BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jurga Ivanauskaitė AGNIJOS MAGIJA

Knyga, kurią labai norėčiau perskaityti, bet to niekada nebus, dabar yra Jurgos Ivanauskaitės memuarai. Kaip jokią kitą skaitant galvojau - kas paremta rašytojos patirtimi, o kas išgalvota?

Beje, kam išgalvoti istorijas ir herojus - gyvenimas juk viską visada pranoksta.

Romanas - tai jaunos merginos dienoraščiai. Apie ką ji berašytų, svarbiausia suprasti - kas esi ir kodėl esi. Ir tos paieškos kartais net erzino. Pradžia - tai jaunatviški nuodėmingi sveikatai žalingi bandymai sunaikinti save. Paskui atsiranda dvi gelbėtojos. Knyga prisipildo okultinių mokymų ir aiškinimų. Atrodo - čia MAGIJA. Bet ne. Heroję ieškojimai nuveda į Indiją, ir čia galiausiai atrandama AGNIJOS MAGIJA.

Laikas čia nesustoja, tik pralekia šuoliais bjauriai keikdamasis.

Bet ar tai tikra? To mes niekada nesužinosime, nes jau pačioje knygos pradžioje sužinome, kad Agnija dingo.

Aš ir dabar troškau tik vieno - kad visas pasaulis paliktų mane ramybėje.

Šis gyvenimas - tai lobių sala ir tik kvailys gali grįžti iš čia tuščiomis rankomis.

Nepaisant prieštaringų jausmų seniai skaičiau tokią knygą negalėdama atsitraukti.

- Vis tiek privalėčiau grįžti. Sunku paaiškinti kam nors, išskyrus lietuvius. Tai tarsi kokia metafizinė pareiga. Būtinybė. Neišvengiamybė. Turi sugrįžti - ir viskas. Lyg būtum sudaręs sandėrį su velniu. Kai kas sako, kad panašiai skamba: velnias - Vilnius. Bet tai tik lietuviai gali suprasti.

Rodyk draugams

Thomas Mann JUOZAPAS IR JO BROLIAI Juozapas Egipte

Pagaliau. Pagaliau! PAGALIAU!!!

Taigi visatos gyvenimo privalumus menkiną trūkumai, o trūkumus atitaisą privalumai, ir grynai aritmetinis rezultatas esąs nulis ir niekas, o praktinis - išmintinga pusiausvyra ir tobulas vidurys, kurį regint dera ne džiūgauti ir ne plūstis, o būti patenkintam.

Skaityti knygą penkias savaites yra daug. Ypač, kai pasižadėjau šiais metais daugiau skaityti. Ir nesvarbu, kad tai knyga su daug puslapių. Vis tiek labai daug. Net nežinau, ar jaučiu palengvėjimą.

O juk skaityti labai patiko. Trečiojoje knygoje rašytojas pagaliau atsisakė ilgų filosofinių pamąstymų, neklaidina skirtingomis to paties vardo transkripcijomis kartais net tame pačiame sakinyje, nešokinėja laike. Čia jis tiesiog atpasakoja istoriją, kuri senų senovėje pati buvo save papasakojusi.

Skaitydama negalėjau neprisiminti Umberto Eco citatos apie knygas, kurios yra apie kitas knygas. Man atrodo, vienas iš įkvėpimo šaltinių, kuriais rėmėsi Mika Waltari, rašydamas “Sinuhę egiptietį”, buvo “Juozapas Egipte”. John Irving “Maldoje už Oveną Minį” pagrindinis herojus savo skaistybę lygina su Juozapo skaistybe. Dabar aišku, su kokio Juozapo. Ir kiek man teko skaityti knygų apie senovės Egiptą - visose piramidės jau stovi ir yra labai senos. Tokios senos, kad jų statytojai senų senovėje ištirpo laiko smiltyse.

Ir ar jau minėjau, kad Thomas Mann man yra pats gražiausias rašytojo vardas?

Tačiau žodžiai - stiprus dalykas, žodžių nevalia nebaudžiamam kalbėti, jie palieką pėdsaką sieloje, be jausmų sakomi, jie vis tiek byloja jausmams to, kuris juos sako, jeigu tu jais meluoji, jų kerai taip tave truputėlį pakeičia pagal savąja prasmę, kad pasakyti jie jau nebe visai melas darosi.

