BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Andrius Kleiva KAIP VEIKIA JAPONIJA?

Kad yra Andrius Kleiva, žinojau jau seniai, bet jo raštų nebuvau skaičiusi. Tiesa, prieš kurį laiką pradėjau sekti Feisbuke, bet būtent tik dėl šio japoniško nuotykio. Tuo metu ypač domėjausi Japonija ir gaudžiau bet kokias žinias apie ją.

Taigi, buvo įdomu, koks gavosi rezultatas. Tiesą sakant, mano lūkesčiai nebuvo dideli. Galvojau, bus stereotipinė pažintinė knyga su daug paveiksliukų. Na kažkas tokio, ką visi ir taip žino, tik surinkta vienoje vietoje ir atspausdinta gražiame popieriuje.

Bet tai netiesa. Pirmiausia nustebino rašymo stilius. Andrius tikrai moka rašyti. Jis kalba apie japonų kalbos grožį, bet skaitant jo raštus galima žavėtis lietuvių kalba. Aš maniau, kad tai knyga besidomintiems Japonija. Bet ne. Tai knyga norintiems praplėsti akiratį ir sužinoti daugiau apie pasaulį esantį už kitur.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė VIRŠVALANDŽIAI

Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas. O aš gydausi, naiviai vildamasi, kad kada nors manęs laukia pasveikimas, tokia buitis ir būtis, kokios buvo anksčiau.

Kaip jaučiasi mirštantis žmogus? Kurio dienos suskaitytos, ir kiekviena papildoma išgyventa valanda yra viršvalandžiai? Apie ką jis mąsto? Ko jis dar tikisi? Ar jis tiki? Ko jam labiausiai reikia? Ko jis nori?

Paskutinė J. Ivanauskaitės knyga. Su kančia, skausmu, liga, ieškojimu, Dievu, meile, viltimi.

Jėzus niekada nevengė prasikaltusiųjų, neteisiųjų, nuodėmingųjų draugijos.

Skaičiau vedama smalsumo. Kaip ten būna. Pasirodo nelengva. Nei rašytojai, nei skaitytojai. Ir kalbu tik apie knygą.

Ligonis nori būtent to, ko ir prašo, o ne to, kas gerai slaugančiajam. Šitos taisyklės būtina paisyti.

Rodyk draugams

Žiuljeta Benconi FLORENTIETĖ (3)

Paskutinė “Florentietės” knyga. (Tik priekabiai vertinant ar neturėtų būti “Florencijietė”?) Maždaug tas pats, kas ir prieš tai buvusiose knygose, tik daugiausiai kilusių pašalinių minčių. Vyro paieškos detektyvas, gimdomi, bet neauginami vaikai, nuolatinės kelionės vejantis šešėlį.

Ir pabaiga - gera, kaipgi kitaip gali būti, nors prieš kelis puslapius atrodė, kad gresia katastrofa.

Ir pabaiga, nes baigiasi knyga, bet istoriją galima tęsti ir tęsti…

Dėl nieko nesigailėkite!

Rodyk draugams

Žiuljeta Benconi FLORENTIETĖ (2)

Dėl jūsų, dėl jūsų meilės kausis du žmonės! - Ne, jie kausis dėl savo savimeilės, o tai visai kas kita…

Toliau tęsiu skaitydama Fjoros nuotykius. Ta proga šiek tiek papasakosiu apie keliones. Keliauti praėjau tik prieš keletą metų. Net neturiu tikslaus atsakymo, kodėl to nedariau anksčiau. Nedrįsau, nebuvo laiko, gerai jaučiausi vienoje vietoje?… Bet kaip pasakė viena gidė - pabandę 99 proc. užsikabina. Šių metų didžiausia kelionė jau praeityje, bet jau planuoju kitiems metams. Ir svajoju apie laiką, kai galėsiu tam skirti daugiau laiko. Gal tai bus pensija? (Bet ar jos sulauksiu, o tada ar sveikata ir finansinės galimybės tai leis?). Gal palankiai susiklosčius aplinkybėms padarysiu pertrauką karjeroje? Neįsivaizduoju. Bet kelis pastaruosius metus bandau išspausti kuo daugiau.

