laiką pradėjau sekti Feisbuke, bet būtent tik dėl šio japoniško nuotykio. Tuo metu ypač domėjausi Japonija ir gaudžiau bet kokias žinias apie ją.

Taigi, buvo įdomu, koks gavosi rezultatas. Tiesą sakant, mano lūkesčiai nebuvo dideli. Galvojau, bus stereotipinė pažintinė knyga su daug paveiksliukų. Na kažkas tokio, ką visi ir taip žino, tik surinkta vienoje vietoje ir atspausdinta gražiame popieriuje.

Bet tai netiesa. Pirmiausia nustebino rašymo stilius. Andrius tikrai moka rašyti. Jis kalba apie japonų kalbos grožį, bet skaitant jo raštus galima žavėtis lietuvių kalba. Aš maniau, kad tai knyga besidomintiems Japonija. Bet ne. Tai knyga norintiems praplėsti akiratį ir sužinoti daugiau apie pasaulį esantį už kitur.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė VIRŠVALANDŽIAI

Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas. O aš gydausi, naiviai vildamasi, kad kada nors manęs laukia pasveikimas, tokia buitis ir būtis, kokios buvo anksčiau.

Kaip jaučiasi mirštantis žmogus? Kurio dienos suskaitytos, ir kiekviena papildoma išgyventa valanda yra viršvalandžiai? Apie ką jis mąsto? Ko jis dar tikisi? Ar jis tiki? Ko jam labiausiai reikia? Ko jis nori?

Paskutinė J. Ivanauskaitės knyga. Su kančia, skausmu, liga, ieškojimu, Dievu, meile, viltimi.

Jėzus niekada nevengė prasikaltusiųjų, neteisiųjų, nuodėmingųjų draugijos.

Skaičiau vedama smalsumo. Kaip ten būna. Pasirodo nelengva. Nei rašytojai, nei skaitytojai. Ir kalbu tik apie knygą.

Ligonis nori būtent to, ko ir prašo, o ne to, kas gerai slaugančiajam. Šitos taisyklės būtina paisyti.

Rodyk draugams