BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rytis Sabas GAONO KODAS

Na, trileris tikrai nėra mėgstamiausias mano žanras. Bet visa istorija gaubusi knygą sudomino, ir tai paskatino perskaityti. Patiko. Bet kelios pastabos:

  • Kodėl šnekamoji kalba rašoma pagal anglų, o ne lietuvių kalbos taisykles?
  • Bent keli paaiškinimai būtų pravertę. Aišku, dabar nėra sunku paieškoti informacijos, bet kartais rasti išnašą tame pačiame puslapyje būna labai patogu.
  • Kad ir du istorikai, kartais keista klausytis, kaip kalbasi pagrindiniai veikėjai. Nelabai natūralu, nors suprantu, kad pagrindinis tikslas - suteikti skaitytojai informacijos.
  • Man truputį trūko aptakumo, būdingo grožinei literatūrai. Kai kada atrodo, kad tiesiog tik pateikiami faktai.

Bet jei skaityti ar neskaityti - tai be abejonės skaityti.

Rodyk draugams

Margaret Atwood TARNAITĖS PASAKOJIMAS

Taip galėjo nutikti tik Amerikoje. Apie JAV daugiausia žinau iš knygų, bet tos žinios nedaro šios valstybės mano svajonių šalimi. Fanatizmo visur yra, ir visame pasaulyje jis gali įgauti visokiausias formas, bet atrodo, kad tik Amerikoje bent laikinai galimas variantas - visi lygūs, visi nelaimingi.

Kartu skaitant kyla pyktis - kodėl vyras laikomas žmogiškesniu už moterį? Juk jautis nėra jautiškesnis už karvę, vilkas nėra vilkiškesnis už vilkę, o paršas paršiskesnis už kiaulę? Žinau, žinau - skirtingas kūnas, todėl skirtinga paskirtis ir pareigos ir panašus mėšlas. Bet kodėl vyras yra laikomas tokių fanatikų viršesniu, kodėl jo žodis paskutinis, kodėl moteris turi paklusti? Kai vyras gali nuspręsti, ką moteris turi ar gali daryti su savo kūnu, su protu ir mintimis.

Ir dar tas noras daugintis! Normaliomis sąlygomis tai suprantama. Bet kai sąlygos nepalankios? Svarbu bet kokia kaina palikti palikuonių, nesvarbu kaip jie gyvens tam nepritaikytame pasaulyje. Nors jei daugiau žmonių mąstytų kaip aš, jau seniai žmonija būtų išnykusi.

Galėtum netgi pasirūpinti, kad jie patektų į rojų. Tu juk dėl to mums ir reikalingas. Pragarą susikuriam patys.

Rodyk draugams

Akvilė Kavaliauskaitė KŪNAI

Kažkada apsakymai buvo mano mėgstamiausias literatūros žanras. Man atrodo, tai prasidėjo nuo Džeko Londono apsakymų. Labai patiko, labai rekomenduoju. Koks yra geras apsakymas? Kurio pabaiga yra pabaiga. Kai nelieka klausimų, kai nereikia pratęsti, kai negalvoji, kad tai tik apmatai didesniam kūriniui, nemanai, kad pasakojimas nutrūko netinkamoje vietoje, kai yra aiški išvada.

Čia gi pradžios buvo puikios, bet ne visos pabaigos atitiko mano išvardintus kriterijus.

Bet kartu jau senokai skaitant buvau patyrusi tokį jausmą - jauku. Žinoma, artima, pažįstama.

Rodyk draugams

Romain Gary (Emile Ajar) KARALIAUS SALIAMONO BAIMĖS

Man atrodo, kad perskaičiau visas lietuviškai išleistas rašytojo knygas. Jei kuri ir užsiliko, tai bala jos nematė. Nebeskaitysiu.

Pagrindinis įspūdis po knygos - mylėti taip gali tik prancūzai. Nes…

Pagrindinis veikėjas, bijodamas mirties ir senatvės daro gerus darbus, nevengdamas Dievo vaidmens. Savo buvusiai meilužei, vienišai damai, suranda dovaną - jauną, geros širdies jaunuolį, savo išvaizdos tipažu panašų į jos meilužį, dėl kurio ji paliko poną Saliamoną.

Jaunas vyriškis, kuris bando surasti savo vietą. Geros širdies, jam visų gaila. Kad netgi, kad kažko labui apgautų gyvenimą (o gal mirtį?), gali tapti už save keturiasdešimt metų vyresnės damos meilužiu.

Buvusi žymi dainininkė, dabar gyvenanti iš buvusio meilužio paskirtos rentos. Tas pats meilužis, norėdamas pradžiuginti, atsiunčia jauną vyriškį, praeities aistringos meilės kopiją. Čia nesupratau - ar jis buvo labai kilniaširdis, ar labai ironiškas?

Prarasti mylimą žmogų - siaubinga vienatvė, bet dar siaubingesnė vienatvė - nieko neprarasti per visą gyvenimą.

Rodyk draugams

Romain Gary LIŪDNIEJI KLOUNAI

…ar gali būti, kad vienatvė yra niekada neišklausyta malda?