O kuo tai susiję su “Florentiete”? Aš buvau Florencijoje. Ir skaityti žymių vietų ar bažnyčių pavadinimus, kur ir aš lankiausi, yra smagu. Dalis veiksmo vyksta Prancūzijoje, Luaros slėnyje. Jau kuris laikas, kaip galvoju, kad noriu ten pakeliauti. Ir atrodo, kad kitais metais, paskatinta šios knygos, būtent ten ir vyksiu. Minima ir Roma. Man ji paliko geresnį įspūdį, negu Fjorai, bet tiek laikmetis tiek mūsų patirtis labai skirtingos.

Palydėk mane į biblioteką! Niekas taip nepakelia nuotaikos, kai skaitymas.

O išvada yra tokia - kaip gerai besijaustumėte savo vietoje, kartais verta ją pakeisti.

Nori būti laimingas - paskubėk,

Nes niekas nežino, kas nutiks rytoj…

Rodyk draugams

Žiuljeta Benconi FLORENTIETĖ (1)

Pinigai tik priemonė paįvairinti gyvenimą, papuošti jį retais ir įmantriais daiktais.

Aš įdėmiai seku Salomėjos Šiukšlynėlį, bet tas pačias knygas mes skaitome retai. Tačiau vienai rekomendacijai neatsispyriau. Tai lengvas meilės romanas su užuominomis į istorinį. Bet po pastaruoju metu skaitytų rimtų knygų tai pats tas.

Be galo graži moteris, vyrai anksčiau ar vėliau pakerėti jos žavesio, draugai ir priešai, truputėlis istorinių aplinkybių. Tai nėra labai protinga istorija, bet vasariniam atsipalaidavimui labai tinkama.

Rytoj mes eisime dėkoti Viešpačiui Dievui ir mūsų globėjai Mergelei Marijai ir prašysime jų, kad išlaisvintų mūsų žmones iš kančių ir liūdesio, nes karas - bjaurus dalykas.

Rodyk draugams

Thomas Mann JUOZAPAS IR JO BROLIAI Juozapas maitintojas

Taigi, pagaliau perskaičiau vieną sudėtingiausių epų savo skaitymo istorijoje. Prisipažįstu, jog nebuvo lengva. Bet tai plėtė akiratį, priminė istoriją ir teikė didžiulį skaitymo malonumą. Nuostabu, kaip rašytojas iš Senojo Testamento epizodo atkūrė istoriją su visomis smulkmenomis, pasakytais žodžiais, mintimis ir jausmais.

Buvo gera skaityti, bet dar geriau jaučiuosi tai baigusi.

Rodyk draugams

Algimantas Čekuolis TEISUOLIŲ VAKARIENĖ

Bijome ieškoti. Nes pats ieškojimas jau yra atradimas.

Čekuolis vis dar rašo. Tai reikia dar yra šiame pasaulyje tęstinumas ir pastovumas. Pirmą kartą skaitau jo parašytą grožinę literatūrą. Bet nepasakyčiau, kad ji labai skiriasi nuo tos, kurią esu įpratusi skaityti. Ypač kai įkvėpimas atėjo iš gyvenimo.

Puolė kniūbsčias ir taip gulėjo paslikas, uždusęs, žolės paslėptas nuo pasaulio. Net be pareigos likti gyvam. Tai irgi laisvės forma.

Rodyk draugams

Antanas Vienuolis VIEŠNIA IŠ ŠIAURĖS

Aš gerai neprisimenu kada, bet kažkuriame savo mokykliniame literatūros vadovėlyje perskaičiau ištrauką iš šio romano. Ir nuo tada norėjau perskaityti visą. Paskui užmiršau šitą norą. O dar vėliau bibliotekoje ieškojau kitos Vienuolio knygos. Neradau, bet radau šią. Ir prisiminiau.

Kas nustebino, kad tai nėra tas blogąja prasme lietuviškas romanas. Pirmoji dalis gal truputį, kai pasakojama apie našlaitės vargus, bet antroji dalis - tai meilė, nuotykiai ir detektyvas viename. Tiesa, pabaiga liūdna. Bet tikrai nesitikėjau, kad taip lengvai ir su malonumu skaitysiu lietuvių rašytojo kūrinį.

- Aš tavo tarnas, brangioji, - nusilenkė daktaras.