Rodyk draugams

Thomas Mann JUOZAPAS IR JO BROLIAI Jaunasis Juozapas

Jaunas buvo kūnas tavasis tuomet, kai vienas rytmetys tau parodė, kad karščiausioji tavo laimė tėra vien akių apgaulė ir kliedas. Gūdžios senatvės turėsi sulaukti, idant patirtum kaip atsvarą, kad tokia pat akių apgaulė ir kliedas buvo ir tavo pati skaudžioji kančia.

Antroji iš keturių. Jau iš pavadinimo aišku, apie ką knyga. Apie jauną, gražų, pasipūtusį jaunuolį, manantį, kad jį visi myli labiau nei save. Ir savaime tampa aišku, kad tai negali likti be pasekmių. Neteisinu jo brolių, bet kol kas Juozapas nėra mano mėgstamas veikėjas.

Rodyk draugams

Valdas Adamkus POKALBIAI NESILAIKANT PROTOKOLO

Pamenu Šimtmečio proga kažkas kažko klausė apie šimtmečio asmenybę. Man tai yra Valdas Adamkus. Pirmiausia jam pačiam jau vos ne šimtas metų. Ir tas gyvenimas beveik visas buvo susijęs su Lietuva. Ir galiausiai tai visada buvo politikas, kurio sąžiningumu ir gerais ketinimais aš tikėjau.

Ir seniai skaičiau knygą su tiek paveiksliukų!

Rodyk draugams

Thomas Mann JUOZAPAS IR JO BROLIAI Jokūbo istorijos

…atidavė jį praryti laikui, kuris ryja savo vaikus, idant jie galingesni už jį patį netaptų, tačiau vėlei juos turi atryti, idant jie, kaip tie patys vaikai, iš naujo gyventų senas ir vis tas pačias istorijas.

Iš biblinių istorijų labiausiai žinoma ir literatūroje tikriausiai daugiausiai naudojama yra Jėzaus Kristaus istorija. Esu skaičiusi kelias tokias knygas. Bet nuo šio siužeto man jau darosi bloga.

…kūnas ir siela kur kas labiau susipynę, kad siela kur kas labiau kūniškas, kūno reikalus kur kas smarkiau lemiąs dalykas, nei kartais žmogus patikėti gali.

O čia jau visai kita istorija. Tai Senasis Testamentas. Ir bent jau literatūriniu požiūriu man daug įdomesnis.

Knyga pradedama maždaug penkiasdešimties puslapių prologu. Galvojau mirsiu kol perskaitysiu. Ir nors jaučiau, kad ten yra gerų minčių ir vertėtų skaityti susikaupus, bet dabar iš tos dalies nieko neprisimenu. O paskui prasideda veiksmas. Šitas visas romanas yra kaip prologas (bus dar trys) - čia pasakojama priešistorė - Juozapo tėvo Jokūbo istorijos.

Ir tai nuostabus kūrinys. Ta proga prisiminiau savo tikybos pamokas. Ir nors esu veikiausiai agnostikė, bet tada įgytos žinios labai pravertė.

- Viešpatie, ką darai?

Rodyk draugams

Fiodoras Dostojevskis APSAKYMAI

…kuri absoliučiai nieko neveikia, kuri absoliučiai nieko nenori veikti ir kuri dėl amžino tingėjimo ir nieko neveikimo vietoj širdies turi riebalų gniutulą.

Jei kas paprašytų išvardinti mėgstamiausius rašytojus, Dostojevskio aš tikriausiai nepaminėčiau. Bet štai jau skaitau kelintą knygą ir ateityje ruošiuosi skaityti dar. Tik bėda - ankščiau apsakymai buvo vienas iš mano mėgstamiausių literatūros žanrų, o dabar jau kelintą kartą nusiviliu. Prieš tai Haruki Murakami (kurio irgi į mėgstamiausius neįtraukiu, bet kažkodėl viską skaitau), o dabar Dostojevskis.

Žmogaus sandara kitokia: pavyzdžiui, kuo žmogaus galva tuštesnė, tuo mažiau ji jaučia poreikį prisipildyti, ir tai yra vienintelė bendros taisyklės išimtis.

O gal tiesiog reikia pasakyti - vieni apsakymai patiko labiau, kiti mažiau. Kadangi surinkti viso gyvenimo kūriniai, iš įvairių šaltinių, jie skirtingi, nėra vientisumo, bet skaityti buvo malonu. O juk laisvalaikiu dėl to ir skaitome, ar ne?

Mūsų žemėje mes galime tikrai mylėti tiktai kentėdami ir tiktai per kančią! Kitaip mes nemokam mylėti ir nepažįstam kitokios meilės.

