Žinoma, kad šią knygą skaitau ne pirmą kartą. Gal jau trečią.

Pasaulis pasmerkia melagius, kurie neveikia nieko kita, tik meluoja, net dėl menkniekių, ir apdovanoja poetus, kurie meluoja, bet tik dėl didelių dalykų.

Pasiūliau perskaityti broliui. Tai paskui sulaukiau tokio atsiliepimo - tik įsijaučiau, galvoju, bus įdomus istorinis romanas, ir prasideda visos tos nesąmonės. Na, kai aš skaičiau pirmą kartą, tos nesąmonės ir mane šiek tiek šokiravo ir atrodė keistai. Dabar gi manau, kad jose reikia ieškoti prasmės. Nemanau, kad jau supratau viską, bet ir dalies užteko, kad “Baudolinas” būtų mano mylimiausio rašytojo mėgstamiausia knyga.

Atrodė lyg mėgautųsi paskutiniąja meilės naktim su mylimu miestu - nekaltu, pasileidusiu, kenčiančiu.

O man labiausiai patinkanti mintis, kurią dažnai pritaikau ir savo gyvenime, yra ta, kad kai kažkuo labai tiki (idėja, tikslu, žmogumi) ir sieki taip įgyvendinti, gali būti tikra, tas reiškinys tikrai kažkur egzistuota, ir tau tereikia atrasti kelią į jį.

- Koks skirtumas, juodas ar baltas mirsiu, - sugargė Ardzrounis ir mirė dėmėtas.

Patiko (0)

Rodyk draugams