- Man reikalingi tik draugai.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė AGNIJOS MAGIJA

Knyga, kurią labai norėčiau perskaityti, bet to niekada nebus, dabar yra Jurgos Ivanauskaitės memuarai. Kaip jokią kitą skaitant galvojau - kas paremta rašytojos patirtimi, o kas išgalvota?

Beje, kam išgalvoti istorijas ir herojus - gyvenimas juk viską visada pranoksta.

Romanas - tai jaunos merginos dienoraščiai. Apie ką ji berašytų, svarbiausia suprasti - kas esi ir kodėl esi. Ir tos paieškos kartais net erzino. Pradžia - tai jaunatviški nuodėmingi sveikatai žalingi bandymai sunaikinti save. Paskui atsiranda dvi gelbėtojos. Knyga prisipildo okultinių mokymų ir aiškinimų. Atrodo - čia MAGIJA. Bet ne. Heroję ieškojimai nuveda į Indiją, ir čia galiausiai atrandama AGNIJOS MAGIJA.

Laikas čia nesustoja, tik pralekia šuoliais bjauriai keikdamasis.

Bet ar tai tikra? To mes niekada nesužinosime, nes jau pačioje knygos pradžioje sužinome, kad Agnija dingo.

Aš ir dabar troškau tik vieno - kad visas pasaulis paliktų mane ramybėje.

Šis gyvenimas - tai lobių sala ir tik kvailys gali grįžti iš čia tuščiomis rankomis.

Nepaisant prieštaringų jausmų seniai skaičiau tokią knygą negalėdama atsitraukti.

- Vis tiek privalėčiau grįžti. Sunku paaiškinti kam nors, išskyrus lietuvius. Tai tarsi kokia metafizinė pareiga. Būtinybė. Neišvengiamybė. Turi sugrįžti - ir viskas. Lyg būtum sudaręs sandėrį su velniu. Kai kas sako, kad panašiai skamba: velnias - Vilnius. Bet tai tik lietuviai gali suprasti.

Rodyk draugams

Thomas Mann JUOZAPAS IR JO BROLIAI Juozapas Egipte

Pagaliau. Pagaliau! PAGALIAU!!!

Taigi visatos gyvenimo privalumus menkiną trūkumai, o trūkumus atitaisą privalumai, ir grynai aritmetinis rezultatas esąs nulis ir niekas, o praktinis - išmintinga pusiausvyra ir tobulas vidurys, kurį regint dera ne džiūgauti ir ne plūstis, o būti patenkintam.

Skaityti knygą penkias savaites yra daug. Ypač, kai pasižadėjau šiais metais daugiau skaityti. Ir nesvarbu, kad tai knyga su daug puslapių. Vis tiek labai daug. Net nežinau, ar jaučiu palengvėjimą.

O juk skaityti labai patiko. Trečiojoje knygoje rašytojas pagaliau atsisakė ilgų filosofinių pamąstymų, neklaidina skirtingomis to paties vardo transkripcijomis kartais net tame pačiame sakinyje, nešokinėja laike. Čia jis tiesiog atpasakoja istoriją, kuri senų senovėje pati buvo save papasakojusi.

Skaitydama negalėjau neprisiminti Umberto Eco citatos apie knygas, kurios yra apie kitas knygas. Man atrodo, vienas iš įkvėpimo šaltinių, kuriais rėmėsi Mika Waltari, rašydamas “Sinuhę egiptietį”, buvo “Juozapas Egipte”. John Irving “Maldoje už Oveną Minį” pagrindinis herojus savo skaistybę lygina su Juozapo skaistybe. Dabar aišku, su kokio Juozapo. Ir kiek man teko skaityti knygų apie senovės Egiptą - visose piramidės jau stovi ir yra labai senos. Tokios senos, kad jų statytojai senų senovėje ištirpo laiko smiltyse.

Ir ar jau minėjau, kad Thomas Mann man yra pats gražiausias rašytojo vardas?

Tačiau žodžiai - stiprus dalykas, žodžių nevalia nebaudžiamam kalbėti, jie palieką pėdsaką sieloje, be jausmų sakomi, jie vis tiek byloja jausmams to, kuris juos sako, jeigu tu jais meluoji, jų kerai taip tave truputėlį pakeičia pagal savąja prasmę, kad pasakyti jie jau nebe visai melas darosi.

Rodyk draugams