Rodyk draugams

Kristin Hannah NAMŲ FRONTAS

Gyvenime būna kelionių, kuriose niekas negali tavimi pasirūpinti.

Knyga, kurios pati niekada nebūčiau skaičiusi ir rinkusis. Bet jei jau atsidūrė pas mane - aš žmogus, labai nepritariantis švaistymui. O laikyti knygą lentynoje ir net nepabandyti jos skaityti - tai nusikaltimas. Galbūt tai turto paleidimas vėjais. Nes tikra tiesa, kad per savo gyvenimą daug ko nespėsiu padaryti - bet jei galimybė mano namuose - ją praleisti tikriausiai dar didesnis aplaidumas.

Taigi perskaičiau. Bet nepatiko. Šiuo metu tai visai ne mano stilius. Ir jau pradeda atrodyti, kad knygos apie karą mane persekioja.

Rodyk draugams

Ernest Hemingway ANAPUS UPĖS, MEDŽIŲ ŪKSMĖJE

Juk žmogui geriau, kai esi mylimas?

Kažkada, jaunystėje, esu perskaičiusi keletą Hemingvejaus knygų. Bet tai buvo laikai, kai skaičiau viską iš eilės…

- Kiekviena diena griauna kokią nors iliuziją.
- Ne. Kiekviena diena atneša naujų ir puikių iliuzijų.

Pernai pavasarį keliavau po Italiją. Ir Venecijoje gidė užsiminė, kad kažkuriuo metu čia gyveno ir rašytojas. Ir parašė labai hemingvejišką romaną apie tai.

Bet romanas ne apie Veneciją. Čia tik viskas vyksta. Penkiasdešimtmetis pulkininkas, gyvenimo vėtytas ir mėtytas, su nesveika širdimi ir sužeista siela, leidžia paskutinį savo gyvenimo savaitgalį su mylima mergina. Kuriai tuoj bus devyniolika. Knyga persmelkta nevilties, skaudžių atsiminimų ir karo. Bet ar gali būti daug vilties tokiuose santykiuose?

Pastaruoju metu vis užtaikau ant knygų apie karą. Kad jau net darosi bloga…

Mes gaudavome tam tikrą pastiprinimą, bet aš, prisimenu, galvojau, kad žymiai paprasčiau ir tikslingiau būtų sušaudyti juos ten, kur jie išsilaipindavo, negu paskui gabenti atgal žuvusius ir laidoti. Paskui reikia daug žmonių lavonams atgal vežti, reikia degalų, ir dar reikia žmonių jiems laidoti. O juk tų žmonių irgi laukė kautynės, irgi laukė mirtis.

Rodyk draugams

Thomas Mann LOTA VEIMARE

…kad ta geroji būtybė, liaudies dukra, tik tada būtų buvusi verta savo mylimojo, jei ji būtų turėjusi pakankamai ryžto, jam išjojus, susikurti tikrą gyvenimą, užuot ėmusi vysti. O juk tai visų baisiausia, kas tik gali būti šioje žemėje.

Štai ir vėl skaitau Tomą Maną. Nes Rita Miliūtė pasakė, jog verta paskaityti. Knygą išsirinkau visiškai atsitiktinai - gal todėl, kad pavadinime yra moters vardas. Bet jei būčiau žinojusi apie ką, gal būčiau rinkusis kitą.

Šarlota Kestner, Getės jaunystės mylimoji ir mūza, atvyksta į Veimarą, kur tuo metu gyvena ir garsusis rašytojas. Visiems smalsu, ar bus ir koks bus susitikimas po keturiasdešimt keturių metų pertraukos.

Skaityti nebuvo lengva. Vargino neįsivaizduojamai ilgi pokalbiai. Kaip žmonės ir sugebėdavo taip tais laikais! Jaučiuosi, lyg būčiau perskaičiusi ne knygą, o monumentą.

Rodyk draugams

Haruki Murakami KĄ AŠ KALBU, KAI KALBU APIE BĖGIMĄ

Pagaliau paskaitomas kūrinys! Tik aišku labiau patiko asmeninės detalės, o ne nubėgtų kilometrų aprašymas. Deja, į knygos pabaigą asmeniškumų nebelieka. Tik bėgimas ir kilometrai. Bet įdomu buvo skaityti apie valią ir susikaupimą. Apie taip, kaip bėgimas susijęs su rašymu.

Tiesą sakant, svarbiausias dalykas, kurį išmokstame mokykloje, yra tai, kad pačių svarbiausių dalykų mokykloje neišmokstama.

Rodyk draugams