Pagaliau. Pagaliau! PAGALIAU!!!

Taigi visatos gyvenimo privalumus menkiną trūkumai, o trūkumus atitaisą privalumai, ir grynai aritmetinis rezultatas esąs nulis ir niekas, o praktinis - išmintinga pusiausvyra ir tobulas vidurys, kurį regint dera ne džiūgauti ir ne plūstis, o būti patenkintam.

Skaityti knygą penkias savaites yra daug. Ypač, kai pasižadėjau šiais metais daugiau skaityti. Ir nesvarbu, kad tai knyga su daug puslapių. Vis tiek labai daug. Net nežinau, ar jaučiu palengvėjimą.

O juk skaityti labai patiko. Trečiojoje knygoje rašytojas pagaliau atsisakė ilgų filosofinių pamąstymų, neklaidina skirtingomis to paties vardo transkripcijomis kartais net tame pačiame sakinyje, nešokinėja laike. Čia jis tiesiog atpasakoja istoriją, kuri senų senovėje pati buvo save papasakojusi.

Skaitydama negalėjau neprisiminti Umberto Eco citatos apie knygas, kurios yra apie kitas knygas. Man atrodo, vienas iš įkvėpimo šaltinių, kuriais rėmėsi Mika Waltari, rašydamas “Sinuhę egiptietį”, buvo “Juozapas Egipte”. John Irving “Maldoje už Oveną Minį” pagrindinis herojus savo skaistybę lygina su Juozapo skaistybe. Dabar aišku, su kokio Juozapo. Ir kiek man teko skaityti knygų apie senovės Egiptą - visose piramidės jau stovi ir yra labai senos. Tokios senos, kad jų statytojai senų senovėje ištirpo laiko smiltyse.

Ir ar jau minėjau, kad Thomas Mann man yra pats gražiausias rašytojo vardas?

Tačiau žodžiai - stiprus dalykas, žodžių nevalia nebaudžiamam kalbėti, jie palieką pėdsaką sieloje, be jausmų sakomi, jie vis tiek byloja jausmams to, kuris juos sako, jeigu tu jais meluoji, jų kerai taip tave truputėlį pakeičia pagal savąja prasmę, kad pasakyti jie jau nebe visai melas darosi.

Patiko (2)

Rodyk draugams