Nors rašydamas Romain Gary yra pilnas pašaipos ir cinizmo, bet kalbėdamas apie meilę yra tikras romantikas. Kartais net toks sentimentalus bei saldus, jog suabejoji - argi gyvenime taip būna?

Galų gale dantis valaisi ne dėl kitų.

Ši knyga - tai meilės istorija - labai romantiška - karo, verslo, spindesio, politikos, idėjų, Holivudo, mafijos pasaulyje.

Kiekvienai metais visoje žemėje reikėtų švęsti dieną, kai žmogus prašytų gamtos atleidimo.

O ši citata dabartiniais laikais atrodo kaip niekada prasminga.

Rodyk draugams

Vytautas Sirijos Gira RAUDONMEDŽIO ROJUS / KANARĖLĖS

Abu mes turėjome po aštuonetą metų ir galbūt sėdėjome ant savo mamyčių minkštų kelių, nesuprasdami, koks kietas bus gyvenimas.

Pasiėmiau knygą iš bibliotekos dėl pirmojo romano. Bet aišku, kad perskaičiau ir antrąjį.

Aišku, kad mačiau tokio pat pavadinimo serialą. Tai paskui magėjo perskaityti ir knygą. Visai patiko, išskyrus keletą užuominų, skirtų pašlovinti tai santvarkai, kuri buvo, kai romanas buvo išleistas. Ir nepatiko, kad visos Karolio moterys miršta arba susijusios su mirtimi (Viktės atveju). Tai jau nesveika. Arba rašytojas mėgsta tvarką. Jei miršta, tai visos.

Antroji istorija - tai koliažas iš dviejų moterų, vyro ir rašytojo. Smalsu - ar rašytojas knyginį rašytoją išgalvojo, ar sukūrė veikėją remdamasis savo patirtimi, ar ten iš tikrųjų jis pats. Irgi patiko - nors žmonės gyvenime retai taip kalba. Arba keista - kaip pagrindinis veikėjas galėjo savo mylimąją kaimynams pristatyti kaip pusseserę ir kartu norėti su ja susituokti? Kaip tada būtų aiškinęsis? Ir abi herojės moterys taip pat miršta.

Prakeiktas vangumas, dėl kurio žmonės prasilenkia kelyje, nors užtektų pasakyti tik vienui vienintelį žodį, nelaukiant, kol jį pratars sutiktasis…

Rodyk draugams

Emile Ajar PSEUDO Romain Gary EMILE’IO AJARO GYVENIMAS IR MIRTIS

Neteisinga tvirtinti, kad tautos ir žmonės duoda vieni kitiems į snukį todėl, kad vieni kitų nesupranta. Jie duoda į snukį todėl, kad vieni kitus supranta.

Net nežinau, kodėl nusprendžiau perskaityti visas lietuviškai išleistas rašytojo knygas. Ypač, kai labiausiai patikusias perskaičiau pirmiausia. Bet ką pradėjau mėgstu ir pabaigti.

Savo apimtimi tai nedidelė knygelė. O joje net du kūriniai - Emile Ajar romanas, kurį skaitai ir nesupranti - ar tai pilnas didžios prasmės (kurios negali pagauti) kūrinys, ar rašytojo sapaliojimai (iš didelio rašto išėjo iš krašto). Antroji dalis - tai Romain Gary paaiškinimas, kodėl nusprendė kurti prisidengęs slapyvardžiu ir kaip tai jam sekėsi. Pastaroji patiko labiau.

Apskritai tai galiausiai perskaičiau tik todėl, kad nelabai daug puslapių.

Kėdės mane ypač baugina, nes jų forma primena žmogaus nebuvimą.

Rodyk draugams

Juozas Baltušis VIETOJ DIENORAŠČIO. 1976 - 1983

Ko gi ji, žaltė, man neparašo?! Žadėjo gi!

Tęsiu dienoraščio skaitymą. Kuris sukaltas kaip geras romanas - lemtinga meilė, šeimos rūpesčiai, visuomenės keliami iššūkiai ir valdžios trukdžiai. Ir Dalia - niekaip nedingstanti iš herojaus gyvenimo ir minčių.

Žmonės ir patys puola bei drasko vienas kitą, ir ne iš bado, kaip rykliai, o iš pykčio, pavydo, nenoro pasirodyti menkesniu. Tik vanduo neparaudonuoja, kai jie plėšosi. Žmonės vis labiau atpranta raudonuoti.

Vis labiau piktinasi esama santvarka, vis didėja nusivylimas - viskuo - valdžia, politine santvarka, jaunystės idealais, partija, šeima, giminėmis, vaikais, kūrybiniais pasiekimais. Ankščiau tikėjo Dalia - dabar nebeliko ir jos.

Niūru ant dūšios. Tenka taikytis su mintim, kad Rusijoje niekuomet nebus jokios demokratijos, jokių laisvių ir jokios tvarkos.

Stebino rašytojo darbo stilius. Arba nerašo visai, arba rašo, bet sunkiai, paskui skaito ir brauko, meta ir vėl rašo. Ir nuolat skundžiasi, koks negabus, tingus, niekam tikęs esąs. Stebisi skaitytojų meile - netiki, kad iš jo raštų kas nors gali išeiti.

Nieko nerašau Nieko nerašau Nedirbu visai Nuotaika švaka Nieko nerašau Visai netalentingas esmi Truputį dirbau, bet nieko gero Tuščia diena O laikas bėga, bėga, bėga Gal ir išeis kas nors paskaitomo Nieko nedirbu Nuotaika visai švaka

Meilė gali būti arba abipusė, arba  - jokia.

Rodyk draugams

Nikos Kazantzakis PASKUTINIS GUNDYMAS

- Ačiū tau, Viešpatie, už viską, - murmėjo jis tirtėdamas, - už vienatvę, už alkį, už šaltį - nieko netrūksta.

Jėzaus gyvenimo pagrindu sukurtą knygą skaičiau ne vieną. Ir tiesą sakant tas siužetas gerokai jau įgrisęs. Dar vienos tikrai neketinau skaityti, bet viename interviu Nijolė Oželytė pasakė, kad tai buvo paskutinė jos skaityta grožinės literatūros knyga. Ir mane tai sudomino.

…ką tik išleistas iš Dievo rankų, švelniai leidosi tyras rytas…

Čia Jėzus - tai žmogus su daugybe abejonių. Jis myli ir nori meile išgydyti pasaulį. Bet kartu suvokia, kad to neužteks. Reikia ugnies - tikros ir aistringos - sudeginti senąjį pasaulį, kad ant griuvėsių galėtų pastatyti naująjį. Taigi Jėzus myli, abejoja, kankinasi, bėga nuo savo likimo, yra gundomas net pakabintas ant kryžiaus - būti Dievo sūnumi nelengva.

Saulė kyščiojo pirštus į ežerą ir spindesiu akino žemę.

Pats mėgstamiausias veikėjas - Judas. Rašytojo interpretacija labai patiko. Kitur jis išdavikas, čia artimiausias Jėzaus draugas ir bendražygis, stipriausios dvasios ir geriausiai jį suprantantis. Kiti mokiniai - tai prisiplakėliai pasekėjai, svajojantys apie garbę, turtus ir šlovę. Ir pasiruošę išduoti Jėzų - ar iš baimės, ar iš per menko tikėjimo. Tik Judas eina iki galo. Jam svarbi idėja - Izraelio laisvė. O Jėzus tai pajungia savo tikslams - visos žmonijos išlaisvinimui. Vienintelis mokinys, kurio tikrai reikėjo Jėzui!

- Dievo ratas pasisuko, - pasakė, - nekaišiok į jį pagalių.

Rodyk draugams

Juozas Baltušis VIETOJ DIENORAŠČIO. 1970 - 1975

Man patinka dienoraščiai. Aš pati esu dienoraščių rašytoja. Rašau nuo pat ankstyvos paauglystės, nepastoviai, išskyrus kelis pastaruosius metus. Per metus prirašau užrašų knygelę. Ten renginių  ir svarbių įvykių aprašymai, kasdieninės mintys, patikusios kitų mintys, užrašai planuojant ateities įvykius, netgi plaukų kirpimo ir dažymo tvarkaraštis. Tai toks mano dienoraštis.

O metus pradedu su svetimu, bet labai ypatingu ir įdomiu dienoraščiu. Esu skaičiusi kelias Baltušio knygas. Patiko. Dabar skaitysiu dar. O pastaroji knyga labiausiai patiko tuometinio laikotarpio aprašymu, abejonėmis dėl meilės ir šeimos, kūrybinėmis kančiomis ir savikritika. Atrodo nieko ypatinga, bet labai įdomu. Ir jei kas pasakys, kad anais laikais buvo geriau - prisiekiu, į veidą mesiu šią knygą. O ji sunki. Pensijos dešimt rublių, kainos nuolat kyla, trūksta būtiniausių dalykų, visur eilės ir blatas - ar tokių laikų ilgitės? Žmogus, tais laikais užėmęs privilegijuotą padėtį, rašo nesirinkdamas žodžių ir jais baisisi bei blaiviai suvokia visą tų laikų tragizmą. Ir pritaria tarybinei santvarkai tik todėl, kad netiki jog Lietuva kitais būdais gali išlaikyti savo savastį. Bet laikas parodys, kad tai netiesa.

Dienoraštis nėra pozityvus. Daug minčių apie artėjančią mirtį, abejonių dėl savo kūrybos, gyvenimo prasmės, rūpesčių dėl šeimos, draugų ir bendražygių praradimų. Tuo pačiu rašytojas tampa artimas, lyg būtų šalia ir su juo bendrautum, klausytum jo nuomonės.

Šiandien vėl pozavau Elvyrai Radauskaitei. Biustas žada būti įdomus, geras, išraiškingas. Bene pirmoji ji pagavo mano bruožus kaip reikiant, atskleidžia suktą būdą, nepasitikintį charakterį, viskuo nusivylusį pokvailį idealistą.

Rodyk draugams